Putino mirtis gali sugriauti Rusiją. Kurios šalys pretenduos į Rusijos Federacijos teritoriją ()
Analitiko Michaelo Rubino nuomonė, kas lauktų Rusijos Federacijos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Aneksuodama Ukrainos teritorijas, Rusija pradėjo procesą, kuris jai gali būti pražūtingas, perspėja analitikas Michaelas Rubinas skiltyje „Washington Examiner“. Kai tik Putino galia susilpnės, kaimynai gali bandyti užgrobti jos teritorijos gabalus.
JAV senatorius J. D. Vance'as (R-Ohajas), vienas griežčiausių papildomos pagalbos Ukrainai kritikų, tiesiogiai paragino Ukrainą eiti į kompromisą su Rusija siekiant taikos.
„Amerika suinteresuota pripažinti, kad Ukraina turės perleisti dalį savo teritorijos rusams, o mes turime padaryti tašką šiam karui“, – gruodžio 10 d. sakė jis.
Daugelis pagalbos Ukrainai didinimo priešininkų yra nuoširdūs. Vieni baiminasi, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas imsis branduolinio karo, o ne susitaikys su pralaimėjimu, o kiti netiki, kad Ukrainos kariuomenė pajėgi išbristi iš dabartinės aklavietės. Kiti gynybos intelektualai teigia, kad Kinija yra didelė grėsmė JAV, ir klaidingai mano, kad parama Ukrainai ir Taivanui yra vienas kitą paneigiantys.
Palikime nuošalyje melą apie tariamą Ukrainos ir Rusijos moralinį lygiavertiškumą arba naivią viltį, kad taika su Putinu netgi įmanoma, ypač jei taika nuramina agresiją. Pakeitus Ukrainos sienas Rusijos agresijos akivaizdoje, būtų sukurtas precedentas, pagal kurį stiprieji visada gali grobti silpnuosius. Tie, kurie šiuo metu bando nuraminti Rusiją, turėtų suprasti, kad teritorijos gabalų užgrobimas gali būti dvipusis procesas. Užuot pasiekę taiką, rusai gali pakurstyti kovą dėl teritorijos visoje Eurazijoje. Jei Vakarai privers Ukrainą prarasti Donbasą ir Krymą, Rusija ateityje turėtų tikėtis daug didesnių nuostolių.
1991–1999 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas buvo ir silpnas, ir alkoholikas. Jis vadovavo ypač chaotiškam Rusijos istorijos laikotarpiui, kurį tik nedaugelis rusų prisimena. Tačiau jo kadencija nebuvo visiška katastrofa. Atsistatyti po 70 sovietų diktatūros metų niekada nėra lengva. Jelcinas turėjo sukurti demokratinę ir politinę infrastruktūrą nuo nulio. Tai jam pavyko. Rusija toli gražu nebuvo tobula, tačiau buvo jėgų pusiausvyra, o sistema ugdė ne tik korumpuotus oligarchus, bet ir pajėgius biurokratus, politikus, pilietinę visuomenę.
Nuo tada V. Putinas sistemingai naikino bet kokias demokratijos liekanas. Kaip ir anksčiau buvę diktatoriai, jis mieliau veikė per siaurą lojalistų grupę ir nepasitikėjo jokia biurokratija, kuri galėtų atlyginti už kompetenciją ir sukurti varžovus. Pavyzdžiui, dėl šios priežasties, po Saddamo Husseino žlugimo Irake, arabai sunitai susidūrė su tokiu lyderystės vakuumu: kurdai turėjo savo lauko vadus, o šiitai – ajatolas, kurie galėjo padėti juos organizuoti. Tačiau Sadamas daugiau nei vieną kartą praleido eliminuodamas varžovus, todėl arabai sunitai pasirodė esanti grupė, turinti mažiausiai valdymo sugebėjimų.
Sadamo žlugimas sukėlė vidinį chaosą, bet taip pat bus ir su Putino žlugimu. Vos Putinui mirus, atsiras regioniniai varžovai, o periferiniai influenceriai sudraskys Rusiją. Ambicingi įpėdiniai gali užpildyti vakuumą Maskvoje ir Sankt Peterburge, tačiau Vladivostokas ir Vladikaukazas gali būti visai kitokia istorija. Japonija gali vienašališkai susigrąžinti prarastas žemes – pietinį Sachaliną ir Kurilų salas. Kinijos ambicijos Sibire yra didesnės. Sovietų Sąjungos žlugimas išlaisvino daugelį Vidurinės Azijos ir Kaukazo sovietinių respublikų, kurių pirmtakus užkariavo Rusijos imperija, daugelis kitų subjektų atsidūrė pačios Rusijos ribose. Tokie subjektai kaip Čečėnija, Dagestanas ir Šiaurės Osetija gali siekti nepriklausomybės, jei Rusijos valdžia net laikinai „išgaruos“.
Europos valstybės taip pat gali atnaujinti pretenzijas. Rusija iš Suomijos pavogė Kareliją, Salą ir Petsamo. Prūsai valdė Karaliaučių šimtmečius iki Rusijos užkariavimo ir jo pavertimo Kaliningradu. Ukraina gali ir turėtų pretenduoti į Rusijos teritoriją, jei tik kaip kompensaciją už dešimtmečius trukusią Rusijos agresiją ir žudynes.
Ir rusai, ir tie, kurie linkę nuraminti Kremlių, turėtų saugotis: jie gali manyti, kad Rusija gali turėti naudos iš karo Ukrainoje, bet gali lemti de facto imperijos, kuri egzistavo nuo XVI amžiaus pabaigos prisidengusi Rusijos valstybingumu, pabaigą. Putinas gali skųstis, kad jo valdoma šalis yra 25 % mažesnė už tą, kurią valdė jo sovietiniai pirmtakai, ir jis gali svajoti apie grįžimą prie sovietų sienų. Tačiau atkurdamas sienas, jis paruošia dirvą Rusijos sumažinimui iki jos dydžio valdant Fiodorui I.
Michaelas Rubinas yra Amerikos įmonių instituto vyresnysis bendradarbis, kurio specializacija yra Iranas, Turkija ir platesni Vidurio Rytai.
Buvęs Pentagono pareigūnas Rubinas gyveno Irane po revoliucijos, Jemene ir prieškario ir pokario Irake. Jis taip pat praleido laiką su Talibanu prieš rugsėjo 11-ąją. Daugiau nei dešimtmetį jis vedė paskaitas apie Afrikos Kyšulio ir Vidurio Rytų konfliktus, kultūrą ir terorizmą dislokuotiems JAV karinio jūrų laivyno ir jūrų pėstininkų daliniams.
