Etnokosmologija sieks priartinti mus prie Visatos  (10)

Molėtų rajone šalia Astronomijos observatorijos po rekonstrukcijos darbų atidarytas įspūdingas kosminių architektūrinių formų Etnokosmologijos muziejaus pastatas. Čia įsikurs naujoji įvairialypių žmogaus ryšių su Visata ekspozicija, o giedromis naktimis du teleskopai, lankytojams atvers neaprėpiamų Visatos erdvių tolius.

Rūpindamiesi savo kasdieniu gyvenimu žmonės visais laikais įdėmiai stebėjo dangų. Dangaus reiškiniai praeities kartoms rūpėjo daug labiau negu mums dabar. Ciklinio dangaus šviesulių judėjimo stebėjimai padėjo sukurti kalendorių ir sureguliuoti gyvybiškai svarbių darbų terminus: rinkti maistą, medžioti, sėti ir nuimti derlių, leido orientuotis laike ir erdvėje, planuoti miestus ir net valdyti valstybes.

Šios žinios apie dangaus šviesulius ir Visatos sampratą įsirėžė mitologiniuose vaizdiniuose ir tautosakoje, įtakojo religines pažiūras, darė poveikį literatūrinei, ir meninei kūrybai ir kitais būdais buvo įtrauktos į žmogaus kasdienio gyvenimo veiklas. Galiausiai atvedė mus į kosminės technikos laikus. Ir atsitiko taip, kad kuo toliau fiziškai skverbiamės į kosmosą, tuo labiau jis tolsta nuo mūsų kasdienybės, traukiasi iš mūsų minčių ir iš mūsų sielų.

Etnokosmologijos pradžia

1969 m. Kulionių kaime, ant Kaldinių kalvos pradėta statyti Fizikos instituto Astronomijos observatorija iškart patraukė visuomenės dėmesį. Čia pradėjo važiuoti ekskursijos iš visos Lietuvos. 1980 m. mokslo istoriko Liberto Klimkos ir astronomo Gunaro Kakaro iniciatyva Observatorijoje buvo įrengta astronomijos istorijos ekspozicija.

Siekiant patenkinti didėjančius lankytojų poreikius ir suteikti jiems rūpimas žinias ne tik apie astronomijos mokslo pasiekimus, bet ir apie šio mokslo istoriją, populiariai perteikti visuomenę dominančius pasaulėžiūrinius bei filosofinius klausimus ir kartu nukreipti lankytojų srautą nuo moksliniais tyrimais užimtų darbuotojų, G. Kakaro pastangomis, 1988 m. buvo pradėta lankytojams skirto Specialaus astronomijos pavilijono statyba. Naujas statinys turėjo tapti Astronomijos observatorijos lankytojų centru.

Konservatyvios mokslo visuomenės atstovai šį sumanymą įvertino nevienareikšmiškai. Vieni palaikė ir buvo pasiruošę remti, kiti aršiai kritikavo ir kaišiojo pagalius į neįprasto sumanymo ratus. Tuomet Fizikos instituto Astrofizikos skyriaus darbuotojai: G. Kakaras, J. Lopeta, D. Macijauskas, J. Vaiškūnas susibūrė į iniciatyvinę grupę, siekusią įkurti Etnokosmologijos muziejų.

Entuziastams į pagalbą atėjo instituto Eksperimentinės gamyklos „Eksma“ kolektyvas, vadovaujamas direktoriaus V. Mačiulio, sutikęs muziejų įsteigti kaip Eksperimentinės gamyklos padalinį. Taip 1990 m. buvo įkurtas Etnokosmologijos muziejus. Vėliau muziejaus priklausomybė ne kartą kito, kol galų gale 1995 m. Kultūros ministerijos sprendimu, Etnokosmologijos muziejui buvo suteiktas respublikinio muziejaus statusas.

Nuo to laiko tūkstančiai lankytojų dienomis ir naktimis keliavo į Etnokosmologijos muziejų, klausė pasakojimų apie Visatos pažinimo atspindžius mūsų kultūroje, stačiais laiptais kopė į aukštą teleskopo bokštą, kad pamatytų žemiškąjį Observatorijos apylinkių grožį iš 40 m. aukščio, kad bent akies krašteliu žvilgteltų į už šimtų tūkstančių šviesmečių plytinčius tolimų pasaulių vaizdus pro lankytojams skirtą teleskopą.

Astronomas – dangiškos būties žinovas?

Astronomijos observatorija žmonių sąmonėje visuomet iškildavo kaip ypatinga vieta. Žvaigždininko pranašo – astrologo stereotipas gajus iki šiol. Susidaro įspūdis, kad tebemanoma, jog ten iš kur žiūrima į žvaigždes, dangus išties labiau priartėja prie žemės, o tie kas tebestebi dangų, turi vis dar mokėti spėti ateitį ir likimą... Žmonėms iki šiol dingojasi, kad astronomas turi žinoti – kas mūsų laukia ateityje? Dar gyvas žynio – žvaigždininko, stebinčio dangaus ženklus ir mezgančio ryšius su dievais stereotipas.

Atsimenu, kaip tarybiniais laikais observatorijoje priimant ekskursijas, koks vyresnio amžiaus lankytojas imdavo ir pasivėdėjęs į šalį tyliai paklausdavo: „O ką jūs astronomai galvojate – apie Dievą?“. Jei jau tiri dangų, tai turi būti pasiruošęs atsakyt ne tik į gamtamokslinius, bet ir „dangiškus“ žmogaus būties bei gyvenimo prasmės klausimus.

Iš kur šis stereotipas? O būtent iš senųjų tradicijų ir kultūrų. Kur perskyros tarp žmogaus ir Visatos niekas ilgus amžius nedarė. Žmonija visais laikais kūrė filosofinius visumos modelius, kuriuose žmogaus būtis buvo darniai įrašoma į bendrą kosmologinį Visatos struktūros vaizdinį. Koks, šiuolaikiniu mūsų požiūriu, bebūtų ribotas tolimos praeities žmogaus žinojimas, jam visuomet pakako sumanumo ir žinių kurti bendram kosmologiniam pasaulio modeliui, atsakančiam į Visatos sandaros ir žmogaus būties joje klausimus.

Šiandien, kai mokslas savo specializuotais įvairiausių tyrimų sričių instrumentais suskaidė vieningą Visatos visumą į atskiras izoliuotas pažinimo sritis, visuomenė kaip niekad išsiilgo prarastos vienovės su gamta, su Visata. Žmogaus siela trokšta šiuolaikinio pažinimo visumą apibendrinančių supratimų. Iš čia kyla padidėjęs susidomėjimas ezoteriniais mokymais ir įvairiais paramokslais.

Ką tiria etnokosmologija?

Astronomui dangus tai kosminė erdvė, kurioje jis stebi dangaus kūnus. Astronomas yra pasiruošęs mokslo metodais nustatyti dangaus kūnų savybes: cheminę sudėtį, masę, temperatūrą, nuotolį nuo žemės... Etnokosmologui dangus ne „dangaus kūnų“, o „dangaus ženklų“ visuma, savotiška visuomenės istorinė išminties įrašų knyga.

Etnokosmologija domisi ne pačiais „dangaus kūnais“, ne Visatą kaip tokią, bet visuomenės žiniomis ir vaizdiniais apie ją. Etnokosmologą domina ne fizinės Visatos objektų charakteristikos ir savybės, bet žmonių žinios apie juos ir su jais susiję kultūriniai vaizdiniai.

Visuomenė įvairiais laikmečiais susikuria savitus ir dažnai gana radikaliai besiskiriančius vienas nuo kito pasaulio supratimus ir pasaulėžiūras. Kaip žmonių visuomenės, tautos įvairiais laikmečiais suvokia ir įsivaizduoja Visatos sandarą, kaip kinta mūsų pasaulėvaizdis? Tai priklauso nuo mūsų gyvenimo būdo, kultūrinių ir techninių pasiekimų ir daugelio kitų dalykų.

Etnokosmologija bando apčiuopti skirtingų tautų, įvairių epochų pasaulėžiūrų skirtumus, savitumus ir panašumus. Etnokosmologijai yra artima vakarų šalyse plėtojama Kultūrinės astronomijos (cultural astronomy) mokslo kryptis, apimanti archeoastronomijos (archaeoastronomy) ir etnoastronomijos (ethnoastronomy) tyrimų sritis.

Archeoastronomija siekia pažinti praeities kultūrų astronomines žinias, analizuodama išlikusią tų kultūrų archeologinę, istorinę, architektūrinę medžiagą, tirdama istorinį kraštovaizdį. Etnoastronomiją domina senųjų ir šiuolaikinių visuomenių žinių apie dangaus šviesulius ir astronominių praktikų bei pasaulėvokos atspindžiai senosiose ir šiuolaikinėse etnokultūrinėse tradicijose.

Nors šiandieniniai technikos laimėjimai neatpažįstamai pakeitę mūsų gyvenimą, atrodo, turėjo suteikti daugiau laisvo laiko mūsų būties Visatoje apmąstymams, bet įvyko priešingai. Civilizacijos patogumai ir gyvenimo ritmo spartėjimas vis mažiau palieka progų mąstyti apie savo žmogiškosios būties prasmes šioje Visatoje.

Vis labiau įsisukame į kasdienybės ratą, vis rečiau atrandame progų pakelti akis į dangų, pagalvoti apie amžinąsias būties problemas. Paradoksalu – tapdami vis šiuolaikiškesniais, modernesniais, civilizuotesniais, dar labiau atitrūkstame nuo didžiosios kosminės visumos, prarandame mūsų ilgus amžius megztus dvasinius ir kultūrinius ryšius su Visata. Todėl vienas iš svarbiausių Etnokosmologijos muziejaus tikslų ir yra atstatyti mūsų minčių ir jausmų jungtis su dangum.

Rekonstruotos ir išplėstos modernios muziejaus erdvės laukia prasmingo turinio – vertingų ir iškalbingų eksponatų, atspindinčių įvairialypius žmonijos bei mūsų tautos Visatos pažinimo kelius. Tikėkimės, kad čia savo vietą suras iki tol po įvairių Lietuvos muziejų fondus pasklidę mūsų žemiškojo žvilgsnio į kosmosą liudininkai, kad atnaujinta ekspozicija ne vienam vėl atvers galimybę pajusti mūsų žemiškos kelionės kosminę kryptį.

Komentarai (10)