Dabar, kai JAV prezidento Baracko Obamos administracija svarsto galimybę pasitraukti iš Kabulo ir kalbėtis su Talibano lyderiais, verta prisiminti, kad 2001 metų spalį, kai Jungtinės Valstijos ruošėsi bombarduoti Afganistaną ir sučiupti Osamą bin Ladeną, patys talibai siūlė derėtis.

Tąkart per savo pasiuntinius Pakistane Talibano atstovai pasiūlė išsiųsti O.bin Ladeną į kurią nors neutralią šalį, jei Amerika įrodytų, kad jis buvo atsakingas už Rugsėjo 11-osios teroristų išpuolius, ir jei Amerika atšauktų suplanuotus oro išpuolius Afganistane.

Prezidento George'o W.Busho atsakė greitai ir nedviprasmiškai: „Viskas, ką jie turi padaryti, – įduoti jį ir jo kolegas bei galvažudžius, kuriuos jis slepia... Bet jokių derybų nebus, taškas.“

Taigi kodėl derybos su Talibano atstovais buvo atmestos prieš devynerius metus, tačiau apie jas svarstoma dabar? Tam tikra prasme situacija yra labai panaši. 2001 metais talibai priklausė Afganistano valdžiai. Dabar jie yra sukilėlių grupė, įgaunanti vis daugiau galios, nors JAV ir jos sąjungininkės stengėsi sunaikinti Talibaną. Ar sprendimas atmesti siūlymą derėtis buvo daugiau emocinis nei racionalus? Ar dabar JAV turėtų kalbėtis su mula Muhammadu Omaru?

Derėtis ar kovoti?

Tikriausiai nėra sudėtingesnio sprendimo. Šią savaitę pasirodžiusi Harvardo universiteto profesoriaus Roberto H.Mnookino knyga „Derybos su velniu: kada derėtis, kada kovoti“ ("Bargaining with the Devil: When to Negotiate, When to Fight") gali padėti atsakyti į klausimus.

Profesorius, kuris yra tiek pripažintas akademikas, tiek daugybę praktinių įgūdžių turintis derybininkas, siūlo tam tikra prasme pragmatiko manifestą. Jo tezė grindžiama įsitikinimu, kad pirmenybė turi būti teikiama praktiniams rezultatams, ypač tiems, kurie gali padėti išvengti karo, net ir tada, kai buvo padaryta didžiulė žala ir karo veiksmai gali būti priimtinesni emociškai.

„Are reikia derėtis su velniu?“ – retoriškai klausia knygos autorius. Jo į vieną sakinį sutelpantis atsakymas: „Ne visada, tačiau dažniau, nei norisi tai pripažinti.“ „Jei nori išspręsti konfliktą ir judėti į priekį, gali tekti duoti velniui kažką, ko, tavo manymu, jis nenusipelnė. Tai karti piliulė, kurią reikia praryti.“

Nepaisydamas šio įsitikinimo, profesorius, savo įžvalgas pagrįsdamas daugybe empirinių atvejų, taip pat labai aiškiai pabrėžia, kad deryboms ne visada turėtų būti teikiama pirmenybė. Jo manymu, klausimas dėl derybų su Talibano atstovais yra tokio atvejo pavyzdys.

Esminiai klausimai

2001 metų spalį, kai Talibano atstovai siūlė derėtis, viešuose debatuose Harvardo universitete H.Mnookinas pasisakė prieš sutikimą leistis į derybas. Jo motyvai buvo grįsti pragmatizmu. Savo knygoje profesorius rašo, kad tikimybė, jog Talibano lyderis M.Omaras būtų įdavęs O.bin Ladeną ir uždaręs teroristų stovyklas Afganistane, buvo „menka arba nulinė“. Tuo tarpu net ir sutikimas derėtis būtų „stipriai sumenkinęs mūsų patikimumą“.

Taigi, kaip žinoti, kada derėtis, kada kovoti? H.Mnookinas siūlo penkis pagrindinius klausimus, kuriuos reikia užduoti bet kurioje situacijoje.

• Kokiems interesams iškilo pavojus?
• Kokios yra derybų alternatyvos?
• Kokie yra potencialūs derybų rezultatai, kurie tiktų abiem derybų pusėms?
• Kokia yra derybų kaina?
• Ar kitos priemonės, be derybų, kaip, pavyzdžiui, karinė jėga, yra legitimios ir moraliai pateisinamos?

Profesorius savo knygoje daugiausia dėmesio skiria ne tiems atvejams, kai tarp priešininkų yra moralinė pusiausvyra, bet tiems, kai viena iš pusių kitos pusės atžvilgiu elgėsi labai blogai ir dabar nukentėjusiai pusei tenka spręsti, ar susitaikyti su skriauda.

W.Churchillio argumentas

Vienas iš knygoje analizuojamų atvejų – 1940 metų gegužės įvykiai, kai Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis atmetė derybas su naciais net tada, kai Prancūzija buvo palaužta, Hitleris atrodė neįveikiamas, o garantijų, kad britai išliks, jei vieniems teks susidurti su Vokietija, nebuvo.

Tada W.Churchillio argumentai atrodė emocionalūs ir neapgalvoti, tačiau prispaustas ginti savo pozicijos, jis išdėstė savo argumentą: noras derėtis atskleistų silpnybę ir taip pakirstų britų moralę, kad būtų sunku paskelbti karą, su kuriuo, vienaip ar kitaip, tektų susidurti, jei derybos žlugtų.

Kitaip tariant, atsakymas į klausimą „Ar yra potencialių derybomis pasiekiamų rezultatų, kurie tenkintų abi puses?“ buvo „Ne“. Tuo tarpu atsakymas į klausimą „Kokia yra derybų kaina?“ buvo „Per didelė“.

Žurnalistas pasiteiravo, ką profesoriaus nurodytos taisyklės sako derybų su Talibano lyderiais ir Irano prezidentu Mahmoudu Ahmadinejadu atvejais. Pasak H.Mnookino, Irano atžvilgiu joks karinis sprendimas nėra galimas, todėl derybos yra vienintelė išeitis, nepaisant daugelio Amerikai skaudžių aspektų.

Tačiau Talibano atžvilgiu profesorius teigia toliau tikįs, kad lygiai taip pat, kaip kad derybos su jo atstovais prieš devynerius metus būtų buvusi klaida, kalbėtis su M.Omaru būtų klaida ir dabar. „Net jei nusprendi kalbėtis su pačiu velniu, turi įsitikinti, kad tai išties gali būti įgyvendinta“, – teigia profesorius.

Komentarai (12)