Socialinis žmogaus gerinimo judėjimas, eugenikos projektai ir jų neigiamos bei teigiamos pusės.

Eugenika kyla iš geros kilmės įsivaizdavimo. Kaip judėjimas už žmogaus prigimties pagerinimą, eugenika dažniausiai kildinama iš pusiau legendinio Spartos įkūrėjo Likurgo. Kaip žinia, Spartoje buvo tradicija nepalikti gyvų vaikų, kurie gimė silpni, ir numesti juos nuo uolos. Daugelyje klajoklių genčių yra paprotys, keičiant buvimo vietą, pavyzdžiui, vykstant žiemoti, neimti su savimi ligonių ar senolių, kurie tapo našta savo giminei. Panašūs papročiai galiojo netgi tarp Naujosios Gvinėjos papuasų.

Apie eugeniką, kaip apie socialinį judėjimą, įprastai kalbama, galvoje turint du žmogaus pagerinimo variantus. Pirmasis variantas – pozityvioji eugenika. Tai situacija, kai iš daugybės vieno ar kito požymio variantų atrenkamas tas, kurį bendruomenė pripažįsta geriausiu. Toks pripažinimas nebūtinai kaip nors moksliškai pagrįstas. Tai gali būti įsivaizdavimas, kad tai gerai, tarkime, rudos akys ar aukštas intelektas.

Pozityvios eugenikos ypatybė, kad tikslingais metodais per kartas pasiekiama situacija, kai vidutinis požymio pasireiškimas artėja prie ankstesnių kartų geriausių požymio pasireiškimų. To galima pasiekti, pavyzdžiui, skatinant žmonių, turinčių požymį, kurį visuomenė vertina, gimstamumą.

Antrasis eugenikos variantas — vadinamoji negatyvioji eugenika. Jos tikslas tas pats, tačiau metodai skiriasi. Negatyvi eugenika būna tada, kai nuo reprodukcijos funkcijos vienu ar kitu būdu nušalinami tie, kurių turimi požymiai bendruomenėje nepageidaujami, pavyzdžiui, sergantys kai kuriomis psichikos ar somatinėmis ligomis. Ir žinoma, nušalinimo metodai nehumaniški: arba sterilizacija, arba numarinimas.

Eugenika kaip socialinis judėjimas prasidėjo Chrlesso Darwino pusbrolio Franciso Galtono (1822—1911) darbuose. Galtonas rėmėsi prielaida, kad talentas ir intelektas yra paveldimi požymiai ir žmonija privalo savo giminės pratęsimą vertint taip pat dėmesingai ir atsakingai, kaip išvedant naminių gyvūnų veisles ar naujas augalų rūšis. Jis siūlė darvinistinį požiūrį pritaikyti dirbtinei žmonių atrankai. Tačiau tuo pat metu puikiai suprato, kad žmogų priversti kryžmintis ir atmesti iki 95% naujos kartos, kaip vyksta dirbtinai atrenkant augalus ir gyvūnus, neįmanoma. Todėl Galtonas siūlė eugenikai suteikti savotiškos religijos rangą, kad kiekvienas žmogus tiesiog tikėtų, kad reprodukcinė funkcija, t.y vaikų gimdymas, privalo būti neatsitiktinis.

Tokia žmogaus prigimties pagerinimo idėjos propaganda bendrai buvo sėkminga. Ir Galtono mirties metais — o mirė jis 1911-aisiais — jau daugelyje pasaulio šalių kūrėsi eugenikos bendrijos, leidžiami eugenikos žurnalai. Jei įsivaizduosime XX amžiaus pradžios situaciją Europoje, šie socialiniai lūkesčiai, žmonių siekis pagerinti gyvenimą revoliuciniais pokyčiais, taps aišku, kodėl eugenikos idėja krito į derlingą socialinę dirvą, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse ar Sovietų Rusijoje.

SSRS eugenika įforminta trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje, kai iš karto keliuose miestuose, Petrograde, Maskvoje, Kijeve, atsirado centrai, kurių pirminis tikslas buvo mokslinis paveldimumo tyrimas. Pažymėtina, kad vietinė eugenika, kuomet genetika kaip mokslas tik radosi, sprendė labai įdomias mokslines užduotis. Pavyzdžiui, tyrė daugelio somatinių susirgimų paveldimumo faktorius: daltonizmo, diabeto. Bandyta parodyti, kad talento ir gabumų šaknys kyla iš liaudies atstovų. Tačiau kartu su tuo, eugenika Sovietų Rusijoje buvo pernelyg supaprastinama. Pavyzdžiui, siekiant paspartinti pasaulinę revoliuciją, buvo siūloma sukurti Kominterno vadovų spermos banką.

Bioetika atsiranda, bandant sukurti biomedicinos orientyrus, kuriais vadovaujantis, būtų galima išvengi negatyvių medicinos ir biologijos mokslo vystymosi pasekmių, medicinos technologijų naudojimo pakenti tiek atskiram žmogui, tiek ir visai žmonijai. Bioetika nagrinėja problemas, kurias galima suskirstyti į keturis blokus. Pirmasis blokas — gyvybės pradžios problemos: embriono statuso, abortų praktikos, naujų reprodukcinių technologijų naudojimo pagrįstumo klausimai.

Antras bioetikos nagrinėjamų problemų blokas, — gyvenimo pabaigos problemos: mirties ir mirimo, eutanazijos. Šiuolaikinėje medicinoje žmogaus gyvybės pradžia ir pabaiga praranda natūralios duotybės statusą, tampa įvykiais, priklausančiais nuo kažkieno sprendimo: konkretaus paciento, šeimos, gydytojo, tyrėjo.

Trečias blokas — problemos, susijusios su medicinos galimybe įsiterpti į žmogaus psichinį ir fizinį vientisumą atliekant transplantacijas, eksperimentus, teikiant psichiatrinę pagalbą.

Ketvirtas bioetikos problemų blokas — problemos, kylančios iš valstybės bei visuomenės interesų ir individo interesų konflikto sveikatos apsaugos srityje: pavyzdžiui, vakcinacija, žmogaus judėjimo laisvės apribojimas, pavyzdžiui, esant paskelbus karantiną dėl kokios nors ligos.

1925 metais kilo aštrus eugenikos idėjos ir marksistinės tradicijos konfliktas, nes besirandanti genetika rodė netikslinių, atsitiktinių mutacinių pokyčių svarbą, o marksizmas tvirtino, kad įmanomi žmogaus prigimties pokyčiai dėl socialinių procesų. Dėl šio ideologinio konflikto, ketvirtajame dešimtmetyje eugenika buvo praktiškai užmesta. Eugenika patyrė ir žmogiškus ir institucinius nuostolius. O kadangi ketvirtajame dešimtmetyje į valdžią atėjus naciams, eugenika tapo nacistinės Vokietijos praktika, ji, ypač po Antrojo pasaulinio karo, buvo ilgam pamiršta.

Tačiau šiuolaikiniai genetiniai tyrimai, galimybė pakeisti žmogaus – tuo pačiu ir daugelio jo palikuonių kartų̃ – genomą, o taip pat ir geresnis supratimas apie išorės veiksnių įtaką įvairių požymių formavimuisi privertė vėl atkreipti dėmesį į eugenikos idėjas. Tačiau pats terminas buvo pakeistas: XX amžiaus gale pradėta kalbėti apie neogenetiką. Neogenetika imta vadinti tikslingus aplinkos pokyčius, kuriais, nustačius konkretaus žmogaus genetinius polinkius, būtų galima, viena vertus, užkirsti kelią paveldimiems susirgimai, o iš kitos pusės – susidarytų geresnės sąlygos pasireikšti norimam požymiui, pavyzdžiui, muzikiniams ar meniniams gabumams. Tačiau pakeistas terminas nepakeitė eugenikos ideologinės krypties. Nereikėtų painioti eugenikos projektų su medicinine genetika. Medicininė genetika visuomet susijusi su individualiomis žmogaus ar šeimos konsultacijomis. Apie eugeniką galima kalbėti tik tada, kai keičiama visos populiacijos reprodukcijos praktika, kada vaikų gimdymas tampa neatsitiktinis.

Dabar eugenika kaip mokslas, žinoma, negali būti nagrinėjama, tačiau kaip socialinis judėjimas ir kaip idėja ji tebeegzistuoja. Pavyzdžiui, XX amžiaus gale Singapūras tapo vienintele pasaulio šalimi, kuri valstybės politikos lygmeniu paskelbė eugeninę užduotį: pagerinti nacijos paveldimus požymius. Beje, šiuolaikinis Singapūras naudoja tiek negatyvios eugenikos metodus, pavyzdžiui, siūlydamas vieno iš sutuoktinių sterilizaciją mainais į piniginę kompensaciją, jeigu šeimos pajamos mažos, ir keli vaikai jau yra, tiek ir pozityvios eugenikos priemones: bandydama įveikti pasaulinę demografinę tendenciją, kai aukšto intelekto žmonės dažniausiai susituokia vyresni, o aukštesnio IQ moterys dažniausiai turi mažiau vaikų, Singapūre pagal ypatingas anketas parinkti intelektualūs vyrai ir netekėjusios moterys valstybės sąskaita siunčiami į vadinamus meilės kruizus, o po šių kelionių gimusiems vaikams žadamos vietos elitinėse mokyklose, o motinoms – visokeriopas palaikymas.

Nors eugenika iš mokslo terminų sąrašo išbraukta, kaip sąvokos ir idėjos iš visuomenės sąmonės jos pašalinti nevalia. Dabar labai daug žinoma apie genetiką, apie tai, kaip požymis pasireiškia aplinkoje, tačiau eugenikos idėjos populiarumo nepraranda. Pirmoje XX amžiaus pusėje eugenika buvo labai populiari Skandinavijoje. Daugelyje šalių buvo priimami įstatymai, kurie nebuvo ginčijami, nors buvo iš esmės eugenikos projektai, pavyzdžiui, nukreipti prieš ne anglosaksų rasės žmonių įvažiavimą į šalį, ar numatantys prievartinę sterilizaciją žmonėms, turintiems kokius nors genetinius kompleksus, siejamus su kokiomis nors ligomis, pavyzdžiui, silpnaprotyste.

JAV buvo labai daug eugenikos projektų šalininkų aukštojoje šalies vadovybėje. Didžiojoje Britanijoje eugenikos idėjas visaip propagavo garsus fantastas H. Velsas. Pasaulio elitas dažnai domėdavosi eugenikos projektais, nes eugenika skelbė žmonių nelygybę vienokių ar kitokių požymių pasireiškimo galimybių atžvilgiu. Tačiau XX amžiaus pradžioje neabejotinai trūko objektyvių mokslo duomenų apie požymių pasireiškimo ir genetikos ryšį, nes eugenika visuomet buvo nukreiptas prieš priežastį, ji veikia paveldimumą, tačiau vertinama pagal išorinį požymio pasireiškimą. Šis eugenikos prieštaravimas buvo įsisąmonintas gan vėlai.

Šiuolaikiniame moksle randasi naujų galimybių įvairiais metodais technologiškai pakeisti žmogaus savybes. Tai ir tiesioginis genomo redagavimas, ir dar negimusio, pavyzdžiui, pradėto ekstrakorporaliniu apvaisinimu, kūdikio galimybių įvertinimas, ir ksenotransplantacijos pritaikymo galimybė, siekiant pagerinti vienus ar kitus žmogaus požymius.

Reikalas tas, kad etinis ir teisinis poveikio suaugusiam žmogui reguliavimas skiriasi nuo darbų su biologine medžiaga reguliavimo, pavyzdžiui, genų, chromosomų, atskirų ląstelių lygiu. Ir eugenikos kaip idėjos ir praktikos perspektyvos gali būti susijusios būtent su perėjimu nuo žmonių atrankos ir įvertinimo prie biologinės medžiagos atrankos ir įvertinimo. Išliekant toms pačioms idėjoms ir lozungams, tačiau pakeitus vertinimo objektą, gali kilti esminės etinės ir teisinės problemos.

Dabar ne visose pasaulio šalyse veikai įstatymai, reglamentuojantys su ląstelėmis, genetine medžiaga. Draudimai dažniausiai apima konkrečias technologijas, pavyzdžiui, klonavimo technologijas. Tačiau nėra juridiškai draudžiama tyrinėti ir eksperimentuoti su atskirais genais. Ir šis teisinio reguliavimo nebuvimas ir nepakankamas etinis reguliavimas gali tapti praktinės eugenikos atgimimo pagrindu.

Komentarai ()