„Limonovas džinsus siuvo kaip sovietinis siuvėjas — štai su tomis kvailomis klostėmis“

Juliane'os Fürst knygos „Per asfaltą prasikalusios gėlės: kelionė į sovietinį Hippielandą“ ištrauka.

Sunku įvardinti konkrečią datą, kada žinia apie džinsus, kaip apie visko, kas kiečiausia, įsikūnijimą, pasiekė Sovietų Sąjungą. Didžiąją šeštojo ir septintojo dešimtmečio dalį farcuotojų*, kurių pagrindinė užduotis buvo įtikinti užsieniečius išsiskirti su asmeniniais daiktais ir vėliau juos parduoti juodojoje Maskvos rinkoje, sąrašuose džinsų nebuvo, nors manoma, kad sovietinis jaunimas apie džinsus žinojo nuo 1957 metų jaunimo ir studentų festivalio laikų.

Viskas staiga pasikeitė antroje septintojo dešimtmečio pusėje — aštuntojo pradžioje, kai scenoje pasirodė džinsais vilkintys vakariečiai roko muzikantai, o jų atvaizdai ant plokštelių ir žurnaluose atsirado kitoje geležinės uždangos pusėje.

Kristupas, hipis iš Kauno — miesto, kur susibūrė viena iš ankstyviausių hipių bendruomenių Sovietų Sąjungoje, — aprašė, iš kur jie sužinojo apie džinsus: informacija tiesiogine prasme atskriejo oru. Šiuo atveju — siuntinyje nuo užsienyje gyvenančių giminaičių žydų:

„Pirmą kartą [apie džinsus] išgirdau, versdamas grupės Animals dainą „House of the rising sun“: „My mother was a tailor, sewed my new blue jeans“. Kas yra jeans? Žodyne niekur nerandu, koks tai žodis. Nuėjau pas anglų kalbos mokytoją, o jai labai patiko, kad domiuosi anglų kalba. Paklausiau, koks čia žodis toks — jeans? Ji sako, nežinau, tačiau namuose turiu didelį žodyną, pažiūrėsiu. Ir per kitą pamoką ji atėjo ir pasakė man, kad tai medvilninis darbo drabužis. Štai. Taip pirmą kartą susidūriau su džinsais.

O paskui kai kurie vaikinai, daugiausia žydai, tuo metu gaudavo siuntinius, o juose buvo diskai, o ant diskų matosi, kaip jie [muzikantai] apsirengę. O šiaip tai nei žurnalų nebuvo, nieko. Tarkime, štai, žiūrėk: „Led Zeppelin“, ilgi plaukai, gitaros ir džinsai…“.

Kaip ir Kristupui, jaunimui visame pasaulyje džinsai, roko muzika ir atitinkamas gyvenimo būdas buvo svarbiausias kietų dalykų komplektas. John Bassett McCleary hipių žodyne, džinsai buvo pagrindinė vakarietiškų hipių apranga… jų reakcija į korporatyvinį kostiumų ir kaklaryšių pasaulį“.

Staiga džinsai užkariavo visų protus, nors SSRS jų, kaip ir anksčiau, nebuvo įmanoma niekur gauti. Indigo spalvos džinsinė medžiaga tapo ne tik madingo jaunimo svajone, bet ir puošė beveik kiekvieną numerį satyrinio žurnalo „Krokodil“, rypavusio dėl nepaaiškinamo sovietinių merginų ir vaikinų noro rengtis skudurais. Džinsai arba, veikiau, noras juos turėti, gimdė smurtą ir provokavo nusikaltimus, netgi žmogžudystes. Jie švytravo teismų bylose, įskaitant vagystes, plėšimus, ir netgi buvo „kaltinami“ pagarsėjusiame lėktuvo nuvaryme Tbilisio oro uoste devintojo dešimtmečio viduryje.

Iš pradžių džinsų patrauklumą lėmė tai, kad jų nebuvo įmanoma laisvai nusipirkti. Privilegijuotas septintojo dešimtmečio jaunimas, kurio tėvai galėjo važinėti į užsienį, tikrus — „firminius“ — džinsus laikė pagrindiniu savo gimdytojų komandiruočių tikslu. Tačiau, kaip rodo daug liudijimų, netgi tarp didžiąją dalį pirmosios hipių bangos sudariusio maskviškių elito, nedaug kas džinsus gaudavo tokiu būdu. Baltijos respublikose daug kas turėjo giminaičių kapitalistiniuose Vakaruose, ir tai padėjo jiems gauti išsvajotus džinsus. Visiems likusiems vienintelis variantas – juodoji rinka.

Džinsų kainos buvo kosminės, nes paklausa augo, o pasiūla liko itin ribota. Džinsai kainavo 150 rublių — vidutinę sovietinę algą. Ir dar visai ne faktas, kad iš rankų kur nors Gorkio gatvės užkampiuose įsigytas rūbas bus išties „firminis“.

Palyginimui: tėvyninės gamybos kelnės 1970 metais kainavo 3 rublius 10 kapeikų, iki 1985 metų kaina pakilo ligi 4 rublių, 96 kapeikų.

Visa armija smulkių verslininkų, tarp kurių buvo ir kai kurie pradedantieji hipiai, nesudėdama rankų plušo, kad atvirai ar pogrindiškai aprūpintų geidžiamais džinsais visus norinčiuosius. Rinkoje netrukus susiklostė džinsų hierarchija, kurios žemiausią laiptelį užėmė oficialiai SSRS pagaminti, o amerikietiški Wranglers, Lee ar Levi’s buvo pačioje viršūnėje. Tarpinius laiptelius dalinosi daugybė Vakarų ir Rytų Europos markių.

Džinsų tema vienijo visiškai skirtingus ratus: sovietinius mados dizainerius, besistengiančius reaguoti į visuomenės poreikio spaudimą; smulkius pogrindinius verslininkus ir nusikaltėlius, norėjusius iš tos svajonės užsidirbti; jaunuolius, troškusius gauti gabalėlį kapitalistinių Vakarų; vakariečius turistus, pasileidusius atrasti komunistinius Rytus; ir už vartotojų poreikio patenkinimą atsakingas oficialias organizacijas. Ir kažkur visame tame dienos šviesą išvysta sovietiniai hipiai, žinoma, ne vien dėl amerikietiškų džinsų, bet tikrai jie tikrai prie to prisideda.

Sovietiniai hipiai, kaip nonkonformistinės jaunimo kultūros atstovai, turėjo du pirmtakus: 1940–1950-tų stileivas ir 1960-ųjų pradžios jaunus intelektualus maištautojus, poezijos mylėtojus, kvazibitnikus, gyvenusius dideliuose ir mažuose Sovietų Sąjungos miestuose.

Tik nedaugelis hipių atvirai pripažino tiesioginį savo ryšį su stileivomis. Daug dažniau jie pateikdavo ideologinius skirtumus, pabrėždami, kad jų judėjimas didesnę reikšmę skyrė vidinėms vertybėms, o ne išoriniam stiliui. Stileivų kultūros centre buvo iki smulkmenų apgalvota apranga. Tuo tarpu hipiai reiškė savo ištikimybę idėjoms. Nors tuo pačiu daugelis stileivų suprato, kad jų išorė išreiškia kažką daugiau, o kai ką į hipių judėjimą pritraukė būtent jo stilius.

Stileivos, hipių nuomone, siekė atrodyti geriau už kitus, geru skoniu ir mada iškildami virš pilkos sovietinės masės. Hipiai norėjo atrodyti kitaip, ne taip, kaip likusi visuomenė, ir, be abejo, sąmoningai šalinosi mados – sovietinės ar vakarietiškos – diktato. Jie norėjo atrodyti taip, kaip jie „jautėsi“.

Septintojo dešimtmečio jaunieji maištautojai literatai iš viso nekreipė dėmesio į aprangą, savo energiją kreipdami intelektualiam savo estetinių ir politinių pareiškimų formulavimui, nors aprangai jie irgi nebuvo abejingi, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Baigiantis septintajam dešimtmečiui, jie irgi pasidavė materialių daiktų, kaip jų asmeninius įsitikinimus pabrėžiančių ir padedančių juos propaguoti objektų pagundai.

Latvis menininkas ir stilistas Andris Grīnbergs, savo ankstyvąjį stilių priskyręs „dandy“ ir kuris buvo tampriai susijęs su Rygos bytnikais, besirinkdavusiais kavinėje „Kaza“, savo potraukį hipiškai madai suvokė kaip logišką intelektualaus opozicionavimo tąsą. Eduardas Limonovas, tuomet Maskvos bohemiškame pogrindyje buvęs jaunas poetas, siuvo džinsus savo bičiuliams ir plačiai Maskvos alternatyvinei rinkai.

Šis jo verslas buvo gerai žinomas pirmųjų hipių aplinkoje — ir buvo pajuokiamas. Pats džinsų Maskvos hipiams siuvimu užsiėmęs Šekspyro slapyvardžiu žinomas Lioša Polevas apie Limonovą prisimena:

„О jis apie tai nemėgo kalbėti. Gal netgi, jeigu su juo pradėti apie tai šnekėti, jis ims atsisakinėti. <…> Jis džinsus siuvo kaip sovietinis siuvėjas, su tomis kvailomis klostėmis. Tai šeštojo dešimtmečio mada, „kaminas“, plačios kelnės. O džinsus reikia siūti taip, kad nieko nebūtų ir kad jie aptemptų. Ir štai Saška [Pennanenas] su Svetka [Markova] ardė vakarietiškus džinsus, pagal juos darė modelius, ir jiems tai puikiai pavykdavo“.

Šekspyras iš visų pusių Limonovą kaip siuvėją kritikuoja: jis ir siuvo pasenusiu stiliumi, ir jo darbai į standartinę sovietinę produkciją labai panašūs. Bet baisiausia, kad vėliau Limonovas savo siuvėjo amato labai gėdijosi, — ir šį spėjimą patvirtina jo biografas Emmanuelis Karreras, kuris šį Limonovo biografijos epizodą aprašo kaip savotišką „prisipažinimą („Atėjo laikas pakalbėti apie kelnes“).

Limonovui siuvimas buvo ne saviraiška, o būdas pasiekti tikslą. Jis to ėmėsi tik todėl, kad kažkam įžūliai pamelavo, kad moka siūti kelnes, ir jam po to per dvi dienas teko išmokti tai daryti. Visgi, daugelis jo užsakovų jau žinojo, kad kelnės — tai ne šiaip kelnės, o džinsai — ne šiaip džinsai.

Limonovas dvi gamybos linijas – poezijos ir kelnių – atskyrė. Tačiau sovietinio „pažangaus“ jaunimo aplinkoje šis skirtumas beveik išsitrynė. Pogrindiniai džinsai perėmė nepriklausomos poezijos numestą vėliavą. Be abejonės, džinsai tapo pseudopoezija, ir atliko tą pačią — maištingumo ir asmeninės laisvės užuominos – funkciją, tuo pačiu išreikšdami subjektyvų „pojūtį“ ir gyvenimišką patirtį. Gi tiems, kas asmeninio siuvėjo neturėjo ir pats siūti nemokėjo, liko pogrindinio kapitalizmo variantas.

Daugelis hipių gali papasakoti savo istorijas, kaip pardavėjai iš jų rankų išviliodavo kruvinu darbu uždirbtus rublius, mainais nepateikdami išsvajotos prekės, kuria dažniausiai džinsai ir būdavo. Dažniausiai sukčiavimas nebūdavo ypatingai įmantrus, o būdavo tiesiog bukai panaudojama jėga. Dar vienas triukas – pirkėjui įteikti celofaninį paketą su gudriai sulankstytu džinsų audiniu.

Įdomiu farcuotojų porūšiu buvo studentai užsieniečiai, daugiausia iš besivystančių šalių — skurdžių, bet atviresnių visam vakarietiškumui, nei sovietinio bloko šalys. Kažkuriuo momentu džinsai draugystę tarp „pažangaus“ sovietinio pasaulio ir „atsiliekančio“ trečiojo pasaulio apvertė žemyn galva. Geidžiamos prekės pirkimas iš Afrikos turistų buvo itin žeminantis sovietiniams jaunuoliams, kurie svajojo susipažinti su bendraamžiais vakariečiais, tačiau studentų iš besivystančių šalių vengė. Davidas Gurevičius pirmuosius džinsus nusipirko iš Ganos studento, kuriam dar prikaišiojo „turtus“ ir „brolišką pagalbą“, kurią Gana gaudavo iš SSRS. Be viso to, šis afrikietis turėjo simpatišką draugę rusaitę.

1973 metais profesionalūs farcuotojai ir įvairiausi pogrindiniai prekeiviai susidūrė su netikėtu priešininku: nepaisant rūsčios antidžinsinės valstybinės retorikos, sovietų lengvoji pramonė pradėjo leisti pirmuosius džinsus, aplenkdama VDR, kur džinsai pradėti leisti tik 1974 metais.

Taip pat rinką užtvindė džinsai Montana, kurie neva buvo pagaminti Vakarų Vokietijoje, — nors sklandė gandai, kad iš tiesų juos siuva Rusijos pietuose, pogrindyje, specialiai tam, kad būtų pakirsta juodojoje rinkoje klestinti prekyba vakarietiškais džinsais. (Jei ši istorija neišgalvota, tai tuomet ji yra puiki iliustracija valstybės bejėgiškumo prieš jaunimo kultūros spaudimą ir to, kokios buvo iškreiptos vėlyvojo socializmo teatro realijos ir fantazijos.)

Garantuotas džinsų tikrumo patikrinimas – šlapias degtukas, kuriuo reikėjo perbraukti audinį. Tikrų džinsų dažai nusitrindavo, ir ant degtuko likdavo žydras pėdsakas. SSRS pagaminti džinsai, kaip ir džinsai, pagaminti sovietinio bloko šalyse, patikrinimo neatlaikydavo, ir visi bandymai išgauti būdingą išblukusį vakarietiškų džinsų atspalvį žlugo. Gėdingą sovietinę jų kilmę bandyta įvairiausiais metodais užmaskuoti: juos virindavo, trypdavo kojomis ir šaldydavo šaldiklyje.

Vakarietiškų džinsų kaina liko aukšta visus 1970–1980-us, nors reali jų kaina ėmė mažėti, nes žmonės ėmė pigesnius variantus, rinka daugmaž prisipildė, ir džinsai bendrai tapo įprastu reikalu. Riba tarp jaunų džinsų vartotojų ir prekeivių-farcuotojų buvo neryški, nepaisant to, kad dauguma mano apklaustų hipių apie tiek daug išsvajotų daiktų tiekusius juodosios rinkos prekeivius atsiliepė neigiamai. Jie buvo laikomi antrarūšiais dėl nuolankumo, kurį jie turėjo demonstruoti užsieniečiams, kad gautų iš jų daiktus (tai vadinosi „bombardavimu“). Šiuo atžvilgiu daug hipių pritarė sovietinei visuomenei, maniusiai, kad toks elgesys žemina visą sovietų liaudį.

Be to, kaip ir pritinka tikriems sovietiniams piliečiams, sovietiniai hipiai niekino žmones, turėjusius reikalų su pinigais. Tačiau iš tiesų ir farcuotojai, ir hipiai egzistavo vienoje teritorijoje — ir fiziškai, ir dvasiškai.

Antropologai Pavelas Romanovas ir Elena Jarskaja-Smirnova farcuotojus pavadino ekonominiais disidentais. Subkultūros dažnai nagrinėjamos kaip pasipriešinimo forma — ir farcai, ir hipiai buvo sovietinio antisovietiško pasaulio dalimi. Negana to, farcuotojai, kurie specializuodavosi kabinėjimesi prie užsieniečių, dažnai būdavo vaikai iš daugiau ar mažiau privilegijuotų šeimų, specialiųjų mokyklų su sustiprintu anglų kalbos mokymu, tai yra, iš to paties rezervuaro, iš kurio pasipildydavo ir hipių bendruomenė. Gorkio gatvė, viešbutis „Rossija“, Didžiojo teatro aikštė — numylėtos abiejų bendruomenių vietos

<…>

republic.ru