Amerikietis Johnas Corcoranas, nemokėjęs nei skaityti, nei rašyti, beveik du dešimtmečius mokykloje dirbo mokytoju. Nei jo kolegos, nei mokiniai neįtarė, kad toks patyręs pedagogas turi retą sutrikimą – disleksiją, neleidusią jam įvaldyti rašymo bei skaitymo įgūdžių.

Kaip beraščiam žmogui pavyko tiek metų apgaudinėti aplinkinius? Jis pats tai atskleidė po daugelio metų, kai išaiškėjo jo „avantiūra“.

Raidės niekaip nesidėliojo į žodžius

Johno vaikystė prabėgo Naujosios Meksikos valstijoje. Jis augo didelėje, šešių vaikų šeimoje. Kiek pamena pats vyras, kalbėti jis pradėjo vėlai, bet jį visuomet traukė žinios. Pradėjęs lankyti mokyklą, jis labai troško išmokti gerai skaityti ir rašyti, kad niekuo neatsiliktų nuo savo vyresniųjų seserų.

„Pirmoje klasėje man viskas sekėsi gerai, nes iš mūsų buvo reikalaujama tik pavyzdingo elgesio – tyliai sėdėti, nekalbėti, atidžiai klausytis mokytojo, suspėti per pertrauką nueiti į tualetą, – pasakojo Johnas. – Tačiau antroje klasėje man kilo problemų: mus pradėjo mokyti skaityti“.

Berniukas įdėmiai klausėsi mokytojo aiškinimų, tačiau, kad ir kaip stengėsi, negalėjo suprasti, kaip tuos „kringelius“ galima sujungti į žodžius. Spoksodamas į vadovėlį, jis jautėsi taip pat, kaip jaustųsi eilinis amerikietis, žiūrintis į laikraštį, kuriame viskas parašyta kinų kalba. Johnui suėjo aštuoneri, devyneri, dešimt metų, bet skaityti jis taip ir neišmoko. Rašyti taip pat.

„Atsimenu, naktimis melsdavausi ir prašydavau Dievo: „Viešpatie, padaryk taip, kad rytoj pabusčiau ir galėčiau skaityti!“ Arba įsijungdavau šviesą, atsiversdavau knygą ir ilgai į ją žiūrėdavau, tikėdamasis, kad įvyks stebuklas. Tačiau stebuklas neįvykdavo“, – prisimena Johnas.

Vaikas buvo perkeltas į atsiliekančių mokinių grupę ir jautė didelę gėdą. Nerimavo ir jo tėvai, tačiau mokytojas optimistiškai juos ramindavo: „Jis protingas berniukas – dar išmoks“. Šią frazę mokytojai kartojo kiekvienų mokslo metų pabaigoje, perkeldami jį į kitą klasę.

Johnas nekentė mokyklos ir kasdien eidavo į ją, tarsi į katorgą – juk pamokose jis jausdavosi atsilikėlis. Tačiau sėkmė aplankė ten, kur jos nesitikėjo.

Išlaikyti egzaminus padėjo draugai

„Visada mėgau sportą ir pasižymėjau puikiais fiziniais duomenimis. Sėkmingai dalyvaudavau varžybose, todėl mokytojai į mano problemas, susijusias su mokslais, pradėjo žiūrėti pro pirštus, – pasakojo Johnas. – Man taip pat gerai sekėsi matematika – puikiai mokėjau skaičiuoti mintyse, lengvai įsimindavau mokyklos tvarkaraštį. Be to, puikiai sutariau su bendraamžiais. Mergaitės dėl manęs ėjo iš proto...“

Viena iš šių gerbėjų padėdavo Johnui ruošti namų darbus ir atlikti testus.

Pamažu paauglys išmoko gudrauti. Per kontrolinius darbus žvalgydavosi į bendraklasių sąsiuvinius ir tiesiog perpiešdavo viską, kas juose būdavo parašyta, nesuprasdamas, žinoma, ką rašo.

Pabaigęs mokyklą, vaikinas įstojo į koledžą. Ir ten toliau apgaudinėjo studentus bei dėstytojus. Pavyzdžiui, jam pavykdavo gauti kai kurių dalykų egzaminų bilietus, nes jie metai iš metų būdavo vienodi. Padedamas draugų, jis iš anksto pasiruošdavo atsakymus.

Kartą per vieną egzaminą jis nusirašė nuo lentos klausimus, nesuprasdamas, ką jie reiškia. Kartu su juo klasėje sėdėjo pirmūnas – jo draugas. Šiam vaikinui labai patiko viena mergina, bet jis neturėdavo drąsos prie jos prieiti. Johnas pažadėjo draugui, kad juos suves, jei šis jam padės išlaikyti egzaminą. Pirmūnas išsprendė užduotis už jį ir nepastebimai perdavė jam atsakymus.

O kartą Johnui, susitarus su budėtoju, netgi teko iš vieno kabineto vogti seifą su egzaminų bilietais. Johnas parsinešė jį namo, atidarė, persirašė vieną iš bilietų, o tuomet grąžino seifą į vietą. Draugas padarė jam šio bilieto kopiją ir iš anksto išsprendė užduotis. Ši gudrybė pasiteisino.

Tai nereiškia, kad Johnas džiaugdavosi apgavęs dėstytojus. Jam būdavo gėda, jis jausdavo kaltę ir nuoskaudą. O naktimis verkdavo, kaip vaikas. Vaikinas bijojo prašyti kitų pagalbos, nes netikėjo, kad jam įmanoma padėti.

Tiesa, reikėtų pažymėti, kad rašyti Johnas vis dėlto galėjo – bet jo rašymas prilygo tik pirmoko lygiui. Labai pasistengęs ant popieriaus jis galėdavo suraityti kelis žodžius, taip pat parašyti savo vardą. Tačiau skaityti jis visiškai nemokėjo.

Jis puikiai mokė vaikus

Johnas baigė koledžą tuo metu, kai šalyje trūko mokytojų. Skamba beprotiškai, bet jis įsidarbino mokytoju. Kol mokėsi mokykloje ir koledže, jis nė karto nebuvo pričiuptas, taigi tikėjo, kad susitvarkys ir darbe!

Vidurinėje mokykloje J. Corcoranas mokė įvairiausių dalykų – kūno kultūros, socialinių mokslų ir net spausdinimo. Paaiškėjo, kad jam puikiai sekėsi perspausdinti tekstus: Johnas tai darė greitai ir be klaidų. Tiesa, nesuprasdamas, ką spausdina.

Per pamokas mokytojas beveik niekada nerašydavo ant lentos, tačiau jis su vaikais žiūrėdavo filmus, juos aptarinėdavo, rengdavo diskusijas. Johnas mokė juos mąstyti, svartyti, ir tai davė puikių rezultatų. Jei per pamoką reikėdavo ką nors parašyti ar perskaityti, jis šias užduotis paskirdavo pažangiausiems mokiniams.

Tačiau vienas dalykas mokykloje J. Corcoranui visuomet keldavo baimę – kassavaitiniai mokyklos susirinkimai. Per tokius susirinkimus direktorius prašydavo mokytojų prieiti prie lentos ir užrašyti savo idėjas. Kiekvieną kartą mintys apie tokį kvietimą sukeldavo jam siaubą. Jis buvo nusprendęs, kad jei kada nors bus pakviestas prie lentos, jis griebsis už širdies ir kris ant žemės, apsimesdamas, kad jam bloga. Tačiau jam vėl pasisekė: per visus darbo metus direktorius per susirinkimus nė karto nebuvo pakvietęs jo užrašyti savo idėjas.

Tėvo apgavystes demaskavo dukra

Po kurio laiko Johnas vedė. Jo žmona buvo gera ir supratinga moteris, ir vieną dieną jis nusprendė patikėti jai savo paslaptį. „Brangioji, turiu prisipažinti, kad nemoku skaityti“, – kartą pasakė jis. Tačiau žmona nesuprato, ką jis turi galvoje, ir jį nuramino: „Tu mažai skaitai? Nieko baisaus!“.

Ką iš tikrųjų reiškia vyro prisipažinimas, žmona suprato tik po vienerių metų, kai jie susilaukė vaiko. Taip, būtent mažoji dukrytė padėjo atskleisti tėvo apgaulę!

„Mūsų mažylei buvo trys metukai. Vakarais jai „skaitydavau“ knygeles, nors iš tikrųjų tik apsimesdavau, sekdamas garsias pasakas ar išgalvodamas istorijas ekspromtu. Tačiau kartą prieš miegą ji man padavė knygą su brolių Grimų pasaka. Aš pradėjau kažką jai pasakoti, o tada ji pažvelgė man į akis ir pasakė: „Tu skaitai kitaip, negu mama. Ten parašyta visai kas kita“. Išgirdusi mūsų pokalbį, žmona pagaliau suprato, kur slypi mano didžioji problema. Tačiau ji priėmė mane tokį, koks esu, ir pasiryžo man padėti“.

Johnas mokytoju mokykloje dirbo nuo 1961 iki 1978 metų, o tada išėjo iš darbo. Dar po aštuonerių metų jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

„Man buvo beveik 48-eri, kai per televizorių pamačiau Barbarą Bush – tuo metu ji buvo pirmoji JAV ponia. Ji kalbėjo apie specialius raštingumo kursus suaugusiesiems, kurie vyksta bibliotekoje. Tai mane nustebino, nes visada maniau, kad be manęs niekas daugiau tokių problemų neturi. Nuėjau į biblioteką, susitikau su šios programos direktore ir jai prisipažinau, kad nemoku skaityti. Tai buvo antras suaugęs žmogus, kuriam atskleidžiau savo paslaptį“, – teigė vyras.

Dirbdamas su 65 metų savanore, Johnas sugebėjo išmokti tai, ko nesugebėjo padaryti visą savo gyvenimą. Jau po metų jis skaitė ir rašė kaip šeštos klasės mokinys.

Buvęs pedagogas buvo nepaprastai laimingas. Norėdamas padrąsinti kitus žmones nenusivilti ir sekti jo pavyzdžiu, jis nusprendė savo istoriją ir patirtį papasakoti visiems. Johnas netgi dalyvavo Larry Kingo ir Oprah Winfrey pokalbių šou.

Dabar Johnui yra 82 metai. Išmokęs rašyti, jis išleido dvi knygas, įkūrė labdaros fondą, padedantį kovoti su neraštingumu, sėkmingai prekiavo nekilnojamuoju turtu ir net dirbo advokatu.

Mokyti vaikus yra pašaukimas, ir pedagogais yra gimstama, o ne tampama. Akivaizdu, kad Johnas turėjo šią dovaną, nors disleksija neleido jam iki galo realizuoti savo sugebėjimų.

Komentarai (5)