Didžiosios Britanijos politikas, buvęs Margaret Thatcher patarėjas, verslininkas lordas Christopheris Moncktonas į visuomenės akiratį patenka dėl radikalių pasisakymų – laisvosios rinkos idėjų propagavimo ar neigimo, kad klimato atšilimas vyksta dėl žmogaus veiklos.

Praėjusią savaitę Ch.Moncktonas viešėjo Lietuvoje ir savo mintimis dalijosi su „Veidu“.

Jau penktus metus Europos Sąjungą krečia krizė, o ekonomistai kas savaitę skelbia artėjančią euro ar net ES pabaigą. Kokią jūs matote ES ateitį?

Ch.M.: Pradėkime nuo euro. 1996-aisiais, iš karto po to, kai Europos Komisija įvertino kiekvieną šalį, kuri norėjo prisijungti prie euro, aš skaičiau paskaitą Šventojo Andriaus (University of St Andrews) universiteto Ekonomikos fakultete. Pristačiau darbą, kodėl euras žlugs.

Priminsiu, kad valiutos kėlė problemų dar romėnų laikais, matėme hiperinfliaciją, kuri atvedė prie Hitlerio iškilimo Vokietijoje. Kuo mažiau demokratiškai atskaitingos vyriausybės, tuo daugiau tikimybių, kad jos prastai valdys valiutą. O ES nėra demokratiškai atskaitinga, nes nėra demokratiškai išrinkta – vieninteliai ES atstovai, kurie turi teisę pasiūlyti įstatymus, yra ne išrinktieji, o paskirtieji komisarai.

Verčiau reikėjo pasirinkti valiutos valdybos modelį, kokį dabar turi Lietuva, ir būti tikriems, kad turime tinkamų rezervų padengti tai valiutai. Tačiau taip nepasielgta, o tik išspausdinti pinigai ir pasakyta, kad dabar jie verti tiek, nors rezervų tai vertei pagrįsti nebuvo. Dėl to tapo aišku, kad tokią valiutą įsivedusios šalys patirs infliaciją ir galiausiai ši valiuta žlugs.

Be to, aš peržiūrėjau EK ataskaitą apie skirtingas šalis, tokias kaip Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija, Prancūzija, Vokietija. Žinote, kiek šalių atitiko ekonominės konvergencijos kriterijus, reikalingus norint įkurti optimalią valiutos zoną (įvesti bendrą valiutą regionuose, kurių skirtingi ekonominiai laimėjimai)? Viena – Liuksemburgas.

Pagal Mastrichto sutartį, įtvirtinusią euro idėją, eurą buvo galima leisti įsivesti tik toms šalims, kurios patenkino visus aštuonis ekonominės konvergencijos kriterijus, be kurių optimali valiutos zona negali egzistuoti ir negali funkcionuoti. Tad ką padarė EK? Ji ignoravo ekonominės konvergencijos kriterijus. Pagal aukščiausią Europos įstatymą – sutartį, kuri vyriausybių buvo pasirašyta po ilgų derybų metų, siekiant nustatyti šiuos kriterijus, tam ji neturėjo jokios teisės.

Euras žlunga, tiesą sakant, žlugo, o mano patarimas Lietuvos vyriausybei – dėl Dievo meilės ir dėl šalies gerovės, ir dėl ekonominio stabilumo, ir dėl galimybių, kad šalis ekonomiškai augtų taip sparčiai kaip iki šiol, turite laikytis nuo euro kuo toliau – jis užnuodytas. Nuodingas ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Kol išlaikysite visas laisves – savo pačių valiutą, savo palūkanų normas, savo pačių rezervus šiai valiutai padengti (antraip turėsite atiduoti juos Europos centriniam bankui Frankfurte), tol galėsite išlikti bent tam tikra prasme didinga, nepriklausoma ir turtinga šalimi.

Tačiau ar matytumėte kokių nors būdų dabartinėms problemoms įveikti?

Ch.M.: Žinoma, kaip laisvosios rinkos šalininkas, aš matau sprendimų, kurie jau anksčiau patikrinti. Leiskite pateikti vieną pavyzdį: didis ekonomikos profesorius, laisvosios rinkos šalininkas Miltonas Friedmanas laimėjo Nobelio premiją sakydamas, kad valstybei reikia dvigubai daugiau pinigų sutartiems dalykams įgyvendinti, negu privačiam sektoriui, ir už tuos pačius pinigus ji įdarbina dvigubai mažiau žmonių negu privatus sektorius. Jeigu norite paskatinti, reikia drastiškai sumažinti šalies administracinį sektorių – turime daugybę valdymo sluoksnių, tūkstančius valstybės tarnautojų, europinių biurokratų, vietines savivaldas: jie visi per dideli ir per brangūs.

Duosiu dar vieną pavyzdį, nes gali kilti klausimas, ką gali viena padaryti tokia maža šalis, kaip Lietuva. Jūs galite. Šeštajame dešimtmetyje Honkongas, ką tik išsivadavęs iš komunizmo, buvo maža teritorija, kurioje buvo keli žvejų kaimeliai, keletas bankų, administracinė vadovybė. Taigi Didžioji Britanija, norėdama, kad jos kolonija klestėtų, nusiuntė ten laisvosios rinkos šalininką, valstybės tarnautoją Johną Cowperthwaite’ą. Praleidęs ten tris mėnesius jis pareiškė, kad Honkongo valstybės sektorius bus sumažintas devyniais dešimtadaliais ir devyni dešimtadaliai valstybės tarnautojų bus atleisti. Kilo nepasitenkinimas, o kitą dieną J.Cowperthwaite’as nuėjo į radijo laidą ir pridūrė: „Aš pamiršau pasakyti, kad taip pat devyniais dešimtadaliais sumažinsiu visus reguliavimus ir mokesčius.“

Ir per mėnesį visi žmonės, kurie prarado darbus Honkongo vyriausybėje, buvo įdarbinti privačiame sektoriuje su dvigubai didesniu atlyginimu. Kompanijos iš viso pasaulio pradėjo kurtis Honkonge, nes suprato, kad tai nedidelių mokesčių ir mažo reguliavimo zona. Taigi ši vieta klesti. Tai būdas, kuris ir kitiems padėtų išeiti iš recesijos.

O kaip jums atrodo, kuo Lietuva galėtų patraukti britų įmones? Juk Didžiosios Britanijos verslas Lietuvoje investuoja gana vangiai.

Ch.M.: Paimkime Kinijos pavyzdį. Jos vadovai pastebėjo, koks tapo Honkongas, taip pat pamatė, kad Pietų Kinijos regionų gyventojai savo kaimuose turi J.Cowperthwaite’o skulptūrų. Galite įsivaizduoti? Anglų biurokrato skulptūros Kinijoje! Kodėl? Nes šiame regione gyvenantys kinai matė Honkongo klestėjimą. Jie žinojo, kad tai įvyko J.Cowperthwaite’o ir laisvosios rinkos idėjų, kurias jis pristatė, dėka. Kinija, nors vis dar nemėgsta laisvosios rinkos idėjų, suprato, kaip dirba laisvoji rinka.

Taigi Šenzeno ir penkiuose kituose regionuose jie įsteigė verslumo zonas. Šenzenas dabar yra vienas greičiausiai augančių miestų visame pasaulyje. Šios šešios zonos, mažytis procentas visos Kinijos, generuoja 80 proc. Kinijos gerovės. Šitose zonose faktiškai nėra administracijos, biurokratijos, reguliavimo ar mokesčių.

Tai ir jūs turite padaryti, jei norite sulaukti investicijų. Jūs galite pasakyti – mes turėsime mažytę vyriausybę, mažytį reguliavimą. O jei negalite to padaryti, bent įkurkite zonas, kuriose mažai reguliavimo, įstatymų, mokesčių. Tada iš viso pasaulio pradės plūsti įmonės ir investuoti.

Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje mes kurį laiką laikėmės atokiau nuo Europos socialinės chartijos ir tuo metu 80 proc. visų investicijų, patenkančių į ES iš už ES ribų, atėjo į vieną šalį – Jungtinę Karalystę. Nes mes turėjome mažiausiai kvailą reguliavimą, palyginti su visa Europa. Tai veikia. Tada atėjo socialistai, ir visos užsienio investicijos į Didžiąją Britaniją sustojo. Niekas nenori investuoti į socialistinę šalį, nes verslininkai žino, kad jų laukia košmaras: reguliavimas, darbo teisės, per didelis apmokestinimas, jokių galimybių uždirbti pelno, įvairiausias kišimasis. Kiekvienas didelis verslininkas bus labai atsargus, investuodamas į socialistinę šalį.

Taigi jei norite užsienio investicijų, turite išmokyti savo socialdemokratus nedaryti to, ką darė mūsų socialdemokratai. O tai sunku, nes socialistai viską vertina emociškai, o ne racionaliai. Taigi jei turite socializmą, padarykite jį protaujantį, kuris nesikiša į laisvąją rinką ir leidžia žmonėms uždirbti pinigų ir pasiekti sėkmę.

Lietuvoje rinkimus laimėję kairieji planuoja įvesti progresinius mokesčius. Kaip tai vertinate?

Ch.M.: Mes sprendėme šį klausimą Didžiosios Britanijos vyriausybėje, kai dirbau Margaret Thatcher patarėju. Vieną dieną finansų ministras Geoffrey Howe’as, turintis teisininko išsilavinimą, paskambinęs man pasakė: „Manau, kad viršutinė mokesčių riba yra per aukšta.“ Aš atsakiau, kad ji tikrai per aukšta. Tada jis sako, esą iždo darbuotojai tvirtina, kad mokesčių turtingiesiems mažinti negalime, nes taip prarasime pajamas. O aš atsakiau, kad pajamų tikrai neprarasime, nes turtingi žmonės yra mobilūs ir didžioji jų dalis gyvena ten, kur mokesčiai mažesni. Todėl norėdami gauti daugiau pajamų turime įvesti mažesnį tarifą nei visi kiti, tada turtingieji atvyks gyventi čia. Jis paklausė: „Ar tu sakai, kad jei sumažinsime mokesčius turtuoliams, mes gausime daugiau pajamų, ir tai leis mums sumažinti mokesčius neturtingiesiems?“ Aš patvirtinau, kad taip.

Šį sprendimą lydėjo didžiulė sėkmė – mokesčių iš turtingųjų tikrai buvo surinkta daugiau. Šis metodas galioja ir atvirkščiai: kai pasikeitė valdžia ir naujai atėjusieji pasakė, esą neteisinga, kad turtingi moka tiek mažai, ir mokesčiai jiems buvo pakelti, iš 16 tūkst. žmonių, kurie Didžiojoje Britanijoje per metus uždirbdavo milijoną ar daugiau svarų sterlingų, dešimt tūkstančių paliko šalį. Pagalvokite, kiek iš tų dešimt tūkstančių prarasta mokesčių įplaukų.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Veidas.lt

Komentarai (17)