Rusija pradeda Afrikos užkariavimą: skelbiamas didelis pavojus visam pasauliui ()
Naujausi susitarimai tarp Rusijos Federacijos valdžios ir Sudano karinės chuntos leis Kremliui pasiekti Raudonąją jūrą ir įkurdinti savo karinę bazę Port Sudano mieste. Tai suteiks Kremliui prieigą prie Raudonosios jūros.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rusijos „muzikantų“ kelionės po Afriką
Rusija nesiliauja mėginusi išplėsti savo kontrolę Afrikos valstybėse. Įvairių šaltinių duomenimis (oficialios informacijos beveik nėra), privati karinė įmonė „Wagner“, kuriai vadovauja asmeniškai V. Putinui artimas verslininkas Jevgenijus Prigožinas, veikia keliose Afrikos šalyse.
Visur, kur yra „vagneriečiai“, su Prigožinu susijusios įmonės gauna prieigą prie tų šalių gamtos išteklių ir tam tikros politinės įtakos jų valdžiai (dažniausiai tai yra autoritariniai režimai). Yra informacijos apie šios samdinių grupės buvimą Malyje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Mozambike, Angoloje, Zimbabvėje, Bisau Gvinėjoje, Gvinėjoje, Madagaskare, Libijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, galbūt Eritrėjoje. Prigožino kasybos įmonės Sudane veikia nuo 2017 m. O šioje šalyje (kur kariškiai valdžią uzurpavę nuo 2021 m.) Rusijos Federacija ketina įrengti jau visiškai legalią karinę bazę.
Oficialios informacijos apie šį planą yra mažai. Dar 2020 metais prasidėjo derybos tarp rusų ir tuometinės pereinamosios Sudano vyriausybės (2020 metais nuo valdžios buvo nušalintas ilgametis šalies valdovas Omaras al-Bashiras). Tuomet JAV iškart perspėjo Sudano valdžią apie neigiamas tokio sprendimo pasekmes – net buvo kalbama apie galimą tarptautinę valstybės izoliaciją. Galų gale 2021 metų spalį į valdžią atėję kariškiai paskelbė apie norą peržiūrėti sutarties sąlygas.
|
Iš pradžių kalbėta, kad tai turėtų būti techninės paramos stotis Rusijos laivams, kursuojantiems iš Indijos vandenyno į Viduržemio jūrą, kur Sirijoje yra Rusijos karinio jūrų laivyno karinė bazė. Praėjusį ketvirtadienį, vasario 9 d., Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizito metu šalys pranešė, kad susitarė dėl sutarties peržiūros – dabar ji laukia Sudano civilinės valdžios ratifikavimo. Tikimasi, kad nominalus valdžios perdavimas civiliams įvyks per artimiausius dvejus metus, tačiau niekas netrukdo karinės bazės statybų pradėti jau dabar.
Rusijos karinė bazė Sudane. Kam naudinga?
Greičiausiai Sudano karinė valdžia savo kariuomenei ketina gauti ginklų iš Rusijos Federacijos, o Rusijos karinį buvimą laiko vienu iš veiksnių, garantuojančių įtakos politiniams procesams šalyje po prezidento ir parlamento rinkimų.
Rusijai bazės vieta duoda daug politinės naudos. Visų pirma, tai yra buvimas strategiškai svarbiame regione visai planetai. Nuo laivybos laikų Raudonoji jūra vaidino svarbų vaidmenį pasaulio prekyboje. Dabar per ją vyksta 10 % pasaulio jūrų prekybos.
Prisiminkite laivo „Ever Given“ katastrofos Sueco kanale atvejį ir vietinio incidento poveikį pasaulinei prekybai. O kas bus, jei Rusijos karinis jūrų laivynas nuspręs „surengti pratybas“ Raudonojoje jūroje ir laikinai (nenustatęs pabaigos datos) blokuoti eismą akvatorijoje?
Šiuo metu teigiama, kad hipotetinės karinės bazės (greičiausiai tai bus Port Sudane) teritorijoje gali būti ne daugiau kaip keturi laivai ir trys šimtai karių. Bazės veikimo terminas – 25 metai ir automatiškai pratęsiamas dar 10 metų, jei nė viena šalis neprieštarauja. Bet sutartis visada gali būti pakeista.
Kur bus Rusijos Federacijos bazė? Karinė ir politinė regiono struktūra
Priešingame Sudano krante yra pagrindinė visų musulmonų šventovė – Meka, kur milijonai musulmonų tikinčiųjų kasmet atlieka hadžą (piligriminę kelionę). Mekos kontrolė yra svarbus Saudo Arabijos geopolitinis koziris. Dabar netoliese bus Rusijos karinė bazė.
Viena vertus, Rusija su Saudo Arabija bando užmegzti jei ne draugiškus, tai bent jau partnerystės santykius. Kita vertus, per karą su Ukraina Maskva suartėjo su pagrindiniu Saudo Arabijos priešu Iranu. O kas dabar bus, prognozuoti niekas nedrįsta.
Pats Iranas pretenduoja į Jemeno, kuris taip pat yra Raudonosios jūros pakrantėje, kontrolę. O į pietus nuo Sudano yra Eritrėja – vienintelė Afrikos šalis, kuri praėjusį pavasarį balsavo prieš JT Generalinės Asamblėjos sprendimą išvesti Rusijos karius iš Ukrainos. Tai yra režimas, kiek įmanoma ištikimesnis Kremliui. Atkreipkite dėmesį, kad Sudanas buvo įtrauktas į 35 šalių, kurios per balsavimą susilaikė, sąrašą.
Laikas parodys, kaip tokiomis aplinkybėmis elgsis Sudanas. Tačiau didėjanti Rusijos Federacijos įtaka Afrikoje, o ypač svarbių prekybos kelių regione, turėtų būti pavojaus varpas demokratinei pasaulio daliai.
Disbalansą regione didina ir tai, kad netoliese, Džibutyje yra JAV karinė bazė. Taip pat šioje šalyje veikia kitos NATO šalies – Turkijos – kariuomenė. O netoliese yra viena iš dviejų Kinijos karinių bazių Afrikoje. Toks margas įvairių šalių kariškių rinkinys regione tikrai neprisideda prie jo stabilumo ir kelia pavojų prekių judėjimo iš Azijos į Europą logistikai.
Alternatyvi versija. „Wagner“ ir Rusijos Federacijos gynybos ministerija varžosi net Afrikoje
Taip pat neturėtumėte atmesti versijos apie grynai vidines konfrontacijas pačioje Rusijoje. Konkurencija tarp Jevgenijaus Prigožino „Wagner“ ir oficialios Rusijos kariuomenės akivaizdi. Įprastų Rusijos karių buvimas turės tam tikrą poveikį Prigožino verslui šioje šalyje ir regione apskritai. Juk „Putino virėjo“ įmonės šioje šalyje atsirado dar 2017 m. Tada Prigožino įmonė „M Invest“ gavo leidimą kasti naudingąsias iškasenas šalyje. Bendrovė taip pat bendradarbiavo su vietos kariuomene, ypač su žvalgyba, karinio personalo mokymo ir logistinės paramos srityse.
Dabar oficiali Rusijos kariuomenė teigia bendradarbiaujanti su Sudano karine vyriausybe. Akivaizdu, kad Rusijos Federacijos gynybos ministerija gali pasiūlyti platesnį ginklų asortimentą ir todėl reikalauti didesnių išteklių su Rusijos karine vadovybe (o ne su Prigožinu) susijusioms įmonėms.
Vidaus nesantaikos versija neprieštarauja Kremliaus geopolitiniams planams. Tokį politikos vykdymo būdą jau seniai nustatė Putinas ir jis yra įprastas įvairiems Rusijos Federacijos užsienio ir vidaus politikos aspektams.
Demokratiniam pasauliui, o ypač Ukrainai, svarbi didėjanti Kremliaus įtaka pasaulio prekybai, padedant kariniu buvimu vienos iš pagrindinių pasaulio transporto arterijų srityje. Juk ekspansinės intencijos ir viduramžiški reikalų tvarkymo metodai būdingi visoms Kremliaus įtakos grupėms. O kuris konkretus „Kremliaus bokštas“ nustatys savo taisykles pro šalį plaukiantiems prekybiniams laivams – nėra taip kritiška.
