Kaip Igoris Strelkovas* rengiasi Rusijos pralaimėjimui kare ir kokie jo šalininkų politinės ateities šansai

Tuo metu, kai Kremlius beveik visiškai susidorojo su prieš kąrą nusiteikusių liberalų stovykla, buvęs „DLR gynybos ministras“ Igoris Strelkovas (dar žinomas kaip Igoris Girkinas) paskelbė kuriantis politinę jėgą iš savo internetinės kariavimo kritikų bendruomenės — „Pasipiktinusių patriotų klubą“. Pasak jo, šios jėgos prisireiks „po Putino**“, kai bus pralaimėtas karas su Ukraina. Republic apklausti ekspertai mano, kad „pasipiktinusiems patriotams“ nėra perspektyvų tapti įtakingu politiniu judėjimu. Strelkovo veiksmus jie veikiau vertina kaip „gaponišką užduotį“ kanalizuoti protestą. Politologų nuomone, Strelkovo iniciatyvos valdžiai negresia, tačiau kažkuriuo momentu ir jis taps Putino režimo priešu.

Sekmadieniniame video įraše, pavadintame „Apie tai, kas svarbu“ Igoris Strelkovas kreipėsi į savo auditoriją pareiškimu: artimiausiomis savaitėmis „Pasipiktinusių patriotų klubas“ paskelbs persitvarkymą į visuomeninį politinį judėjimą. Pasak Strelkovo, kad Rusija nepralaimėtų kare su Ukraina, jo šalininkų atliekamo informacinio ir savanoriško darbo, ėmė neužtekti.

„Klubo“ persitvarkymo į naują politinę jėgą anonsą Strelkovas pradėjo, apžvelgdamas padėtį Donecko fronte: po Velykų Rusijos pajėgos pabandė apeiti Avdejevką iš pietų, tačiau operacija baigėsi rusų pajėgų „nesėkme ir dideliais nuostoliais“, nes iš anksto „nenuslopino priešo artilerijos“. O „nuslopinti negalime“, nes, pirma, rusų aviacija „neviešpatauja virš mūšio lauko“, o tokios „brangios ir rimtos technikos“, kaip sklandančios bombos, „kol kas vienetai ir sėkmės užtikrinti negali“. O ir „žmonių mase“ priešininko fronto pralaužti neįmanoma, technikos „visiškai mažai“ ir ją „saugo labiau, nei žmones“. Taip, žinodamas „pajėgų, priemonių ir kovotojų nuotaikų padėtį“, Strelkovas sėkmės rusų armijai Donecko fronte neprognozuoja, o nuo 1 iki 10 gegužės, pasibaigus lietums ir išdžiuvus keliams, tikisi Ukrainos karių puolimo pradžios.

Dėl to PPK įkūrėjo žodžiais tariant, „Pasipiktinusiems patriotams“ atėjo laikas „išaugti į visuomeninę-politinę jėgą, į kurią valstybinė valdžia privalės įsiklausyti“, taip pat ir „vykdomosios jėgos vadovas“ Vladimiras Putinas.

Tuo pačiu Strelkovas pabrėžia: jis nori ne „sugriauti Rusijos vidinės politikos sistemą“, o tik „stimuliuoti valdžią, kad būtų pradėti procesai, galintys apsaugoti mūsų valstybingumą nuo griūties pralaimėjus karą“.

„Strelkovas jaučia, ⁠kad lojalumas režimui silpsta jau ir lojalioje aplinkoje“

Ketinimą sukurti „Pasipiktinusių patriotų klubą“ Strelkovas pareiškė dar gruodžio gale. Jo žodžiais tariant, organizacija iš pradžių bus orientuota į „karinę-politinę publicistiką“, tačiau jos „perspektyva milžiniška, taip pat ir rinkimine“. Ji gali pasirodyti „visiškai būtina Tėvynei „po Putino“ — kaip tikrų patriotinių jėgų susibūrimo taškas“ sako Strelkovas. „Pabrėžiu — TIKRŲ. Ne „etatinių prostitučių krėsluose“ (apsitaisiusių ER-KPRF-LDPR-SR-„Naujais žmonėmis“ ir pan.) ir/arba „prie staliuko prileistų“ „Izborsko Klube“ ar „Cargarade““, — paaiškino Strelkovas, ragindamas „patriotus“ jungtis prie savo klubo.

Sprendžiant iš naujausių Strelkovo pareiškimų, jis mano, kad laikas „po Putino“ vis artėja.

Politologas Abbasas Galliamovas Igorio Strelkovo veiksmuose išskiria dvi dedamąsias: „Pirma — jis jaučia, kad režimas silpsta, artėja pralaimėjimas kare, todėl darosi vis įžūlesnis ir beatodairiškesnis. Antra, Strelkovas jaučia, kad lojalumas mąžta jau ir lojalioje aplinkoje, o kartu visuomenėja auga kritikos ir opozicioniškumo poreikis, todėl jis šį poreikį stimuliuoja ir jau naudojasi“.

Po to, kai Vladimirui Putinui pavyko susidoroti su savo kritikais iš liberalios nesisteminės opozicijos — Aleksejus Navalnas, Ilja Jašinas, Vladimiras Kara-Murza ir kiti pateko į kalėjimą, daugelis opozicijos atstovų emigravo, likusius Rusijoje spaudžia jėgos struktūros ir nuolat gresia baudžiamasis persekiojimas — valdžios veiksmus užliejo kritika iš „turbopatriotų stovyklos. O kritikuoja jie valdžią dėl nepakankamo griežtumo Ukrainos atžvilgiu ir nenuoseklius kariavimo metodus.

Nepatenkintų „patriotų“ balsų ėmė daugėti po stambių Rusijos armijos nesėkmių — pernai balandį rusų kariai pasitraukė iš Kyivo srities, rugsėjo pradžioje Ukrainos armija susigrąžino daugiau, nei 554 gyvenviečių kontrolę Charkivo srityje. Spalio 1-ą, kitą dieną po to, kai Vladimiras Putinas paskelbė apie keturių Ukrainos regionų prijungimą prie Rusijos, UGP išlaisvino Limano miestą Donecko srityje. Lapkričio 9 dieną rusų kariuomenės vadovai paskelbė atiduodantys okupuotą Chersoną, o lapkričio 11 dieną — apie atsitraukimo iš dešiniojo Dnepro kranto užbaigimą. Ukrainos kariuomenė į miestą tada įžengė be mūšio.

Strelkovas kaltina karinę vadovybę, kad ši šalį veda „į pralaimėjimą ir krachą“, ir ragina nubausti specialiąsias tarnybas, kad šios prieš įsiveržimą neteisingai informavo Putiną apie situaciją Ukrainoje, o karo pramonės vadovus — už „nepasirengimą dideliam karui“ dėl korupcijos.

Kiekvieną kartą, kai Ukraina apšaudydavo Rusijos pasienio regionus, tokie „patriotinės“ visuomenės atstovai, kaip Z-karkorai, propagandistai ir kiti karo šalininkai mesdavosi kritikuoti rusų vadus ir ragino valdžią „suduoti smūgius į sprendimų priėmimo centrus“. Dar vienu įvykiu, po kurio Ukraina nebuvo „žiauriai nubausta“, tapo „Rusų savanorių korpuso“ (jame Rusijos piliečiai kariauja UGP pusėje. — Republic) diversantų ataka Briansko srities pasienio kaimuose.

Buvęs „DLR gynybos ministras“ Igoris Strelkovas tapo vienu iš ryškiausių rusų kariuomenės vadų kritikų patriotinėje publikoje. Jis vos ne nuo pirmųjų karo dienų pretendavo į pagrindinio blogų naujienų iš fronto tiekėjo vaidmenį.

Jo tinklalaidės surenka šimtus tūkstančių žiūrovų, o per keturiolika karo Ukrainoje mėnesių jo Telegram kanalas išaugo iki 780 tūkstančių prenumeratorių.

Strelkovas — vienintelis „patriotinio lagerio“ medijos atstovas, kuris leidžia sau nepalankiai atsiliepti apie Rusijos prezidento veiksmus. Savo įrašuose ir pasisakymuose jis ne tik reguliariai gynybos ministrą Sergejų Šoigu vadina „faneriniu maršalu“, bet ir smerkia Vladimirą Putiną už tai, kad šis „visiškai nedalyvauja dideliame ir sunkiame kare“ ir pavedė „visus karinius klausimus vienam iš valdžios kooperatyvo narių“.

„Telegramo karių atokvėpis“

Balandžio pradžioje Strelkovas paskelbė „Pasipiktinusių patriotų klubo“ narių vardus. Susivienijimo lyderiu tapo vienas iš buvusių „DKR kūrėjų“ Pavelas Gubariovas; „Antimaidano“ dalyvis “, tardymo izoliatoriuje sėdėję daugiau nei keturis metus, kaltinamas teroristinio akto įvykdymu Odesoje ir 2019 metais į Ukrainos karo belaisvius apkeistas Vladimiras Grubnikas; buvęs valstybės dūmos deputatas Viktoras Alksnis; publicistas Maksimas Kalašnikovas; karo ekspertas Maksimas Klimovas; nacbolas Michailas Akselis ir buvęs Pskovo srities gubernatorius, buvęs „DLR ministras“ Evgenijus Michailovas. Jie visi reguliariai svečiuojasi tiesioginėse Strelkovo tinklalaidėse, kur kritikuoja Rusijos armijos vadovybę ir aptaria fronto problemas.

Komentuodami „Klubo“ narių sąrašą, Republic apklausti ekspertai politines jo perspektyvas vertina skeptiškai. „Man nepanašu, kad „pasipiktinę patriotai“ galėtų išaugti į kokią nors realią politinę žmonių sąjungą, nes, visų pirma, frontmenų, garsių pavardžių, be paties Strelkovo, ten nėra, tai tiesiog interesų klubas, — mano politologas Ilja Graščenkovas. —

Man atrodo, tai veikiau populiarumo auginimo istorija, kas matoma pačiame pavadinime, juk pats savaime „pasipiktinusių patriotų“ memas turi ironišką atspalvį.

Tai ne aliuzija į kokią nors jėgą, šis sambūris pozicionuoja save kaip savotišką priebėgą Telegramo kariams, ždūnams, rašantiems apie tai, kodėl Rusijos armija nesugriauna Ukrainos infrastruktūros, kodėl nenaudojama aviacija, kodėl nepanaudojame taktinio branduolinio ginklo“.

Pagrindo manyti, kad „Pasipiktinusių patriotų“ įtaka artimiausiu metu galėtų sustiprėti, nemato ir Abbasas Galliamovas. „Kol kas jie lieka absoliučiai marginalia politine jėga, ir problema ta, kad jie neturi socialinės bazės, — mano politologas. — Iš tiesų tokių žmonių, kaip Strelkovas, pritariančių karui ir pasirengusių antivalstybinei frondai , yra nuo 1,5％ (tai jų branduolys) iki 4％“.

Galliamovo nuomone, Strelkovo projektas „negyvagimis, tačiau paradoksaliai jame ir slypi Strelkovo sėkmė, rusiškas biurokratijos aparatas, politiką pakeitęs administravimu, viešosios politikos procese toks bejėgis, kad socialinės bazės neturinčią politinę jėgą suvokia kaip kažkokią giluminės liaudies akį“.

Iljos Graščenkovo manymu, „pasipiktinusiųjų“ palaikymas ir regionuose, ir sostinėje apsiriboja jų „telegramine parapija“. „Tai 1–2％ šalies gyventojų, tačiau ir tai yra stipriai hiperbolizuota versija. Yra kažkiek aktyvių šalininkų, yra teoriškai palaikančių tai, kas rašoma, tačiau paaiškinus, lengvai įtikinamų priešingai. Tai tie patys virtuvėse šnekantys žmonės, kurie svarsto, ką jie darytų kitaip“.

„Strelkovo reikia tam, kad jis būtų tame flange, antraip ten ims rastis menkiau valdomi elementai“

Paskelbęs apie „Klubo“ suformavimą, Strelkovas netrukus ėmė pastebimai aštrinti savo retoriką, kritikuodamas valdžią, o kai kuriose tinklalaidėse netgi pereidamas prie tiesioginių šalies pirmųjų asmenų įžeidinėjimо. „Mūsų prezidentas faktiškai kol kas nacijos lyderis ir bus toks, kol, neduokdie, nenumirs ar kol jo nenuvers. Arba kol pats neišeis, nepasakys, kad pavargo. Ir ne todėl, kad jis man patinka ar nepatinka. Kaip pastebėjote, mano požiūris į jį labiau nei kritiškas. Klausimas kitas — faktiškai nieko kito neturime. Ir jis pats sukūrė tokią nuostabią sistemą: viceprezidento jis neturi, Gosdūmos vadovo poste pederastas, Senatui vadovauja sena beprotė, vyriausybei vadovauja visiškai nepopuliarus mokestininkas. Visos figūros, kurios formaliai galėtų jį pakeisti, jei kas, neduokdie, nutiktų, visiškai nepopuliarios arba anekdotiškos. Jis pats tai padarė“, — pareiškė Strelkovas balandžio 8 laidoje.

Praėjus kelioms dienoms nuo šio pareiškimo, pirmą kartą pasirodė informacija apie neigiamą valdžios reakciją į Strelkovo išsakytą kritiką. Iš prokremliškos žiniasklaidos paaiškėjo, kad RF VRM tikrina, ar šiuose pasisakymuose nediskredituojama Rusijos armija ir netgi įtarimus sukčiaujant renkant humanitarinę paramą. Beje, oficialių jėgos struktūrų pranešimų apie patikrinimą nebuvo. Gi pats Strelkovas pareiškė, kad yra pasirengęs atsakyti už savo žodžius. „Jei pirmą „straipsnį“ man, teoriškai, galima „prikabinti“ (prilyginus Fanerinį Maršalą ir Generolą Mu-Mu — Ginkluotosioms pajėgoms), tai antrą kaltinimą galima tik sufalsifikuoti. Visgi, jei bus „politinė valia“, tai mane sodins būtent pagal antrą straipsnį — ir jokių iliuzijų dėl to negali būti“, — parašė jis Telegram kanale.

 

Iljos Graščenkovo nuomone, kol kas Strelkovas elgiasi ganėtinai akiplėšiškai, tačiau jei visa tai keltų bent kokią realią grėsmę, ji būtų kaip mat niveliuota.

„Šiaip ar taip, Strelkovas reikalingas tam, kad užimtų vietą tame flange, antraip ten iš tiesų gali atsirasti kažkokie menkiau valdomi elementai, kurie užimtų tą politinį sektorių ir galėtų iš tiesų kelti grėsmę valdžiai, — mano ekspertas. — Galima prisiminti kad ir Kvačkovą, kuris kėsinosi į Čiubaisą, ar tokius žmones iš dešimtojo dešimtmečio, kaip Barkašovas, Makašovas, kurie savo laiku iš esmės ir buvo tokiais pasipiktinusiais patriotais“.

„Kažkuriuo momentu represijų logika privers ir Strelkovą paskelbti priešu“

„Mes „pasipiktinę patriotai“ ne todėl, kad mums neleidžia ar mažai leidžia aprūpinti frontą, — paskutinėje tinklalaidėje kartoja Strelkovas. — O todėl, kad mes suprantame, jog jeigu karo veiksmai vyks taip kaip dabar ir toliau, tai yra visi šansai šiame kare pralaimėti“. „Mes suprantame, kad oficiali Rusijos propaganda nuo gyventojų realius pralaimėjimus fronte slepia. O kai informacija apie tai, kas vyksta fronte pasiekia žmones iš karo veiksmų dalyvių, iš bendraujanių su sužeistaisiais, su šio karo veteranais, įvyksta kognityvinis disonansas, ir gyventojai praranda pasitikėjimą ne tik propaganda, bet ir bendrai Rusijos Federacijos valdžia“, — pabrėžia jis.

Sakydamas „mes“, Igoris Strelkovas paaiškina, kad omenyje turi daugiau nei 20 „klubo“ vienminčių, ir tarp jų yra „diametraliai priešingų politinių pažiūrų“ žmonės: „Yra anarchistų, yra komunistų, netgi liberalų yra, savaime aišku, patriotinės pakraipos“. Visi jie, kaip tvirtina Strelkovas, „besąlygiškai palaiko pergalės kare prieš taip vadinamą Ukrainą būtinybę“.

Balandžio 21 dieną Strelkovas publikavo laidą „Karininkų susirinkimas kelia kandidatą į Rusijos prezidento postą“, pareiškęs, kad Vladimiras Putinas netinka vienintelio patriotinių jėgų kandidato vaidmeniui

Фото: скриншот видео / YouTube

Pasak Strelkovo, „pasipiktinusieji“ kol kas nėra apsisprendę, ar dalyvaus „kokiuose nors rinkimuose“. „O ir ar iš viso ar bus tie rinkimai, mes nežinome, nes padėties fronte analizė mums nieko gero nežada, — svarsto Strelkovas. — Kas bus per prezidento rinkimus po metų, nežino niekas. Tačiau vargu ar bus gerai, vargu, ar lig tol pajėgsime nugalėti. O ir sulaukti geidžiamo susitarimo [su Ukraina], esu tikras nepavyks, nuo žodžio „visai“. Pasak Strelkovo, dabar jis „stiprina“ savo klubą, pildo jį naujais „pasipiktinusiais patriotais“, pritraukia resursus ir tariasi su jais „dėl visų taktinių momentų, kurie gali pakenkti jų vienybei“.

 

 

 

 

Ilja Graščenkovas neatmeta galimybės, kad „pasipiktinusiųjų“ užduotis ir yra protesto kanalizavimas.

„Gali būti, kad tai netgi yra gaponiška užduotis aišknantis būsimus protesto lyderius, kuriuos paskui reikės kanalizuoti, — aiškina Ilja Graščenkovas. — Pavyzdžiui, jeigu tarp veikiančių ar atsargos silovikų yra kažkiek žmonių, nepatenkintų tuo, kaip dabartinė valdžia atlieka SKO, ir kurie, prasidėjus valdžios tranzitui, ar valdžiai susilpnėjus, bus pasirengę apsijungti ir dalyvauti valdžios svertų perėmime, geriau juos išaiškinti dabar. Visai įmanoma, kad tokia partija, net jeigu jai leistų formuotis, tuos žmones įmagnetins, ir galų gale juos arba integruos į kitas, labiau valdomas politines jėgas, arba privers nusivilti politika, arba kaip nors visai negerai su jais pasielgs“.

Abbasas Galliamovas abejoja, kad Strelkovas „žaidžia Kremliaus komandoje“: „aš manau, kad jis pakankamai nepriklausomas žaidėjas. Suprantama, jėgos struktūrose yra jam simpatizuojančių žmonių, tačiau bendrai sistema nusiteikusi prieš jį“. „Ji jo nejudina, nes nelaiko rimta problema, jis visgi socialiai artimas, nesmerkia karo, pasisako prieš Vakarus, — paaiškina politologas. — Jeigu Kremlius pradės mušti ir areštuoti savus, ne tik karo priešininkus, bet ir jo šalininkus, tironu ir uzurpatoriumi jis taps dar ir lojalios auditorijos akyse. Tačiau kažkuriuo momentu represijų logika privers ir Strelkovą paskelbti priešu“.

* Igoris Strelkovas-Girkinas – karo nusikaltėlis, teroristas
** Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.