Džordžas ir Visatos paslaptys (5)
Ši knyga – tai detektyvas vaikams, kuriame narpliojamas ne mįslingas nusikaltimas, o intriguojančios planetų, kometų, juodųjų skylių paslaptys.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Išversta į daugiau kaip 30 kalbų, knyga jau tapo pasauliniu bestseleriu. Daugiau apie ją galima sužinoti Stephen Hawking knygų vaikams interneto portale www.georgessecretkey.com.
Žemiau trumputė ištrauka iš 11 skyriaus.
– Kur mes patekome? – pasiteiravo Džordžas. Jis buvo taip apstulbęs, kad net pamiršo išsigąsti. Tik juto, kad kūnas tapo neįtikėtinai lengvas. Berniukas apsidairė – aplinkui buvo tik akmenys, ledas, sniegas ir tamsa. Tarsi jie stovėtų ant milžiniškos purvinos sniego gniūžtės, kurią kažkas išsviedė į kosminę erdvę. Danguje švytėjo žvaigždės, ir ryškus jų spindesys gerokai skyrėsi nuo tų mirgančių švieselių, kurios matomos iš Žemės.
– Mes nusileidome ant kometos, – pareiškė Anė. – Tai neginčijamas faktas, o ne kokia nors išgalvota istorija, ar ne taip?
– Taip, – sutiko Džordžas. Jis nerangiai paplekšnojo Anei per skafandrą. – Atleisk, Ane, kad tavimi netikėjau.
– Nieko tokio, – kilniaširdiškai priėmė atsiprašymą Anė. – Suprantama, tuo sunku patikėti. Todėl turėjau tai įrodyti. Taigi, Džordžai, – ji mostelėjo ranka aplink, – galėsi pamatyti Saulės sistemos planetas. <...> Oho, tik pažiūrėk! – staiga kažkas patraukė Anės dėmesį. – Mes pačiu laiku!
– Kodėl? – nesusigaudė Džordžas.
– Todėl! – Anė parodė į kitą kometos pusę.
Paskui kometą driekėsi dujų ir dulkių uodega, kuri nuolat ilgėjo. Gaudydama tolimos Saulės spindulius, ji žvilgėjo, tarsi kosminėje erdvėje būtų suspindę tūkstančiai deimantų.
– Koks nepaprastas grožis, – sušnibždėjo Džordžas.
Kurį laiką juodu tylomis gėrėjosi vaizdu. Džordžas, stebėdamas tįstančią uodegą, susiprotėjo, kad ją sudaro medžiagos kruopelės ir garai, sklindantys iš šviesiosios kometos pusės.
– Uola tirpsta! – sunerimo Džordžas ir suspaudė Anei petį. – Kas bus, kai ji visa ištirps?
– Nebijok! – Anė papurtė galvą. – Mes tik artėjame prie Saulės. Saulė po truputį įšildo šviesiąją kometos pusę, ir ledas virsta dujomis. Tačiau dėl to nuogąstauti nereikia, nes ledo čia gausu ir mes galėtume praskrieti pro Saulę daugybę kartų. Be to, po ledu yra uola, o ji netirpsta. Taigi nebijok – mūsų kelionė po kosminę erdvę tikrai nesužlugs.
– Aš ir nebijau! – užprotestavo Džordžas, pagaliau paleidęs Anės petį. – Aš tik klausiu.
– Klausk ko nors įdomesnio! – atlaidžiai tarė Anė.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei uolienų gabalėliai iš kometos uodegos imtų kristi į Žemę.
Džordžas paspardė dulkes aplink ir, nieko negalėdamas sugalvoti, nenoromis ištarė:
– Na, gerai, tai kas atsitiktų?
– Šitas klausimas man jau patinka! – Anė, regis, džiūgavo. – Įlėkę į Žemės atmosferą tie gabalėliai sudegtų. O iš Žemės žvelgdami į dangų regėtume vadinamąsias krintančias žvaigždes, arba meteorus.
Jie abu stovėdami toliau stebėjo kometos uodegą, kol ši taip ištįso, kad nebebuvo įmanoma įžiūrėti jos galo. Jiems taip bestovint kometa, atrodo, pradėjo keisti savo skriejimo kryptį, nes pajudėjo visos matomos žvaigždės.
Kometos
Kometos yra dideli, purvini, netaisyklingos formos sniego gurvoliai, judantys aplink Saulę. Jose esama elementų, susidariusių žvaigždėse, kurios sprogo anksčiau, negu atsirado Saulė. Manoma, kad egzistuoja apie trilijoną kometų, skriejančių gana toli nuo Saulės ir laukiančių savo eilės priartėti prie jos. Mes galime išvysti kometą tik tada, kai ji priartėja prie Saulės ir įgyja švytinčią uodegą. Iki šiol žmonės yra matę per tris tūkstančius kometų.
Didžiausių žinomų kometų branduolio skersmuo yra apie 30 kilometrų.
Kai kometa priartėja prie Saulės, ledas ima garuoti, o kartu išsiskiria ir lede esančios dulkės. Tai, matyt, yra seniausios Saulės sistemos dulkės. Jas tyrinėjant, galima nustatyti, iš kokių medžiagų buvo sudaryti pakraščiai debesies, kurio viduje prieš 6 milijardus metų formavosi planetos.
Didžiąją laiko dalį kometos skrieja aplink Saulę labai toli nuo jos (kur kas toliau negu Žemė). Kartkartėmis kuri nors iš jų pradeda judėti Saulės link. Tokių kometų likimas gali būti dvejopas:
1. Kai kurios, kaip antai Halio kometa, nukrypsta nuo savo įprastinės trajektorijos. Jos ima skrieti arčiau Saulės, kol visiškai subyra arba susiduria su kuria nors planeta. Halio kometos branduolys yra 16 km skersmens. Priartėjusi prie Saulės ši kometa truputį aptirpsta ir įgyja uodegą. Tai kartojasi maždaug kas 76 metai. Paskutinį kartą ši kometa buvo matoma 1986 m. ir vėl sušvis tik 2061 m. Kai kurios Saulės „pagautos“ kometos priartėja dar rečiau, pavyzdžiui, Hiakutakės kometa vėl bus matoma tik po 110 000 metų.
2. Jei kometa juda labai dideliu greičiu arba praskrieja toli nuo Saulės, kaip antai Svano kometa, ji niekada negrįžta atgal. Kartą mums pasirodžiusi, ji pradeda ilgą kelionę į tarpžvaigždinę erdvę. Tokios kometos yra kosmoso klajūnės. Jų tarpžvaigždinės kelionės gali trukti šimtus tūkstančių metų, kartais trumpiau, kartais netgi ilgiau.
Knygos informacija:
Lucy ir Stephen Hawking. Džordžas ir Visatos paslaptys. – Kaunas: Jotema, 2008 (vertė A. Momkauskaitė ir A. Bernotas).
