Viena iš aborto komplikacijų yra trauma psichikai. Trauma moters mintims, jausmams, svajonėms, trauma fantazijoms, ketinimams, santykiams. Pakeičianti požiūrį i gyvenimą, į artimus ir mylimus žmones, į vertybes. Į save pačius.

Kaip grandininė reakciją kyla vis sekantys padariniai, dėl kurių nukenčia šeimyninis gyvenimas, karjera, bendravimas, įvyksta asmenybės lūžis ir keitimasis destrukcijos link. Visuomet esti suicido rizika. Šiuolaikinėje Pasaulinės Psichiatrų Organizacijoje viena iš 37 veikiančių sekcijų yra ”Moters psichikos sveikata”, kuri kiekvieno kongreso metu ruošia savo simpoziumus, kuriuose gali dalyvauti ir mūsų psichiatrai, jau aktyviai vykstantys į šias priemones. Sekcijos rėmuose ir yra nagrinėjama moters psichikai sukelta aborto žala. Kas treji metai rengiami ir atskiri šios sekcijos tarptautiniai kongresai, kurių vienas kovo mėn. vyks Melburne. Šia tema yra atlikta mokslinių tyrimų, apgintos daktaro disertacijos, netgi palyginti tarpkultūriniai rodikliai. Lietuvos psichiatrijoje ši tema susidomėjimo nekelia.

Vakarų šalių psichiatrijos vadovėliuose yra atskiri skyriai apie aborto sukeltą psichopatologiją. Tai moderniosios psichiatrijos tyrimų objektas. Ji itin aktuali dar ir todėl, kad abortas yra laikomas šalies seksualinės kultūros vizitine kortele - iškart pristatančios ir seksualinę šalies politiką, ir šeimyninius santykius, bei seksualinius santykius už šeimos ribų, požiūrį į toje šalyje egzistuojančias vertybes. Moteris, kuriai padarytas abortas, į psichiatro kabinetą atneša dvasinį skausmą, prašydama ką nors su juo padaryti ir kaip nors palengvinti. Dvasinė kančia yra kitokia. Nebuvo nė vienos pacientės, kuri kalbėdama apie abortą, būtų minėjusi fizinį skausmą.

Kasdienėje praktikoje psichiatrui tenka susidurti su simptomų rinkiniu, su po traumuojančios aborto patirties pakitusia psichika, ir su ja dirbti. Kai moteris, pasinaudojusi "laisvu pasirinkimu", nueina į kliniką bei pasidaro abortą, ji sužaloja savo psichiką, pasmerkia dvasinėms kančioms, su kuriomis paskui pati yra nepajėgi susitvarkyti ir ieško pagalbos. Sutikite su manimi, kad tai sunkus darbas, ir tema yra skaudi. Labai nepatogi. Pas mus apie ją taktiškai nutylima - ar dėl gėdos, ar dėl nežinojimo ir švietimo stokos, ar kitokių priežasčių, tačiau tiesa yra ta, kad tokia problema pas mus šiai dienai lyg ir neegzistuoja. Ji neįvardinta. Tai modernusis mūsų tabu. Šiuo klausimu esame tamsūs ir atsilikę.

Anais laikais baigdama medicinos studijas iš aukštosios mokyklos išsinešiau apie abortą žinias, kad tai viso labo yra 5 minučių ambulatorinė procedūra, neverta didesnio dėmesio, atliekama konvejeriu po kelias dešimtis kasdien. Nesitikėjau su abortu susidurti psichiatrijoje. Tačiau tik pradėjus klinikinę psichiatrijos praktiką, netrukus teko aptarnauti pacientes, kurios atnešdavo savo kančias, sukeltas aborto. Visos be išimties praėjo ir savižudybės svarstymo etapą - kaip sekantį savanorišką pasirinkimą, dalis jų buvo pamėginusios prieš save pakelti ranką. Atvejai ne pavieniai, ir ne vienu ar dviem šimtais skaičiuojami, bet daugiau.

Poabortinio streso būklėje moterys išgyvena juodą neviltį, apmaudą, pyktį, baimę, dirglumą, didžiulį kaltės jausmą, gėdą, esti nuolatinio sujaudinimo būklėje. Jas vargina įkyrios mintys, pavienės haliucinacijos, baimė užmigti ir susapnuoti savo nužudytą kūdikį, baimė susitikti su juo sapnuose. Negalėjimą sau atleisti. Labai sunku tokių skundų klausytis. Dar reikia surasti žodžius, kuriuos tokioms pacientėms pasakyti. Ne visada pakanka medikamentų ir psichoterapijos. Ši patologija dažnai peržengia psichiatrinės kompetencijos ribas. Jeigu pacientė būna tikinti, dar siunčiu ją dvasininko konsultacijai. Ypač sunkūs būna seansai, kai artėja "negimusių vaikučių" gimtadieniai, ir moterys apsilanko dėl savo būklės paūmėjimo, atsineša parašytus vaikučiams laiškus, eilėraščius ar pasodintas į vazonėlį gėlytes...

Amerikiečių psichiatrai po aborto atsiradusius psichikos sutrikimus prilygina iš Vietnamo karo grįžusių karių psichikos pakitimams ir laiko juos veidrodiniu išgyvenimų atspindžiu. Vakarų psichiatrijos vadovėliuose poabortinių psichikos sutrikimų analizei skiriamos atskiros dalys, būsimi psichiatrai ruošiami dirbti su tokia patologija. Pasaulinė psichiatrų asociacija turi įsteigusi net atskirą Moters psichikos sveikatos sekciją, kuri kongresų metu paskelbia vis naujus mokslinius tyrimus šioje srityje. Daug skandalingų diskusijų pas mus vyksta dėl klausimo, ką gi nužudome? Kokią gyvybę ir ar ji gyvybė? Ginekologijos vadovėlyje rašoma, kad embrioninis (gemalinis) laikotarpis trunka nuo apvaisinimo iki 10--12 nėštumo savaitės.

Tuo laikotarpiu susidaro visų svarbiausių organų ir sistemų užuomazgos. Preimplantacinis laikotarpis - tai laikas nuo apvaisinimo iki implantacijos (įsitvirtinimo į gimdos gleivinę) trunka 8-10 dienų ir yra ypač jautrus žalingiems faktoriams. Tokia yra mūsų visų praeitis. Britų psichiatras Frank Lake, dirbęs farmacijos kompanijai ir prieš 60 metų tyręs haliucinogenų poveikį psichikai, savo pacientus sugebėdavo įvesti į hipnozę, kurios metu jie pasakodavo savo intrauterinius (gyvenimo įsčiose laikotarpio) prisiminimus. Jo užrašytas "pats seniausias prisiminimas buvo 4-tos embriono dienos". Pagal šio psichiatro aprašymų analizę jo jaunesnioji kolegė atliko mokslinį darbą ir apgynė daktaro disertaciją. Taigi dar daug ko nežinome, daug mūsų dabartinių skandalingų faktų yra greičiau hipotezės, nes argumentai nepatikrinti. Medicina yra vis dar besivystantis mokslas.

Kokias priežastis mini mano pacientės? Kas joms padėjo apsispręsti ir padaryti pasirinkimą, kurį svarstė beveik iki lemiamos "leistinos" minutės? Dažniausiai - ne karjera, ne pinigų trūkumas ar tolimų šalių ilgesys. Dažniausiai daryti abortą patardavo artimieji. Sesuo, mama, draugės. Tačiau patarėjų hierarchijos viršūnėje visuomet būdavo vyras. Ir ne tik patardavo. Greičiau - pareikalaudavo, pagrasindavo, kad priešingu atveju paliks. Tas pats mylimasis ir vienintelis, kuris dar neseniai alsavo tuo pačiu meilės ritmu ir kuždėjo, kad "išskirs tik mirtis". Tai pati populiariausia "laisvo pasirinkimo" priežastis, nurodoma psichiatro kabinete. "Aš maldavau, verkiau, prikaišiojau, beldžiausi į sąžinę, sakiau, kad noriu gimdyti". Tokius dialogus pristatė ne tik meilužės. Šeimos vyrai reikalaudavo to paties - kad jų moteris išsivalytų nuo jų kartu pradėto kūdikio. Kad „dar ne laikas". Arba, kad "vaikų jau per daug". Irgi - su tuo pačiu pagrasinimu, kad "priešingu atveju paliks".

Kartais meilužiai sumoka už abortą, kartais, ne, tačiau kai moteris "susitvarko" - dingsta kaip į vandenį. Pranašauta meilė išsisklaido lyg dūmas. Buvęs mylimasis tampa nepažįstamuoju. Panašus likimas ištinka ir santuokinį gyvenimą - jame visam laikui apsigyvena ledinė šmėkla, į šeimos gyvenimą įslenka konfliktai, alkoholis, neištikimybė, išnyksta seksualinio gyvenimo džiaugsmas. Būna ir tokių skundų, kai moteriai primenama: "Žinoma, tu žudikė. Aš liepiau, bet tu galėjai nesutikti. Tavo instinktai iškrypę. Geriau nueik pas psichiatrą". Taip nužudoma ne tik "tai", apie ką paskutiniu metu audringai diskutuojame, bet kartu ir - ko gero pirmiausia - nužudoma moteris, jos dvasia, jos noras mylėti ir būti mylimai. Abortas visuomet yra tikrasis meilės indikatorius, meilės išbandymas.

Dvasiniai išgyvenimai po aborto labai subtili psichiatrijos dalis. Psichopatologija turtinga ir įvairi. Viena jos ypatybių yra ta, kad tai "nebylioji psichopatologija" (amerikiečių vadovėlyje - mute psychopatology) - tai nebylūs skundai, apie juos sunku prabilti, sunku kalbėti. Reikalingas instrumentas jiems aptikti - specialus interviu. Moteris niekada nepradeda sakydama: "Aš pasidariau abortą". Tai būna ne tik begalinis skausmas, bet didžiulė gėda. Gėda skųstis, kad nemyli, kad išniekino, kad grasino, kad paliko, kad pastūmėjo padaryti lemtingą ir nenorimą žingsnį.

Motinystė psichiatrijoje yra siejama su psichikos norma, su moteriškuoju identitetu. Vaiko pradėjimas aistros ir meilės guolyje, jo laukimas bei gimimas yra džiaugsmo šaltinis - toks yra laikomas adekvatus išgyvenimas. Iš psichiatrinės terminologijos išvertus į žmogišką kalbą reikštų - prilyginamas stebuklui. Kartu tai yra moteriai meilės įrodymas, jos paliudijimas, meilės apvainikavimas. Pati geriausia psichiatrijos rūšis. Šiuolaikinė psichiatrijos mokslinė spauda konstatuoja vaiko gimimą kaip turintį terapinę prasmę normalių suaugusių žmonių gyvenimą (British Journal of Psychiatry, 1998), suteikiančią daug teigiamų emocijų ir galimybę atsakyti tuo pačiu - galimybę parodyti savas teigiamas emocijas, jausmus, juos reikšti. Todėl aborto patirtis visuomet yra intervencija į teigiamus išgyvenimus, žala moteriai, jos pažeminimas, dvasinį suluošinimą, išniekinimas, labai aiškus pasakymas "Aš tavęs nemyliu".

Taigi abortas - kontroversinė tema, šalies seksualinės kultūros veidrodis bei vizitinė kortelė. Apima ne tik moters teisę laisvai rinktis, bet ir grandinę veiksnių, kurie tą pasirinkimą įtakoja - socialiniai, kultūriniai reiškiniai, auklėjimo įtaka, visa socialinė šalies politika. Oficialus suformuluotas požiūris į abortą kaip reiškinį, reikalingas moteriai svarstant "savo teisę". Reikalingos tarpdisciplininės mokslinės studijos aborto įvertinimui, istoriniai, etiniai, religiniai, medicininiai, teisiniai, demografiniai, sociologiniai, psichologiniai, psichiatriniai, antropologiniai ir kiti veiksniai.

Mokslinė diskusija pas mus negalima, nes neturim savų mokslinių argumentų. Naudodami kitų šalių statistinius rodiklius mažai turime tikimybės išspręsti lietuviškas problemas. Nepakanka vien feministinio ar religinio judėjimo. Problemos tikrai yra. Aš nebematau tų kibiriukų, iki viršaus prikrautų iš moters įsčių išgramdytų žmogaus vaisių, embrionų ar nužudytų kūdikių - ar kitaip pavadinsime ar vadiname - į ką prisižiūrėjau studentišku laikotarpiu. Tačiau savo darbe matau moteris, kurios yra nužudytos viduje, suluošintos, išniekintos, pažemintos, kurios negalėdamos pažiūrėti į akis, skundžiasi, kad bijo eiti miegoti, nes naktį sapnuoja rankytes, norinčias apkabinti ir prisiglausti.

Tokia yra aborto pusė, kuri tenka psichiatro krūviui ir kurį iš dalies pristačiau.

Čia galite pažiūrėti šokiruojančias abortų nuotraukas.

Palmira Rudalevičienė,
gydytoja psichiatrė, Lietuvos Kultūrines psichiatrijos asociacijos prezidentė

Komentarai (0)