Kai fiziko Richardo Feynmano paklausė, su kuo iš nebegyvenančių norėtų pasikalbėti, ir ką pasakytų, jis atsakė: „Su savo tėvu. Pasakyčiau jam, kad laimėjau Nobelio premiją“ Nobelio premijos prestižas nekelia abejonių, bet 113 metų istorija buvo kontroversiška ir spalvinga.

Premijos istorija visiems gerai žinoma: pramonininkas Alfredas Nobelis savo 1895 m. testamente nurodė, kad didžioji jo turto dalis turi būti panaudota įsteigti fondą, teikiantį 5 kasmetines premijas „tiems, kas per praėjusius metus bus labiausiai nusipelnęs žmonijai.” Fizikos, chemijos, fiziologijos arba medicinos, literatūros ir taikos premijos pirmą kartą įteiktos 1901 m.; ekonomikos premija buvo pridėta 1969 m.

Nobelio premija tokia gerbiama, kad netgi kiti apdovanojimai kartais apibūdinami, jas lyginant. Fieldso medalis neformaliai vadinamas „Nobelio premija matematikams“. Neseniai įsteigtas Milnerio Fundamentaliosios fizikos premija pavadinta „rusišku Nobeliu“. Izraelio Wolf premija pavadinama „prenobeliu“, kadangi daug jos laureatų vėliau buvo apdovanoti Nobelio premija. Ir atvirkščiai, Šnobelio premija* yra Nobelio premijos amerikiečių parodija, teikiama už „garbingus pasiekimus, iš kurių žmonės juokiasi, o tada verčia susimąstyti”.

Bet yra buvę keletas kontroversijų, net jei neskaičiuosime dažnai politizuotos taikos premijos. Pavyzdžiui, pusė 2008 Nobelio fizikos premijos buvo paskirta Makoto Kobayashi ir Toshihide Maskawa už simetrijos sutrikimo kilmės atradimą, numatantį mažiausiai trijų kvarkų šeimų egzistavimą. Daugeliui atrodė, kad Nicola Cabibbo apdovanojimo taip pat nusipelnė, kadangi jo darbai apie dvi kvarkų šeimas padėjo pamatus Kobayashi'iui ir Maskawa'ai.

Komplikacijos kyla dėl taisyklės neskirti premijos daugiau, nei trims žmonėms. 1965 fizikos premija teko Sin-Itiro Tomonaga'ai, Julianui Schwingeriui ir Richardui Feynmanui už jų indėlį į kvantinę elektrodinamiką, bet ne Freemanui Dysonui, matematiškai parodžiusiam, kad šie trys būdai yra ekvivalentiški.

Panašios problemos buvo tikimasi ir iš apdovanojimo už kvantinės chromodinamikos sukūrimą, kadangi ji rėmėsi Davido Grosso, Davido Politzerio ir Franko Wilczeko publikuotais darbais, o taip pat Gerardo ’t Hoofto lekcijomis. Laimei, ’t Hooftas gavo premiją už kitus nuopelnus 1999 m., tad kiti galėjo pasidalinti prizą 2004 m..

No-Bell premija

Taip pat buvo istorija, kai Nobelio komitetas nepripažino moters pasiekimų. Kolumbijos universiteto mokslininkė Chien-Shiung Wu eksperimentiškai patvirtino Chen Ning Yang ir Tsung-Dao Lee beta skilimo teorines prognozes, padėdama jiems laimėti 1957 m. Nobel fizikos premiją, nors pati premijos negavo.

Rosalindos Franklin darbai su DNR difrakciniais rentgeno spindulių atvaizdais patvirtino jos sraigtinę struktūrą, už ką Francisas Crickas, Jamesas Watsonas ir Maurice'as Wilkinsas 1962 metas gavo Nobelio medicinos ir fiziologijos premiją. Pati Franklin niekada nebuvo netgi nominuota, ir sulaukusi 37 metų amžiaus, tragiškai mirė nuo kiaušidžių vėžio.

Joycelyn Bell Burnell 1974 m. irgi negavo Nobelio premijos dalies už radiopulsaro atradimą, nors buvo pirmoji jį stebėjusi. Stebėjimais ji pasidalino su savo daktaro tezių patarėju Antony'iu Hewishu, kuris ir gavo premiją. Astronomijos bendruomenė taip vieningai pasmerkė šį apdovanojimą, kad jis dažnai vadinamas „No-Bell“ premija.

Premijos svarba pagimdė ne vieną legendą. Populiariausia – matematikos premijos nėra todėl, kad Nobelio žmona (arba meilužė) slapčia palaikė ryšius su švedų matematiku. Tačiau tai netiesa. Tačiau tiesa, kad 2010 m. fizikos laureatą Andre Geimą informavus apie Švedijos Akademijos pareikštą pripažinimą, jis atsakė, „Nobelio premija sutrukdė mano darbą. Nesu tikras, ar tai naudingas sutrukdymas, tačiau tikrai malonus.”

Ironiška, bet premijos, žyminčios didžių pasiekimų pripažinimą, gavimas dažnai reiškia mokslinių pasiekimų sumažėjimą. Tai tikriausiai yra dėl visuomenės reikalavimų, užgriūvančių laureatus, kurie laikomi ne tik puikiais mokslininkais, bet ir išminčiais.

Prancūzų biochemikas André Lwoffas, 1965 medicinos/fiziologijos premijos laimėtojas, kalbėdamas kolegų vardu, pastebėjo:

Pakilome nuo nulio iki kino žvaigždžių. Teko patirti tai, ką galima būtų pavadinti išbandymu. Nesame pratę prie tokio viešojo gyvenimo, neleidžiančio tęsti savo darbo… Mūsų gyvenimai visiškai pasikeitė… Susitvarkius gyvenimą savo darbui ir tada nutinka toks dalykas, susiduri su fantastiška nauja atsakomybe, naujomis pareigomis.

Richardas Feynmanas savo memuaruose rašė, kad praktiškai baiminosi laimėti, kadangi gali niekada vėl neatlikti jokio svarbaus darbo, nors iš tiesų dar atliko keletą svarbių pasiekimų. Keisčiausia ponobelinę karjerą, be abejonės, padarė Brianas Josephsonas, pasidalinęs 1973 m. fizikos premiją už to jo vardu pavadintą kieto kūno jungtį. Vėliau Josephsonas tapo Maharishi Mahesh Yogi pasekėju ir stengėsi apjungti kvantų fiziką su transcendentine meditacija. Dabar jis yra Proto ir materijos apjungimo projekto direktorius Kembridžo universitete, ir sunkiai darbuojasi, stengdamasis išlaikyti Britaniją telepatijos „tyrimų avangarde“.

Nobelio premijos mokslo ir politikos junginys gali sukurti neįprastus ryšius. Linusas Paulingas yra vienintelis žmogus, gavęs dvi, su niekuo nepasidalintas, Nobelio premijas – chemijos 1954 m. ir taikos 1962 m. Gavęs taikos premiją, Paulingas buvo pakviestas vakarienės su Johnu F. Kennedy'iu į Baltuosius Rūmus visų šalies Nobelio premijos laureatų garbei. Jis atvyko, nepaisydamas to, kad vos prieš kelias valandas piketavo priešais Baltuosius Rūmus dėl Kennedy'io administracijos vykdomos branduolinių ginklų bandymų atmosferoje politikos. Kennedy'is mestelėjo Paulingui sarkastiškai: „Kaip suprantu, jau keletą dienų sukiojatės apie Baltuosius Rūmus.” Pauling plačiai nusišypsojo ir atsakė teigiamai. Kennedy'is pridūrė, „Tikiuosi, ir toliau reikšite savo jausmus.” Tada vyrai paspaudė rankas.

*Fizikas Andre Geimas yra pirmasis asmuo, gavės ir Nobelio ir Šnobelio premijas. Nobelio premija mokslininkas pagerbtas už dvimatės medžiagos, grafeno sukūrimą, o Šnobelio – magnetinį gyvos varlės levitavimą.

Mark Jackson
theconversation.com

2014 m. Nobelio premijos laureatai

Isamu Akasaki, Hiroshi Amano ir Shuji Nakamura „už efektyvių mėlyną šviesą skleidžiančių diodų išradimą, leidusį sukurti sukurti ryškius ir taupančius energiją baltos šviesos šaltinius“. Plačiau

Eric Betzig, Stefan W. Hell ir William E. Moerner „už itin didelės raiškos fluorescencinės mikroskopijos sukūrimą“. Plačiau

John O'Keefe, May-Britt Moser ir Edvard I. Moser „už smegenų pozicionavimo sistemą sudarančių ląstelių atradimą“. Plačiau

Patrick Modiano „už atminties meną, kuriuo atkuria neapčiuopiamiausias žmogaus lemtis ir atskleidė okupacijos pasaulį“

Kailash Satyarthi ir Malala Yousafzai „už kovą prieš vaikų ir jaunų žmonių priespaudą ir už visų vaikų teisę į švietimą“. Plačiau

Jean Tirole „už rinkos galios ir reguliavimo analizę"

Komentarai (4)