Derybos dėl reparacijų vis dar skamba kaip geras planas. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio

Ar istorija turi senaties terminą? Apie tai susimąstoma kaskart, kai viena šalis kitai pateikia stambią sąskaitą už tolimoje praeityje nutikusius tragiškus įvykius. XXI amžiaus pradžioje reparacijų išmušinėjimas jau primena rutiną: žalos įvertinimas → ikiteisminio reguliavimo bandymai → teismo procesas. Visa tai lydi informacinė kampanija, kartais gan triukšminga. Lietuva periodiškai primena, kad tikisi kompensacijos iš Rusijos. Rusijos gi parlamente mano, kad metas pateikti Hamburgo sąskaitą Vokietijai. O Lenkija, kur reparacijos tapo populiaria politine šio sezono tema, panašu, pasirengusi jų reikalauti ir iš Vokietijos, ir iš Rusijos. Tačiau skambūs pareiškimai ir teisinės procedūros toli gražu negarantuoja sėkmės. Į ką dar reikėtų atsižvelgti?

Derybos su priešu

Lietuva ilgiau nei ketvirtį amžiaus siekia iš Rusijos reparacijų už okupantais laikomos sovietų valdžios veiksmus (nekaltų žmonių suėmimus ir žudymus, gyventojų trėmimus, nuosavybės nusavinimą, Lietuvos ekonomikos sugriovimą ir prievartinę kolektyvizaciją). Lietuvos valdžia žalą oficialiai vertina $30 mlrd. Nuo 1991 metų birželio – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl 1940-1991 m. TSRS padarytos žalos Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams atlyginimo“ – santykiai tarp šalių prastėjo.

Ar dėl to padidėjo Lietuvos pusės šansai gauti kompensaciją iš Rusijos, galima spręsti iš diplomatų komentarų. „Niekas iš Rusijos oficialių asmenų šio beprasmiško ir neperspektyvaus sumanymo neaptarinės“, – vasaros pradžioje tvirtino Rusijos pasiuntinys Rygoje Aleksandras Udalcovas, iš esmės pakartodamas ankstesnius savo pirmtako (Vladimiro Čichvadzės pareiškimus: „Mums kompensacijų reikalavimo iš dabartinės Rusijos valstybės klausimas uždarytas kartą ir visiems laikams“) ir oficialaus RF URM atstovo (Aleksandro Lukaševičiaus pasisakymą: „Mums šis klausimas uždarytas kartą ir visiems laikams“). Kol Lietuvoje tobulina žalos skaičiavimo metodiką, Udalcovas primena lietuviams, kiek daug SSRS įdėjo į agrarinės šalies su „nedideliu socialiniu ir ekonominiu potencialu“ industrializaciją. Diplomatas netgi įvardijo konkretų skaičių – $72 mlrd (apskaitant $65 mlrd sąjunginių pinigų, įdėtų į Lietuvą iki 1990 metų, ir $7 mlrd kaip naudą iš lengvatinių energijos išteklių ir žaliavų tiekimo). Tad, klausimo sureguliavimo perspektyva, kaip ir anksčiau, lieka itin ūkanota.

Netiražuojamos reparacijos

Reparacijų gavimo sėkmė didele dalimi priklauso nuo šalies, siekiančios jų išmokėjimo, tarptautinės įtakos. Mažos tautos, ar ekonomiškai atsilikusios šalies tragedija gali sukelti viso pasaulio užuojautą, bet ar tai sukels pageidaujamus finansinius sprendimus, labai didelis klausimas. Vokietija – pasaulinis lyderis pagal reparacijų apimtį, ir vien pagal VFR ir Izraelio 1952 metų susitarimą, šiai šaliai ir žydų organizacijoms išmokėta ne mažiau, nei €60 mlrd. Tačiau tai nereiškia, kad bendru Holokausto vertinimu sutvirtintų Vokietijos ir Izraelio santykių praktika gali būti automatiškai perkelta ir kitoms šalims.

Namibijos hereo ir nama genčių, kurių protėvių praėjusio amžiaus pradžioje vos neišnaikino vokiečių kolonizatoriai (šie įvykiai laikomi pirmu XX amžiaus genocidu), piniginės kompensacijos reikalavimų niekas pildyti neskuba. Nuo 2013 metų ieškinys nagrinėjamas viename Amerikos teisme. Tuo tarpu genčių atstovai planuoja kreiptis į tarptautinį Hagos teismą, tikėdamiesi iš Vokietijos prisiteisti $30 mlrd. Vokietijos valdžia, savo ruožtu, pasirengusi svarstyti studentų mainų programą su Namibija, pagalbą vykdant infrastruktūros projektus, bet tik ne pinigus.

Reikia pripažinti, kad reparacijų iš buvusių kolonizatorių ir vergvaldžių iki šiol beveik niekam nepavyko gauti. 1999 metais Ganoje – buvusioje Britanijos kolonijoje - vykusios tarptautinės konferencijos dalyviai Vakarų šalims pateikė $777 trln sąskaitą – „už 18 milijonų afrikiečių apiplėšimą ir pavergimą“. Žinoma, žaidimų automatų laimingą derinį primenanti ir daug kartų pasaulio BVP viršijanti suma, – tiesiog simbolis. Ir jei tokių organizacijų, kaip Pasaulinių reparacijų Afrikai ir Tiesos komisijos repatriacijos klausimais tikslas buvo garsiai paskelbti apie savo kovą už istorinį teisingumą, – jis buvo pasiektas. Tačiau kas toliau? Po beveik dvidešimties metų, tikimybė gauti bent kiek reikšmingas kompensacijas, remiantis Vakarų ekonominės galybės šaltinių (ieškovų nuomone – prekybos vergais ir kolonializmo) revizija, niekingai menka. Leigh Day bylą reikėtų vertinti veikiau kaip taisyklių išimtį. 2013 metais šiai Londone įsikūrusiai teisininkų firmai pavyko iš jos didenybės vyriausybės prisiteisti €23,5 mln kompensacijas 5228 pagyvenusiems Kenijos gyventojams (po €4500), kuriuos kankino ir su kuriais žiauriai elgėsi britų administracija, 1952 – 1960 metais malšindama Mau Mau sukilimą.

Visiems skolinga

Savaime suprantama, buvo išsakomos abejonės. Reparacijų tema buvo aktyviai diskutuojama. Tačiau galiausiai nugalėtojai nusprendė nesikuklinti. Skaičiavimuose nurodomi neaiškūs žalos vertinimai, karo kaštai, o taip pat lėšos, būtinos Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, išmokėti sąjungininkiškas skolas JAV. Be to, Australijos premjeras Williamas Hughesas primygtinai reikalavo neperžiūrėti absurdiško reparacijų dydžio (nusprendęs, kad kitu atveju, jo šalis nieko negaus). Kaip kandžiai išsireiškė britų istorikas Niallas Fergusonas, Hughesas taikos sureguliavimo ėmėsi „su delikatumu, būdingu darbininkams Sidnio uoste, kur jis pirmą kartą pasižymėjo kaip profesinės sąjungos organizatorius“.

„Vokietija į taikos sutartį sureagavo tikru isterijos proveržiu“, – rašė istorikas Ericas Hobsbawmas. Dar iki Keyneso prognozuoto vokiečių visuomenės revanšistinių nuotaikų pakilimo, ant kurių pamato buvo pastatytas Trečiasis reichas, tapo akivaizdu, kad Vokietija nėra pajėgi atlikti nustatyto dydžio išmokų: nuo 1919 iki 1921 metų šalis vargais negalais sugebėjo išmokėti tik $2 mlrd iš „planuotų“ $5 mlrd. Amerikiečių restruktūrizacijos planus (Daueso planą ir Jungo planą) sugriovė Didžioji depresija, o 1932 metais Lozanoje pasirašytas „Galutinis paktas“ greitai prarado prasmę, į valdžią atėjus Hitleriui. Prie problemos grįžta jau po Antrojo pasaulinio karo. Pagal 1953 metų Londono sutartį Vokietija įsipareigojo sumokėti 1919 metų skolas su sąlyga, jei kada nors vėl taps suvienyta: nuo 1990-ųjų šalis du dešimtmečius tvarkingai skolą mokėjo – iki paskutiniojo pervedimo (€70 mln) 2010 spalį, praėjus 91 metams nuo Versalio taikos.

Tai, ko galima pasimokyti iš šios gerai žinomos istorijos, vargu ar kam bus atradimas. Kad ir kaip tautos nekęstų priešininkų kare, stiprios emocijos reparacijų skaičiavimui nepadeda – čia būtinas blaivus mokumo vertinimas. Be to, pralaimėjusiojo padėties vienareikšmiškumas, kaip ir jo padarytos žalos mastas, dar nereiškia, kad tokia valstybė pasirengusi amžinai nuolaidžiauti, kad tik išpirktų savo kaltą.

Ar supranta tai tebereikalaujantys iš Vokietijos reparacijų, neišreikalautų anksčiau, galbūt tinkamesniu tam metu? Tikriausiai supranta. Tačiau vis tiek reiškia pretenzijas – tiesa, veikiau retorine, nei ultimatyviai juridine forma.

Gauti papildomą kompensaciją už nacistinės Vokietijos padarytą žalą nesėkmingai bando Graikija. Savo laiku VFR graikams sumokėjo $59 mln (115 mln doičmarkių), tačiau graikų politikas Aléxis Tsípras, tuo metu ėjęs Graikijos ministro pirmininko pareigas, tvirtina, kad ši suma visiškai neatlygino materialinių karo sugriovimų. Nepriemoką Atėnai įvertino €279 mlrd. Nuostabu, tačiau Vokietija, pasak Tsípraso, vengia atviro problemos aptarimo, o jos taktika apsiriboja „nutylėjimu, juridiniais kabliukais ir proceso vilkinimu“. Iš Vokietijos reparacijų pareikalauti neseniai pažadėjo Lenkijos gynybos ministras Antoni Macierewicz, o taip pat Lenkijos URM vadovas Witold Waszczykowski, pažymėjęs, reparacijų situacija iš Vokietijos pusės buvo „daug metų painiojama“. Lenkijos ir Vokietijos susitaikymo fondo prezidentas Dariusz Pawłoś pareiškė, kad lenkai gavo vos 2% nuo Trečiojo reicho aukoms skirtos kompensacijų sumos: „Esame labiausiai nuo vokiškos okupacijos nukentėjusi šalis. < …> Tačiau didžioji išmokų dalis tenka Vakarų Europai, JAV ir Izraeliui“. Lenkijos padėtį šiuo klausimu blogina tas faktas, kad ji du kartus oficialiai atsisakė reparacijų reikalavimų – 1953 metais, kai buvo kontroliuojama SSRS, ir po 1989-ųjų, kada atsikratė komunizmo.

Trilijonai be kabučių

Panaši ir Rusijos situacija: čia irgi nuskambėjo raginimai kritiškai permąstyti pokario susitarimų turinį. Išmokų dydis ($10 mlrd) ir sąlygos buvo nustatytos 1945 metais laimėtojų konferencijoje Jaltoje. Reparacijos SSRS, kurias ji gavo didžiąja dalimi kaip turtą, išvežtą iš savo okupacinės zonos, o paskui iš VDR, vertinamos maždaug $15,8 mlrd. VFR Finansų ministerijos skaičiavimais, ši suma padengia tik nežymią žalos dalį – 12,3% tiesioginės žalos ir 4,4% bendros žalos, kurią SSRS patyrė Antrajame pasauliniame kare.

Sankcijų karų su Europa fone vėlyvų reparacijų tema nušvito naujomis spalvomis. „Manau, galutinė reparacijų suma dabartinėmis kainomis turėtų būti ne mažesnė, nei €3–4 trln , kuriuos Vokietija privalo sumokėti Rusijai – SSRS teisių perėmėjai“, – pareiškė LDPR frakcijos deputatas Michailas Degtiariovas. Ir kitaip, nei Afrikos kovotojai už postkolonialistinį teisingumą, rusų deputatas netgi nesistengia pateikiamos sumos papuošti tariamomis kabutėmis. Kažin ar istorija neturi senaties termino, tačiau ji, be jokio abejonės, kartojasi kaip farsas.

E. Karasiuk
Republic apžvalgininkas
republic.ru

Komentarai (5)