„Trūksta tik to, kad Prancūzija pasitrauktų iš NATO“ (3)
SSRS dešimtmečius manipuliavo Paryžiumi. Kinija kartoja tą patį triuką su E. Macronu.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Stalinas 1945 m. Jaltoje 180 laipsnių pakeitė Prancūzijos likimą. Jis primygtinai reikalavo įtraukti respubliką prie Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų, o V. Churchillis ir F. Rooseveltas buvo prieš.
Šio triuko Kremliui prireikė remiant tuo metu įtakingą Prancūzijos komunistų partiją. 1946 metais komunistai Nacionalinio susirinkimo rinkimuose užėmė pirmąją vietą, o vėliau tapo antra pagal dydį šalies partija, išlaikiusi įtaką iki pat Šaltojo karo įkarščio.
V. Churchillis ir F. Rooseveltas nepalaikė stalinistinės užgaidos, kai Prancūzija gėdingai kapituliavo Vokietijai 1940 m.: Vichy vyriausybė kovojo Hitlerio pusėje. J. Stalinas savo ultimatumą pateisino generolo Ch. de Gaulle'io vadovaujamu pasipriešinimo judėjimu.
Kremliaus tironas nuoširdžiai tikėjosi, kad komunistai Prancūzijoje visiškai užgrobs valdžią. Pokario krizė, pinigų trūkumas šalyje ir politinė depresija dėl bendradarbiavimo su fašistais įpylė žibalo į komunistinių pakraščių pergalės ugnį rinkimuose. Įgyvendinti raudonos Kremliaus svajonės neleido „Maršalo planas“: amerikiečių pinigai pakeitė ne tik situaciją šalyje, bet ir piliečių nuotaikas.
Charlesas André Josephas Marie de Gaulle'is ilgus metus, kaip ir kiti Prancūzijos prezidentai, laikė pyktį JAV ir puoselėjo simpatijas SSRS.
Metų metus Prancūzija niekaip neslopino komunistų partijos veiklos, nors to reikalavo pagrindiniai „Maršalo plano“ donorai. Prekyba su SSRS tik augo.
Prancūzija išstojo iš NATO 1966 metais Ch. de Gaulle'io pasiūlymu. Pagrindinė priežastis ta, kad britai ir amerikiečiai suerzino generolą: ypač jis buvo nepatenkintas nuolatine JAV ir Didžiosios Britanijos viršenybe, reikalaudamas Paryžiui tvirtesnių pozicijų. Įžeisto generolo ideologijos Eliziejaus rūmuose laikėsi jo įpėdiniai iki 2000-ųjų: prezidentas N. Sarkozy atvedė Prancūziją į NATO tik 2009 m.
Ch. De Gaulle'is pasiūlė „Europos nuo Atlanto iki Uralo“ koncepciją, kuria jis turėjo omenyje veiksmingos sąveikos tarp Senojo pasaulio ir Sovietų Sąjungos paieškas, nors aljansas jau ruošėsi izoliuoti „komunistinį užkratą“. Ch. de Gaulle'as propagavo šią idėją net JT Asamblėjoje ir ES viršūnių susitikime.
1940-aisiais ir 1950-aisiais Prancūzija išgyveno imperijos žlugimo krizę, o ne pati pateko į finansinę ir politinę priklausomybę nuo JAV. Dešimtmečius Paryžius bandė rasti Europoje savo ypatingą vietą, remdamasis savo interesais ir kapitalizme, ir komunizme.
Dabartinį Prancūzijos lyderį absoliučiai galima vadinti „de Macronu“, nes jis išsakė daugybę žinučių Ch. de Golio stiliumi ir susidūrė su tomis pačiomis problemomis.
... Ir apie autonomiją nuo JAV, ir apie ekonominį bendradarbiavimą su Kinija, su kuria reikia susitarti geopolitiškai. Trūksta tik pasitraukimo iš NATO, bet galbūt baisu likti vienam su partneriais V. Putinu ir Xi Jinpingu.
Net marginalai Prancūzijoje reitinguose auga kaip grybai po lietaus. Šiandien kraštutinių dešiniųjų M. Le Pen rinkimus laimėtų nuo E. Macrono 10 taškų skirtumu: 55% ir 45%.
Būtent todėl Eliziejaus rūmų savininkas iš visų ekstremalių situacijų randa tradicinę išeitį: pasibelsti į Rytus. Jo atveju – į pačius Tolimuosius Rytus. Tačiau kažkodėl jam niekas niekada nepasakys, kad Ch. de Gaulle'io „komunistinė“ istorija yra ne sėkmės, o klaidų atvejis.
