Senoviniai įrašai ir šiandien vykstančių karų slapti raportai atskleidžia tą patį žiaurumu stulbinantį faktą: ir šiais laikais, kaip prieš tūkstantmečius, karo grobiu tampa ne tik užimtos teritorijos, bet ir jose gyvenančios moterys, dažnai patiriančios sukrečiančią okupantų prievartą. Moterų prievartavimas vis dar laikomas efektyviu, daugybę žmonių fiziškai ir psichologiškai pražudančiu ginklu.

Slaptoji karo taktika

Šiandien moterys masiškai prievartaujamos Sudano pietuose esančiame Darfiuro regione.

Kongo džiunglių kaimeliuose klajoja šimtai tūkstančių nepagydomai sužalotų moterų, tapusių karo grobiu. Ruandos genocido aukomis tapo ne tik keli milijonai tutsių, bet ir pusė milijono išprievartautų moterų.

Daugelis iš jų nusižudė, kitos dėl patirtų sužalojimų niekuomet nebegalės turėti vaikų. Europos centre vos prieš keletą metų siaučiant Jugoslavijos karui moterys buvo uždaromos į prievartos stovyklas, kuriose masiškai prievartaujamos turėjo išnešioti ir gimdyti prievartos vaisius.

Manoma, kad Šri Lankoje ir Kašmyre vis dar pasitaiko organizuotų kariškių išpuolių prieš taikius gyventojus, per kuriuos stengiamasi išžudyti vyrus bei suluošinti ir išprievartauti moteris. Pasaulis santūriai stebi šį procesą.

Oficialiai teigiama, kad prievarta yra karinio konflikto padarinys, tačiau pastaruoju metu pastebima nauja kylanti prievartos banga, kuri tampa bene vienintele ir labai efektyvia karo priemone.

Prievartavimai, kaip sąmoninga karo taktika ir strategija, vykdyti dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Dar plačiau šis reiškinys įsišaknijo per Antrąjį pasaulinį karą.

Daugelis pagyvenusių rusių, o ir lietuvių, su siaubu prisimena vokiečių dalinius, puolančius taikius kaimus. Vyresni žmonės pasakoja, kad ten, kur pasukdavo vokiečių kariai, dažna kaimo moteris likdavo paniekinta.

Tiesa, kita pusė irgi su dideliu užsidegimu vykdė keršto planą. Rusams žygiuojant Vokietijos teritorija, jų kelią žymėjo savižudybę, bet ne prievartą pasirinkusių vokiečių moterų kūnai.

Prievartavimai ir kankinimai buvo virtę priešų armijos vizitine kortele. Kovų Rytprūsiuose metu, užėmus Kionigsbergą (Karaliaučių), teigiama, kad net 90 procentų mieste likusių moterų buvo išprievartautos, dauguma jų vėliau nužudytos.

Istorikai apie sovietų armijos „žygdarbius“ Rytprūsiuose iki šiol kalba puse lūpų, o operacijoje dalyvavę karo veteranai atkakliai tyli.

Etninio valymo dalis

Pasibaigus didžiausiam ginkluotam XX amžiaus susirėmimui, prasidėjo lokalūs ginkluoti konfliktai, kurių metu agresija prieš moteris nesiliovė. Per 1971 metų kovą Bangladeše vykusias kovas dėl nepriklausomybės buvo išprievartauta apie pusė milijono moterų.

Liberijoje pilietinio karo metu prievartos siaubą patyrė dažna moteris ir mergaitė, per Ugandoje devintojo dešimtmečio pradžioje vykusį ginkluotą konfliktą garbė buvo nuplėšta 80 procentų moterų.

Vienas klaikiausių prievartos prieš moteris pavyzdžių, plačiai aprašytas Jungtinių Tautų raportuose bei viso pasaulio spaudoje, buvo Jugoslavijos karo metu vykdytas etninis valymas.

Europos širdyje XX amžiaus pabaigoje, stebint daugybei žmonių, buvo steigiamos prievartos stovyklos, kuriose kalėjo ir buvo prievartaujamos Bosnijos musulmonės.

Šios siaubo įstaigos buvo kuriamos buvusiuose kino teatruose, restoranuose ar grožio salonuose, o vietos gyventojų vadinamos „pragaro namais“.

Serbai, atkakliai „valę“ bosnių musulmonus iš Bosnijos, prievarta prieš moteris stengėsi palaužti ir vyrų dvasią. Buvo manoma, kad išprievartautos moterys niekuomet nenorės pasilikti Bosnijoje, todėl jų šeimos pasitrauks.

Dar vienas sumanymas, kurį su begaliniu užsidegimu vykdė Bosnijos serbų lyderis Radovanas Karadžičius, buvo prievartinis moterų apvaisinimas ir laikymas stovyklose, kol šios pagimdys serbų vaikus. Atskiri serbų būriai prievartavo ir saugodavo moteris, kad šios neatsikratytų prievartos vaisų.

Moterys tapdavo savo kūno įkaitėmis, negalėdamos pasirinkti gimdyti ar ne prievartautojų atžalas. Galimybė išniekinti priešų moteris Jugoslavijos karo metu tapdavo paskatinamuoju prizu kareiviams, atlikusiems sėkmingą žygį.

Kongo tragedija

Pastaruoju metu ypač garsiai nuskambėjo Konge išprievartautų moterų istorijos.

Vakarų medikai net atsisako patikėti, kad taip žiauriai gali būti sužalotos prievartą patyrusios moterys, tačiau statistika bei akivaizdūs pavyzdžiai rodo ką kita. Nurimus kovos veikslams Konge iš džiunglių pasirodė žiauriai sužalotos, gyvomis žaizdomis aptekusios moterys. Visos jos – išprievartavimų aukos.

Kongas pilietinio karo metu moterims buvo tapęs pragaru. Absoliučiai visos kovojančios grupės, neišskiriant net valstybinės armijos, prievartavo ir luošino moteris. Prievarta buvo pasiekusi tokių mastų, kad net į neseniai vykusius Kongo rinkimus tarptautiniais stebėtojais vykti buvo rekomenduojama tik vyrams: moterims ten iki šiol pavojinga.

Atskiros karinės grupuotės Konge moteris luošino skirtingais būdais. Medikai, gydantys prievartos aukas, gali pasakyti, iš kurios šalies dalies, regiono ar kaimo atkako konkreti auka, nes būtent ten siautė viena ar kita gauja, specifiškai luošinusi moteris.

Šimtai tūkstančių Kongo moterų skundžiasi vidaus organų sužalojimais, šlapimo nelaikymu, nevaisingumu ar absoliučiu lytiniu organų nefunkcionavimu. Dauguma moterų buvo ne tik išprievartautos keliasdešimties vyrų. Į jų lyties organus būdavo šaudoma, jie plėšyti, deginti ir kitaip žaloti. Prievartos aukų skaičius Konge jau dabar viršija 200 tūkst. Dar tiek pat moterų gali klajoti džiunglėse ar iki šiol slėptis atkampiuose kaimuose. Prievartos aukų amžius svyruoja nuo 10 mėnesių iki 80 metų. Panašus likimas ištiko ir vis dar ištinka kitos Afrikos šalies – Sudano – moteris.

Šios šalies Darfiūro regione moteris prievartauja ne tik kovojantys sukilėliai, bet ir šalies armijos kariškiai, o kartais – net JT kariai, turintys ginti ir saugoti beginklius gyventojus

Nebaudžiamas siautėjimas

Moterų prievartavimai tampa naujo karo nauja taktika. Psichologai bei karo ekspertai tvirtina, kad prievartavimai, kaip karo taktika, taikomi dviem atvejais.

Moterys prievartaujamos, nes jos yra kitos etninės, religinės ar politinės grupės atstovės. Šis žiaurus metodas taikomas ir tada, kai norima pakenkti ne tiek joms, kiek jų šeimos vyrams, genties ar tautos vadams, valstybei.

Ši taktika ypač skaudžiai išgyvenama tose kultūrose ir šalyse, kur šeimos garbė siejama su moters skaistybe bei dorovingumu. Išprievartauta musulmono moteris užtraukia didelę gėdą savo šeimai, genčiai, kaimui.

Musulmonė, kurią palietė svetimas vyras, dažnai atstumiama šeimos ir artimųjų, pasmerkiama vienatvei ne dėl savo kaltės. Kai kuriose musulmoniškuose kraštuose moterys baudžiamos už tai, kad „leidosi išprievartaujamos“.

Masinis moterų prievartavimas tokiose bendruomenėse palaužia bendruomenių vyrų kovos dvasią bei priverčia greičiau pasiduoti.

Masinis moterų išniekinimas karo metu taip pat aiškinamas pakitusia kovojančių vyrų psichologija. Karas vyksta tokioje psichologinėje aplinkoje, kurioje mažai vietos lieka atsakomybei, padorumui, baimei ar kultūriniams suvaržymams.

Kasdien žudantis ir kasdien galintis mirti asmuo praranda padorumo ir baimės jausmą. Dažnai tikima, kad padarius nusikaltimą, nebus sulaukta jokios bausmės, todėl drąsiai imamasi prievartos veiksmų. Sociologų teigimu, daugelis vyrų išdrįstų išprievartauti moterį, jei žinotų, kad už šį nusikaltimą jiems negresia jokia bausmė.

Moterys karo zonose dažnai tampa tarsi savotišku prizu arba karo trofėjumi, kuriuo pasinaudojama lyg daiktu.

Psichologai taip pat tvirtina, kad daugelis karių kovos laukuose jaučiasi itin nesaugūs, pažeidžiami bei praradę pusiausvyrą, todėl imantis prievartos prieš silpnesnį ir lengviau pažeidžiamą asmenį stengiamasi susigrąžinti savo vertę.

Savaitraštis "Panorama"

Komentarai (34)