„Ilovaisko dienoraštis“: lietuvių kalba išleisti Ukrainos savanorio atsiminimai apie Rusijos ir Ukrainos karo baisumus, kuriuos iki šiol žinojo tik kareiviai ()
Leidykla „Briedis“ pristato knygų serijos „Karas Ukrainoje“ naujieną – Romano Zinenkos atsiminimus „Ilovaisko dienoraštis“.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Po Krymo okupacijos 2014 m. pavasarį padėtis ėmė kaisti ir Ukrainos rytuose. Rusijos nuolat kurstomi, finansuojami ir ginkluojami separatistai bei iš „plačiosios tėvynės“ plūstantys „savanoriai“ užimdavo Ukrainos valdžios pastatus, milicijos skyrius, strateginius, kitus svarbius objektus. Nenorėdama, kad pasikartotų Krymo scenarijus, Ukrainos Vyriausybė paskelbė antiteroristinės operacijos pradžią.
Romanas Zinenka teigia, kad dideliu patriotu savęs niekuomet nelaikė, tik atėjo metas, kai teko apsispręsti dėl savo šalies likimo ir vaikų ateities. Trumpai pabuvęs Nacionalinės gynybos pulko savanoriu, autorius užsirašė į kuriamą batalioną „Dnipro-1“ prie VRM. 2014 m. rugpjūčio 18 d. šis batalionas kartu su kitais savanorių padaliniais pradėjo Ilovaisko valymo operaciją, kuri turėjo baigtis teroristų kontroliuojamo Donecko atkirtimu ir pasienio su Rusija kontrolės atgavimu.
Ilovaiskas buvo užimamas lėtai ir skausmingai. Bataliono šarvuoto mikroautobuso vairuotojas R. Zinenka matė draugų žūtį, lengvesnius ir sunkesnius sužeidimus, apimtus panikos bičiulius, nevilties ir didvyriško pasiaukojimo proveržius. Padėtis Ilovaiske savanorių batalionams lyg ir darėsi palanki, bet grėsmingi debesys kaupėsi aplink. Rugpjūčio 24 d., skubėdami į pagalbą teroristams, Ukrainos sieną kirto skiriamuosius ženklus nusiplėšę Rusijos kariuomenės daliniai. Ukrainiečių Ilovaisko grupė, kurios nepasirūpinta išvesti laiku, netrukus atsidūrė trigubos apsupties žiede.
Nepaisydami apgulties, mieste buvę ukrainiečių kariai toliau vykdė užduotis, nors rusų ir jų remiamų separatistų artilerijos ugnis vis stiprėjo. Pagaliau rugpjūčio 28 d. pasklido žinia, esą rusai leisią ukrainiečiams iš Ilovaisko pasitraukti „žaliuoju koridoriumi“. Kitą dieną pagal susitarimą iš miesto judančios ukrainiečių kolonos buvo klastingai užpultos ir sunaikintos. Čia žuvo autoriaus būrio vadas ir artimas draugas Denisas Tomilovičius.
R. Zinenka ir nedidelė grupė karių, tarp kurių daugelis buvo sužeisti, kelias dienas klaidžioję nepažįstamomis vietomis, ištrūko.
„Ilovaisko dienoraštis“ – ne tik apie karą ir kraują, bet ir apie žmonių santykius, pareigą, patriotizmą. Joje nemažai vietos užima, atrodytų, paprastų gyvenimiškų situacijų aprašymas, karių buitis ir jų viltys. Autorius įtikinamai vaizduoja kovojusių žmonių paveikslus, nagrinėja psichologines, moralines, netgi religines temas. Nors kaltų neieškoma, R. Zinenkos manymu, Ilovaisko skerdynių buvo galima išvengti.
Knygoje gausu originalių nuotraukų, žemėlapių, pateikta Ukrainos gynybos ministerijos ataskaita apie Ilovaisko tragedijos priežastis, kurioje teigiama: „Nusikalstamas iš Ilovaisko pasitraukiančių Ukrainos kariuomenės kolonų apšaudymas aiškiai parodė teroristinę Rusijos Federacijos veiklą.“
Roman Zinenko. Ilovaisko dienoraštis. Iš rusų k. vertė Vitalijus Michalovskis. – Vilnius: Briedis [2017]. – 256 p.: iliustr.