Kaip vyko didžiausias mūšis per visą žmonijos istoriją: kovėsi daugiau nei septyni milijonai karininkų ir kareivių per abi puses ()
Leidykla „Briedis“ pristato Rodrico Braithwaite‘o knygą „Maskva 1941 metais. Miestas ir jo žmonės per karą“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ši knyga – tai pasakojimas apie 1941 m. pabaigoje – 1942 m. pradžioje vykusį apokaliptinį mūšį dėl Maskvos. Autorius rašo: „ pagal vieną matą – dalyvių skaičių – Maskvos mūšis yra didžiausias Antrojo pasaulinio karo mūšis, o dėl to ir pats didžiausias mūšis per visą istoriją. Prie Maskvos kovėsi daugiau nei septyni milijonai karininkų ir kareivių per abi puses.“
1941 m. vasarą ir pirmojoje rudens pusėje Sovietų Sąjungos vakarine dalimi pergalingai persiritęs Vermachtas troško žūtbūt užimti Maskvą, tokiu būdu visiškai sutriuškinant raudonąją imperiją. Hitleris vylėsi, kad sunaikinęs „žydų bolševizmą“ jis pasieks pagrindinį gyvenimo tikslą – užtvirtins Vokiečių reicho dominavimą visoje Europoje nuo Britanijos iki Uralo kalnų. Maskvos puolimo operacija, kodiniu pavadinimu „Taifūnas“ (vok. Unternehmen Taifun), pradėta 1941 m. rugsėjo pabaigoje.
Pradžioje puolimas vyko pagal planą, tačiau kuo labiau vokiečiai artėjo prie Maskvos, tuo stipresnis ir nuožmesnis buvo pasipriešinimas. Stalino įsakymu atsitraukianti Raudonoji armija ir sovietų partizanai degino ištisus kaimus, kad nieko neliktų vokiečiams, pakrikę raudonarmiečiai raginti kovoti užtveriamųjų būrių (zagradotriadų) šūviais į nugaras. Galiausiai prasidėjus rudens bekelei, kilus tiekimo problemoms, o paskui užgriuvus šalčiams ir spaudžiant neišsemiamiems Raudonosios armijos rezervams vokiečiai pradėjo trauktis, nors Kremliaus bokštai buvo beveik pasiekiami ranka. Į kautynes dėl Maskvos Kremlius metė ne tik reguliariosios armijos dainius, bet ir menkai parengtus civilius, net kalinius, turinčius „krauju išpirkti kaltę prieš tėvynę“. Ginant Maskvą žuvo beveik milijonas SSRS karių, nekalbant apie civiles aukas. Vokiečių – keliskart mažiau. Ši keista statistika, kai gynėjų žūva daugiau nei puolančiųjų, iškalbingai liudija atsainų Stalino požiūrį į „patrankų mėsą“.
Tačiau Braithwaite‘o knyga – ne vien apie kovos veiksmus. Pirmiausia joje aprašomas gyvenimas pačioje Maskvoje tomis lemtingomis dienomis. Vokiečių rengiami sovietų sostinės bombardavimai, gynybos užtvarų rentimas priemiesčiuose ir SSRS sostinės gatvėse, menkai parengtų gyventojų mobilizacija. Nors Stalino represinės struktūros uoliai gaudė visus, bent kiek suabejojusius pergale ir „panikos skleidėjus“, rimtai svarstyta ir Maskvos palikimo galimybė.
Mieste pradėti minuoti svarbūs objektai, kurie vokiečiams įsiveržus turėjo būti susprogdinti, deginti svarbūs dokumentai ir archyvai, ruoštas valstybinių įstaigų evakavimas, priešo užimtame mieste turintys veikti diversantų būriai. Balzamuota „didžiojo revoliucijos vado“ Lenino mumija iš mauzoliejaus Raudonojoje aikštėje išgabenta į Tiumenę dar liepą, kad nebūtų sunaikinta aviacinių bombų, ar dar baisiau – nepatektų į vokiečių rankas. Visus šiuos mieste vykusius procesus autorius vaizdingai perteikia remdamasis atskirų žmonių prisiminimais, kitais liudijimais.
Lietuviškai taip pat yra išleista R. Braithwaite‘o knyga „Afgancai. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“, pasakojanti apie SSRS intervenciją į Afganistaną ir pragaištingas šio karo pasekmes. Britų rašytojas, diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius R. Braithwaite‘as daugelį metų tyrinėjo Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje vykusius istorinius bei vykstančius politinius procesus.