Seku karo veiksmų eigą, karinių vadų – mūsų ir rusų – priimtus sprendimus, ir kaip kariškiai tuos sprendimus įgyvendina. Visas tas černobajevkas, gyvačių salas, belogorovkas... Padariau išvadą: imperijos armijoje labai kvaili vadovauja visiškai kvailiems. Ir tai nėra propagandinis priešo pažeminimas.

Okupacinė Rusijos kariuomenė yra absoliuti Kremliaus politikos tąsa. Ši politika, kaip žinia, yra apgaulinga, neaiški ir klastinga – tiek svetimiems, tiek ir saviesiems. Bunkerio fiureriukas turi maniją, kuri, jo manymu, yra misija. Visa šalis, įskaitant kariuomenę, yra ne kas kita, kaip šios manijos – vieno, nevaldomai nykstančio diktatoriaus manijos – įgyvendinimo įrankis.

Beje, jei mus užpultų tas Putinas, kuris puikavosi nuogu liemeniu, o ne tas, kuriam reikia pledu apkloti galūnes, būtų pavojingiau: tas, apimtas „pražūties žavesio“ būtų galėjęs ir paskutinį mygtuką paspausti... Bet dabar ne apie tai.

Kyla klausimas: ar protingi, išsilavinę žmonės eis tarnauti į kariuomenę, kuri pastatyta ant visiško sukčiavimo, vagysčių, sąmoningai išpūstų, klaidingų duomenų (pavyzdžiui, karui Ukrainoje sugebėjo pririnkti ne, kaip skelbė, 2000 samdinių iš Sirijos, o tik 100 (!)) pamato, ir kurią bet kada gali pasiųsti pralieti kraujo dėl politikų nesėkmių? Ne, jie neis. Greičiausiai jie įsikurs kur nors propagandos fronte arba taps dar vienu režimo tarnu. Jie eis ten, kur pinigų nepalyginamai daugiau, o rizika gyvam sudegti tanke, kuris nepažeidžiamas tik animaciniuose filmuose, yra daug mažesnė.

Į Rusijos kariuomenę, išskyrus visada retus ideologinius atvejus, eina tie, kurie nesugeba užsidirbti „civiliame gyvenime“, kurie tiki propaganda per televiziją, o taip pat maniakai, kuriems tarnyba kariuomenėje – galimybė patenkinti sadistinius polinkius. Protingais aš tokių nepavadinčiau. Tokie ten ir generolai, ir vidutinio lygio kariniai vadovai, ir seržantai. Ir dažniausiai jie drauge nesugeba atlikti prasmingų savarankiškų veiksmų mūšio lauke, ko reikalaujama šiuolaikiniame kare. Pabrėžiu: drauge, o ne kiekvienas atskirai! O karas būtent ir yra kolektyvinis procesas.

Pas mus – ne taip. Taip, kai kur yra išlikusių sovietinio tipo generolų, kuriems asmeniniai vasarnamiai, kurių statybomis jie visą laiką ir užimti, yra geriausi gynybiniai statiniai. Bet jie jau nyksta taip, kaip pavasarį tirpstantis sniegas. Pagrindinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kontingentas yra žmonės, motyvuoti idėjos ginti savo šalį. Ir tokios idėjos vedini kovoti eina pažangūs mokslininkai, sėkmingi verslininkai, įvairūs kompetentingi specialistai. Žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nebūtinai karinį, procentas Ukrainos ginkluotosiose pajėgose yra labai didelis. Todėl ukrainiečiai sugeba greitai įvaldyti modernią amerikietišką haubicą ar britų priešlėktuvinę sistemą, kurią anksčiau buvo matę tik Wiki (Vikipedijoje). O rašistai gauna komandą tuoj pat kirsti kokį nors Donecą (upė Rusijoje ir Ukrainoje) – nes iš aukščiau pasakė, kad Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ten nėra, ir tiesiog stačia galva neria į išskerdimą.

Bet ir tai dar ne viskas. Kitą dieną kiti rašistai pakartoja tą patį kvailą savižudišką manevrą. Jie taip pat bando bristi, o gylis ten – aukščiau tanko!

Tokiu būdu, turint vietinį aviacijos, artilerijos ir gyvosios jėgos pranašumą, Mariupolį galima užimti per pustrečio mėnesio, ir net tada – ne visą. Bet užkariauti Ukrainos – niekada.

Aleksandras Kočetkovas, analitikas ir politikos strategas

Komentarai ()