Istorikai sako, kad atominės bombos architektas „nebuvo Einšteinas“, bet atliko Nobelio premijos vertą darbą juodųjų bedugnių srityje

Šią savaitę kino teatruose pasirodo labai lauktas filmas Oppenheimer, siūlantis garsaus filmų kūrėjo Christopherio Nolano požiūrį į fizikos teoretiką, kuris II PK metais vadovavo pirmąją atominę bombą kūrusiam Manhattano projektui. 1967 metais miręs J. Robertas Oppenheimeris žinomas kaip charizmatiškas lyderis, ryškus intelektualas, ir Raudonosios Grėsmės auka, 1954 metais praradęs leidimą dirbti su slapta informacija iš dalies dėl ankstesnių ryšių su įtariamais komunistais. Apie Oppenheimerį kaip mokslininką, Science kalbėjosi su Davidu Cassidy, Hofstra Universiteto fiziku ir istoriku emeritu. Cassidy parašė arba redagavo 10 knygų, tarp kurių ir J. Robert Oppenheimer and the American Century.

Tekstas buvo redaguotas The following has been edited for length and clarity.

Oppenheimerio vardas pasirodo kvantinės mechanikos ir juodųjų bedugnių teorijos pradžioje. Ar jis buvo geras fizikas?

— Na, jis nebuvo [Albertas] Einšteinas. Ir netgi ne [Wernerio] Heisenbergo, [Wolfgango] Paulio, [Erwino] Schrödingerio, [Paulo] Diraco, trečio dešimtmečio kvantinės revoliucijos lyderių lygio. Viena to priežasčių, buvo jo gimimo data. Jis gimė 1904, tad buvo 3 metais jaunesnis už Heisenbergą ir 4 – už Paulį. Tų kelių metų pakako, kad jis atsidurtų už pagrindinės atradimų bangos, antroje kvantų revoliucijos bangoje, kurią [mokslo filosofas] Thomasas Kuhnas pavadino „valymo operacija,“ naujos teorijos pritaikyme.

Jis žinomas dėl Born-Oppenheimerio aproksimacijos, kuri padėjo išplėsti kvantinę mechaniką nuo atomų iki molekulių.

— Tai buvo vienas iš labiausiai cituojamų jo darbų. Jis parašė jį 1927 m. Göttingene [Vokietijoje, kur užsiėmė doktorantūra su Maxu Bornu]. Tais pačiais metais Heisenbergas pristatė neapibrėžtumo principą. [Nielsas] Bohras ir Heisenbergas pasiūlė [kvantinės mechanikos] Kopenhagos interpretaciją. Tad, Oppenheimer užsiima pritaikymu, bet geru, nes jis padėjo sukurti kvantinių perturbacijų teorijos [metodą].

Netgi kai kurie amžininkai sakė, kad jis diletantas. Kokie buvo jo įgimti gebėjimai?

— Įgūdžių ir talento jis turėjo. Bet jam trūko susitelkimo. Jis nebuvo visiškai pasišventęs fizikai, kaip didieji fizikai. Tai tebuvo viena iš daugelio jo aistrų. Tuo metu jis užsiėmė fizika, skaitė daug literatūros ir mokėsi kalbų. Be to, JAV dominavo empirinis fizikos tyrinėjimas [tuo tarpu Europoje teoretikai ieškojo naujų koncepcijų]. Taigi, teoretikų darbas buvo padėti eksperimentuotojams suprasti duomenis. Judant fizikai ir eksperimentams, keitėsi ir jo interesai.

Vienas iš svarbiausių jo indėlių su stebėjimais buvo susijęs silpnai, ir tai buvo juodosios bedugnės. Situacija buvo nepalanki. 1939 m., jis su studentu Hartlandu Snyderiu, publikavo straipsnį, numatantį [kad kolapsuojančios žvaigždės gali suformuoti] juodąsias bedugnes, ir visa tai buvo ignoruota. Jie negalėjo šios temos plėtoti, nes prasidėjo karas. Daugelis ją ignoravo, nes atrodė, kad tai neįmanoma — kaip gali kažkas kolapsuoti į be galo tankų tašką? — kol [fizikas Johnas] Wheeleris šią temą atgaivino septintajame dešimtmetyje. Iki dešimtojo dešimtmečio jokių juodųjų bedugnių eksperimentinių įrodymų nebuvo. Manau, jei tuo metu Oppenheimeris būtų buvęs gyvas, ji būtų gavęs Nobelio premiją.

Kaip nutiko, kad teoretikas Oppenheimeris ėmė vadovauti gigantiškam eksperimentui, Manhattano projektui?

— Buvo netgi dar blogiau. Oppenheimeris neturėjo administravimo patirties. Nebuvo apdovanotas Nobelio premija, kitaip, nei daug jo administruojamų žmonių. O blogiausia, jis turėjo abejotiną politinį foną dėl ryšių su žinomais komunistais ketvirtojo dešimtmečio gale. Bet [Lt. Gen. Leslie'is] Grovesas pasirinko konkrečiai jį. Visų pirma, dėl to, kad Oppenheimeris išmanė fiziką ir sugebėjo jam paaiškinti. Be to, Oppenheimerį labai gerbė kiti fizikai. Bet svarbiausia, Grovesas žinojo, kad Oppenheimeris liks nuolat pažeidžiamas dėl jo politinių ryšių. Grovesas nuslėpė daug savo saugumo agentų pranešimų apie mokslininką ir sakė, „noriu, kad darbą atliktų šis žmogus.“ Tad, Oppenheimeris žinojo, kad jis yra ten tik dėl Groveso protekcijos.

Ciklotrono išradėjas Ernestas Lawrence'as buvo eksperimentuotojas, santykinai konservatyvus ir be politinio bagažo. Bet Grovesui jis įspūdžio nepaliko. Kodėl?

— Norint vadovauti [Manhattano projektui — jei nepaskirta anksčiau], reikėjo labai nuodugniai suprasti atominės bombos teoriją. Be to, Lawrence'as sudarė įspūdį žmogaus, kuris sprendimus priima pats, nepriklausomai nuo kitų palaikymo. Tai buvo karinis projektas ir Grovesas norėjo, kad jo žmonės sutiktų būti jo komandų grandinės dalimi. Įtariu, jam neatrodė, kad Lawrence'as galėtų tai atlikti.

Ar Oppenheimeris kaip nors techniškai prisidėjo prie bombos dizaino?

— Vienu labai svarbiu aspektu. 1942 metais [Prezidentas Franklinas D.] Rooseveltas įsakė pradėti skubią bombos kūrimo programą. Arthuras Comptonas pasirinko Oppenheimerį vadovauti teoretikų grupei [Kalifornijos universitete] Berkeley'je ir išsiaiškinti visas detales — ko jiems reikės, kaip tai atliks. Gruoė rezultatus perdavė Comptonui, ir taip užgimė Manhattano projektas. Kai į laboratoriją [Los Alamose, Naujojoje Meksikoje] atvyko mokslininkai, jiems artimiausias Oppenheimerio asistentas, Robertas Serberis, skaitė paskaitų seriją apie bombos veikimą, kuri buvo paremta tuo tyrimu. Taigi, Oppenheimeris ir jo grupė rengė visą projekto teoriją.

Kalbant šiuolaikiškai, jis vadovavo bombos koncepcinio dizaino kūrimui.

— Ta teoretikų grupė taip pat žvelgė tolyn ir į sintezės bombas, tyrinėdama teritoriją to, kas galiausiai tapo vandeniline bomba. Tai buvo atidėta į šoną, kol baigsis karas.

Oppenheimeris leidimą dirbti su slapta informacija prarado iš dalies ir dėl priešinimosi vandenilinės bombos kūrimui. Jis dažnai vaizduojamas kaip tragiška figūra, pernelyg naivia, kad apgintų save politiškai. Kaip manote, jis buvo tragiškas ar naivus?

— Nemanau, kad jis buvo naivus, nes žinojo, kad yra pažeidžiamas. Dar žinojo, kad jie tikriausiai ateis jo vos tik jis pasisakys prieš tą bombą. Žinoma, jis buvo labai nusivylęs. Bet, kaip pastebėjo daug autorių, jis nebuvo toks tragiškas, kaip kai kurios McCarthyismo aukos, kaip jo paties brolis ir brolio žmona. Jie buvo persekiojami, kaip ir daug jo studentų. Oppenheimeris neprarado darbo. Jis neatsidūrė juoduosiuose sąrašuose. Jis nebuvo priverstas emigruoti. Kaip sakė [fizikas ir istorikas] Abrahamas Paisas, „Jis prarado tik galios pojūtį, kurios troško.“ Jis nebebuvo insaideris, bet tebebuvo aukštai vertinamas kultūros veikėjas ir Amerikos mokslo atstovas.

www.science.org

doi: 10.1126/science.adj8107