Kodėl Škotija vėl prabilo apie nepriklausomybę ir grįžimą į ES? ()
Vyriausybė paskelbė ataskaitą „Nepriklausoma Škotija ES“, kuri yra leidinių serijos „Kuriame geresnę Škotiją“ dalis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Apie tai, kodėl Škotijos vyriausybė kovoja už nepriklausomybę ir įstojimą į Europos Sąjungą, rašoma EP žurnalisto Olego Pavliuko straipsnyje „Grįžti į Europą: Škotijoje kalbama apie nepriklausomybę ir įstojimą vėl į ES“.
Pranešimą sudaro keturios dalys: pirmoji – apie Europos Sąjungos narių ir Jungtinės Karalystės padėtį; antrasis – apie Škotijos santykius su Europos Sąjunga po Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš jos; o paskutiniai du – apie tai, ką abiem pusėms duos Škotijos narystė ES.
Pirmoji dalis – savotiškos Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės lyginamosios charakteristikos ir atsako į klausimą: kuri sąjunga geresnė? Atsakymą galima atspėti iš karto.
Vienas pagrindinių škotų nacionalistų argumentų yra gana paprastas. Jei ES yra suverenių valstybių sąjunga, kuri didžiąją daugumą klausimų sprendžia balsų dauguma arba bendru sutarimu, tai Jungtinė Karalystė yra „vienpusė gatvė“, kurioje Vestminsteris gali veiksmingai blokuoti bet kokį Škotijos parlamento sprendimą, net ir tuos, kuriuos patvirtino Škotijos parlamentas.
Po „Brexit“ Škotija prarado galimybę patekti į septynis kartus didesnę rinką nei JK ir prarado daugybę dalyvavimo ES programose privalumų, pvz., Erasmus+ mokslinių mainų ir „Europos Horizonto“ tyrimų, jau nekalbant apie didėjantį prekybos ir žmonių tarpusavio santykių sudėtingumą.
Tiesą sakant, Škotijos audito biuro birželio mėn. ataskaitoje netgi pateikiamas konkretus šių nuostolių įvertinimas – trys milijardai svarų sterlingų kasmet.
Jei viskas aišku dėl priekaištų Londonui, ataskaitoje „Nepriklausoma Škotija ES“ šalis lyginama ir su dabartinėmis Europos Sąjungos narėmis. Ir pasirodo, kad ji visai natūraliai įsilietų į dabartinį „Europos klubą“, nes beveik pusė jo narių (12 iš 27) turi mažiau ar kažkur panašiai gyventojų kaip ir Škotijoje.
Ataskaitoje netgi buvo paskaičiuota, kad gali būti apie 14 hipotetinių škotų Europos Parlamento narių – tiek pat, kiek Danijoje, Suomijoje ir Slovakijoje.
Atskira ataskaitos dalis skirta tam, kaip Airija, buvusi Britanijos imperijos šalis, gavo naudos iš Europos integracijos. Būtent: ji diversifikavo prekybą, atsikratė pernelyg didelės priklausomybės nuo ją stabdančios Didžiosios Britanijos rinkos ir netgi rodo teigiamą gyventojų skaičiaus augimo dinamiką.
Kaip teorinį savo šalies europinės integracijos procesą mato pranešimo „Nepriklausoma Škotija ES“ autoriai? Labai paprasta: pirma nepriklausomybė, tada išankstinė paraiška dėl narystės ES, tada įprastas „nuopelnais pagrįstas“ stojimo procesas.
Kartu ataskaitoje pabrėžiama, kad Škotija jau beveik pusę amžiaus yra ES dalis (kaip Jungtinės Karalystės dalis), todėl tikisi, kad derybų su Europos Sąjunga procesas ir jos pačios teisės aktų priartinimo prie Europos Sąjungos įstatymas bus priimtas kuo greičiau.
Žinoma, pranešime apie „nepriklausomą Škotiją Europos Sąjungoje“ tiesiogiai neminimas „dramblys kambaryje“. Būtent, kaip Edinburgas iš tikrųjų nori pasiekti nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės?
Bet kokiam referendumui dėl nepriklausomybės reikalingas Vestminsterio sutikimas – kurio, bent jau artimiausiu metu, jis neduos. Škotijos bandymą surengti tokį referendumą savarankiškai pernai sutrukdė Didžiosios Britanijos Aukščiausiasis Teismas.
Škotijos nacionalinė partija, kuriai atstovauja Nicola Sturgeon, pareiškė, kad šį apribojimą bandys apeiti labai paprastai: kituose visuotiniuose rinkimuose balsus už save skaičiuos kaip balsus už nepriklausomybę.
Tačiau dabar gali kilti problemų ir dėl to. Finansinis skandalas partijoje, į kurią įsivėlė buvusi lyderė, sukrėtė jos poziciją. Naujajam ministrui pirmininkui H. Yousafui jos atkurti kol kas nepavyko.
Juk labai tikėtina, kad kitus visuotinius rinkimus Škotijoje laimės Darbo partija.
