Gvantanamo kalėjimas – Jungtinių Amerikos Valstijų karinis kalėjimas, esantis JAV Gvantanamo įlankos karinėje jūrų bazėje, Gvantanamo įlankos pakrantėje, Kuboje. „Amnesty International“ pasmerkė šio kalėjimo veiklą dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų: asmenų kalinimo neribotą laiką be teismo sprendimo, sulaikytųjų kankinimo. Dėl tų pačių priežasčių šis kalėjimas dar vadinamas „Amerikos gulagu“.

Įkalinimo stovykla įkurta 2002 m. prezidento Džordžo Bušo administracijos karo prieš terorą metu. Džordžo Bušo įpėdinis prezidentas Barakas Obama pažadėjo uždaryti šį kalėjimą, tačiau jo planai susidūrė su abiejų partijų priešiškumu Kongrese, kuris išleido įstatymus, draudžiančius Gvantanamo kalėjimo kalinius perkelti kalėti į JAV žemyninę dalį. Barako Obamos prezidentavimo metu Gvantaname kalinčių asmenų skaičius buvo sumažintas nuo 245 iki 41. Dauguma buvusių kalinių buvo arba išlaisvinti, arba perkelti į kitas šalis. 2018 m. sausio mėn. prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsaką, kuris leido pratęsti kalėjimo veiklą neribotą laiką.

Žmogaus teisių pažeidimai

Jungtinių Amerikos Valstijų karinis kalėjimas Gvantanamo įlankoje jau du dešimtmečius kelia intensyvias diskusijas ir ilgalaikius klausimus apie nacionalinį saugumą, žmogaus teises ir teisingumą.

Praėjus beveik 23-ejiems metams po Rugsėjo 11-osios išpuolių, JAV karinis kalėjimas Gvantanamo įlankoje, kaip ir ginčų debesis, nukeliauja į neaiškią ateitį. Nuo 2002 m. beveik 800 kalinių iš maždaug 50 šalių praėjo pro jo vartus. Nors dauguma buvo perkelti į kitas šalis, liko kelios dešimtys sulaikytųjų.

Pasak Gvantanamo kalėjimo rėmėjų, buvo puikus sprendimas įkalinti kai kuriuos pavojingiausius pasaulio vyrus, kurie kėlė pavojų Jungtinėms Valstijoms. Negana to, buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn karo nusikaltėliai, įskaitant tariami rugsėjo 11-osios išpuolio planuotojai.

Tačiau kritikams Gvantanamo kalėjimas yra paminklas žmogaus teisių pažeidimams, kuriuos JAV vykdo vardan nacionalinio saugumo. Bėgant metams daugelis sulaikytųjų tvirtino, kad jų pagrobėjai amerikiečiai juos sulaikė neteisėtai, jiems nebuvo užtikrintas tinkamas teismo proceso vykdymas ir jie patyrė sunkų fizinį bei psichologinį smurtą, kai kurie prilygsta kankinimams. Dėl to, anot kritikų, Gvantanamas pakirto JAV įtaką ir moralinį autoritetą daugelyje pasaulio šalių.

Rugsėjo 11-osios fonas

Daugelis prieštaringiausių JAV kovos su terorizmu politikos krypčių, įskaitant susijusias su Gvantanamu, buvo sukurtos nepaprastame politiniame ir saugumo kontekste. Rugsėjo 11-osios išpuoliai buvo precedento neturintis sukrėtimas, kuris sukėlė baimės bangas visame pasaulyje. Niekada joks priešiškas veikėjas – užsienio valdžia ar nevalstybinė grupė – nebuvo nusitaikęs ir nužudęs tiek daug civilių JAV teritorijoje. Dar labiau kėlė nerimą, kad islamistų teroristinė grupuotė, įsikūrusi tolimoje nuo JAV šalyje, gali suduoti tokius gniuždančius smūgius iškilios supervalstybės politiniams ir finansiniams centrams.

Po to JAV pareigūnai baiminosi, kad gali įvykti daugiau teroristinių išpuolių. Ataskaitose nurodyta, kad „al Qaeda“ lyderiai, įskaitant Osamą bin Ladeną, buvo suinteresuoti įsigyti biologinių, cheminių ir branduolinių ginklų, kuriuos panaudotų prieš Vakarų priešus.

2001 m. gruodį nesėkmingas Richardo Reido bandymas susprogdinti bombą skrydžio iš Paryžiaus į Majamį metu išryškino gresiančią grėsmę. Tai buvo atvejis, iš kurio kilo Gvantanamo kalėjimo idėja.

Legali juodoji skylė?

Reaguodama į šiuos rūpesčius, Džordžo Bušo administracija priėmė du sprendimus, kurie yra Gvantanamo kalėjimo ginčų pagrindas: pirmasis buvo pačios vietos parinkimas; antrasis buvo apsisprendimas, kad Ženevos konvencijos netaikomos al-Qaeda ir Talibano kaliniams. Po daugelio metų JAV Aukščiausiasis Teismas atmetė didžiąją dalį šių sprendimų.

Pirmasis sprendimas: vieta

Ankstyvas postūmis sukurti kalėjimą Gvantaname buvo JAV kariuomenės vadų Afganistane sprendimas perkelti priešo kalinius, kad kariuomenė galėtų sutelkti dėmesį į kovines operacijas.

2001 m. lapkritį Bušo administracija svarstė įvairias vietas, įskaitant JAV žemyninę dalį, JAV karines bazes Europoje, Pakistane, Ramiojo vandenyno salose ir net karinio jūrų laivyno laivuose. Tačiau Gvantanamas buvo vienintelis, kuris atitiko kelis administracijos pareigūnų nustatytus kriterijus: JAV karinio jūrų laivyno bazė Kuboje buvo pakankamai didelė, pakankamai saugi ir – svarbiausia – svetimoje žemėje, todėl nepasiekiama jokiam JAV teismui. Tai taip pat buvo trumpas skrydis iš Vašingtono, todėl JAV pareigūnai gana lengvai galėjo keliauti pirmyn ir atgal.

Pagal savo ilgalaikės nuomos su Kuba sąlygas JAV vyriausybė vykdė „visišką jurisdikciją ir kontrolę“ toje žemėje. Tam nereikėjo gauti leidimo iš Fidelio Castro vyriausybės, su kuria Vašingtonas jau nesutarė.

1902 ir 1903 sutartimis JAV nuomos teisėmis Gvantaname įkūrė karinę bazę. Gudriai surašytoje sutartyje buvo nurodyta, kad ji gali būti nutraukta tik abiejų šalių – JAV ir Kubos – bendru sutarimu. 1959 m. Kuba pareiškė nutraukianti nuomos sutartį, tačiau amerikiečiai nesutiko išsikraustyti. Po trejų metų kubiečiai nustojo tiekti į Gvantanamą gėlą vandenį, elektrą, maisto produktus. Tačiau JAV kariuomenė nusprendė giliai įleisti šaknis svetimoje pakrantėje – pasistatė bazėje elektrinę, keletą vėjo jėgainių, jūros vandens gėlinimo stotį.

2001 m. gruodžio 27 d. JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas paskelbė Amerikos visuomenei apie naują sulaikymo centrą. Pirmieji sulaikytieji atvyko po dviejų savaičių.

Antras sprendimas: kalinių apibrėžimas

Kitas lemtingas Bušo administracijos sprendimas buvo vis didėjantį priešo belaisvių, daugiausia paimtų Afganistano žemėje, skaičių pavadinti „neteisėtais kariais“, o ne karo belaisviais.

Skirtumas turėtų tiesioginės įtakos tam, kaip bus elgiamasi su sulaikytaisiais. Per tradicinius ginkluotus konfliktus tarp valstybių kariai yra įpareigoti laikytis 1949 m. Ženevos konvencijų, ypač Trečiosios Ženevos konvencijos, t. y. teikti belaisviams minimalų priežiūros standartą, apimantį saugų apgyvendinimą, tinkamą maistą ir medicininę pagalbą.

Tuo pačiu metu valstybėms griežtai draudžiama smurtauti prieš kalinius, juos kankinti ar žiauriai ir žeminančiam elgtis su jais.

Ženevos konvencijas ratifikavo 196 valstybės, įskaitant JAV, siekdamos apsaugoti karių ir apriboti civilių bei kitų pažeidžiamų grupių kančias konfliktų laikotarpiu.

Tačiau Bušo administracija padarė išvadą, kad Ženevos konvencijos netaikomos konfliktui su al-Qaeda. „Karas su terorizmu įveda naują paradigmą“, – rašė prezidentas Bušas 2002 m. vasario mėnesio atmintinėje savo aukščiausiems nacionalinio saugumo pareigūnams.

Teisiniame šio sprendimo pagrindime administracija teigė, kad al Qaeda kaliniai priklauso nevalstybinei grupei, kuri nėra Ženevos konvencijų šalis. Nors Afganistanas buvo konvencijų šalis, Talibano kaliniai taip pat negaus karo belaisvių apsaugos, nes jie neatitiko Trečiojoje Ženevos konvencijoje nustatytų karo belaisvių kriterijų, nurodė administracija.

Neįprasti įtariamieji

Bušo administracijos pareigūnai apibūdino sulaikytus vyrus, kurie buvo nuskraidinti į Gvantanamo kalėjimą, kaip „blogiausius iš blogiausių“ – tai tik labiausiai užkietėję teroristai. Tačiau daugelis Gvantanamo kalėjime laikomų kalinių, kaip paaiškėjo vėliau, buvo mažai susiję su al-Qaeda ar Talibanu arba visai neturėjo jokių ryšių.

Dauguma sulaikytųjų buvo paimti į nelaisvę Afganistane arba prie sienos su Pakistanu pirmosiomis JAV invazijos dienomis. Pranešama, kad daugelį jų sugavo JAV sąjungininkai ir perdavė mainais į atlygius, kurių suma siekė tūkstančius dolerių. Kai kuriuos sulaikytuosius mėnesius ar metus CŽA laikė ir tardė neatskleidžiamose vietose, paprastai vadinamose „juodosiomis vietomis“, prieš perkeliant į Gvantanamą.

Iš viso JAV nuo rugsėjo 11-osios išpuolių Gvantanamo kalėjime įkalino 780 vyrų – visi musulmonai. 2003 m. kalėjime buvo apie 660 vyrų. Paskutinis sulaikytasis atvyko 2008 m. Devyni žmonės mirė šiame kalėjime.

Bušo administracija paleido daugiau nei 500 kalinių; prezidentas Barakas Obama paleido apie 200 kalinių; prezidentas Donaldas Trumpas paleido tik 1 kalinį; ir prezidentas Joe Bidenas paleido 3 kalinius. 2022 m. rugsėjo mėn. Gvantanamo kalėjime buvo likę kalėti 36 asmenys.

Tardymai ir diskusijos dėl kankinimų

Gvantanamas tapo neišdildomai susijęs su kaltinimais dėl netinkamo elgesio su sulaikytaisiais ir jų prievarta prieš jiems patenkant į įkalinimo įstaigą ir jau esant joje.

Daugelis tariamų piktnaudžiavimo atvejų, įskaitant kankinimus, įvyko per CŽA ir JAV kariuomenės vykdytus tardymus, kuriems buvo pavesta gauti žvalgybos informaciją, kad būtų sutrikdytas al-Qaeda tinklas ir užkirstas kelias kitam teroristiniam išpuoliui, pareikalausiančiam masinių aukų.

CŽA atliko „didelės vertės sulaikytųjų“ apklausas užsienio šalyse, įskaitant Tailandą ir Lenkiją, o vėliau kai kuriuos sulaikytuosius perkėlė į Gvantanamą. Tuo tarpu kariškiai prižiūrėjo sulaikytųjų apklausas Gvantaname. Pranešama, kad iki 2009 m. kai kuriems sulaikytiesiems buvo taikyta nepatvirtinta, griežtesnė tardymo taktika, taip pat piktnaudžiaujama drausminėmis nuobaudomis, išskyrus leidžiamus tardymo būdus.

CŽA patobulinti tardymo būdai

CŽA sukūrė patobulintus tardymo metodus (angl. Enhanced Interrogation Techniques, EIT) netrukus po Abu Zubaydah sulaikymo 2003 m. kovo mėn. Kurdama šiuos metodus, įskaitant fizinius smūgius, miego trūkumą, stresines pozicijas ir kankinimą vandeniu (angl. Waterboarding – kankinimo metodas, kai suimtasis galva žemyn pririšamas prie nuožulniai pastatytos lentos, jo veidas apdengiamas medžiagos skiaute ir ant jos pilamas vanduo. Asmuo patiria skendimo pojūtį. Oficialioje JAV Senato ataskaitoje apie CŽA vykdytus kankinimus nuo 2014 m. šis kankinimo būdas 252 kartus nurodytas kaip įprasta CŽA kankinimo praktika), CŽA konsultavosi su psichologais, dirbusiais JAV karo mokykloje, kurioje tarnybos nariai mokomi išgyventi priešo kankinimus.

Tačiau kai kuriais atvejais CŽA darbuotojai naudojo neleistinus metodus. Pavyzdžiui, remiantis 2014 m. Senato ataskaita, CŽA tardytojas panaudojo ginklą ir akumuliatorinį grąžtą, kad įbaugintų tariamą USS „Cole“ sprogdinimo 2000 m. planuotoją.

2006 m. buvo sulaikyta daugiau nei 100 asmenų, iš kurių mažiausiai 39-iems buvo taikomi patobulinti tardymo būdai.

Prezidentas Barakas Obama uždraudė naudoti patobulintus tardymo būdus pradėdamas eiti pareigas 2009 m. 2014 m. Senato tyrimas sulaukė daug kritikos ir, be kita ko, padarė išvadą, kad CŽA programa nebuvo veiksminga žvalgybos duomenų rinkimo priemonė ir pakenkė JAV pozicijai visame pasaulyje.

Gynybos departamento agresyvaus tardymo būdai

Paprastai kariuomenė laikosi tardymo standartų, išdėstytų JAV armijos lauko vadove, kuris atitinka Ženevos konvencijas ir, be kita ko, draudimų naudoti jėgą prieš kalinius.

2002 m. gruodį JAV gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas pasirašė pirminį 15 metodų, kuriuos būtų galima panaudoti Gvantanamo kaliniams, sąrašą, į kurį įeina: specifinių fobijų (pvz., šunų) naudojimas, stresinės pozos, šviesos ir miego trūkumas, garsūs garsai ar muzika, drabužių nuvilkimas, griebimas, stūmimas ir baksnojimas.

Remiantis 2008 m. Senato ataskaita apie elgesį su sulaikytaisiais, Rumsfeldas patvirtino metodus, nepaisant kai kurių karinių teisininkų ir FTB kovos su terorizmu ekspertų prieštaravimų, kurie teigė, kad jie gali pažeisti JAV ir tarptautinę teisę, greičiausiai bus neveiksmingi ir sustiprins priešų stereotipus apie „piktuosius amerikiečius“.

Šie metodai pirmą kartą buvo panaudoti Gvantaname su Mohammedu al-Qahtani, kartais vadinamu „20-uoju užgrobėju“ per rugsėjo 11-osios atakas. Tačiau po kelių savaičių Rumsfeldas atšaukė šių metodų patvirtinimą, kai karinio jūrų laivyno vyriausiasis teisininkas pasakė, kad jie „gali pakilti iki kankinimo lygio“.

2003 m. balandžio mėn. Rumsfeldas patvirtino peržiūrėtą 24 mažiau agresyvių metodų rinkinį, į kurį vis dar buvo įtraukti kai kurie JAV armijos lauko vadove neišvardyti metodai, tokie kaip aplinkos ir mitybos manipuliavimas bei miego reguliavimas.

Pranešama, kad šie metodai taip pat turėjo įtakos JAV kariuomenės elgesiui su sulaikytaisiais Afganistane ir Irake, įskaitant piktnaudžiavimą Abu Graibo kalėjime, kurie išaiškėjo 2004 m., nors kai kurie Bušo administracijos pareigūnai ginčijo šį teiginį.

2006 m. Pentagonas nurodė savo darbuotojams laikytis Ženevos konvencijų, kai JAV Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad jos taikomos konfliktui su al-Qaeda, o 2009 m. Obama įsakė visus sulaikytuosius apklausti, kad procesas atitiktų JAV armijos lauko vadovo taisykles.

Be griežtų tardymų, Gvantanamo kaliniai taip pat pranešė, kad patyrė žiaurių fizinių ir psichologinių drausminių veiksmų, pvz., ilgą laiką vienutėje, miego trūkumą, ekstremalių oro sąlygų poveikį, mušimus, stresines pozicijas, priverstinį skutimą, priverstinį maitinimą ir seksualinį pažeminimą.

2008 m. Senato ataskaitoje padaryta išvada, kad „piktnaudžiavimas sulaikytaisiais... pakenkė mūsų gebėjimui rinkti tikslią žvalgybos informaciją, galinčią išgelbėti gyvybes, sustiprino mūsų priešus ir pakenkė mūsų moraliniam autoritetui“.

Tačiau kai kurie Bušo administracijos pareigūnai teigė, kad įtarimai dėl netinkamo sulaikytųjų elgesio buvo netikslūs.

„Neatsakingi žmogaus teisių grupių ir, kas gėdingiausia, JAV Kongreso narių pateikti kaltinimai... nesąžiningai suteršė Gvantanamo reputaciją ir mūsų šalies bei Amerikos kariuomenės vyrų ir moterų, kurie tarnavo JAV kariuomenėje, reputaciją“, – rašė Rumsfeldas savo 2011 m. memuaruose.

Karo teisingumas

Gvantanamo patirtis taip pat iškėlė gilių klausimų dėl JAV vyriausybės galių sulaikyti ir teisti įtariamus teroristus ir priešo kovotojus. Kokias galias karo metu turi prezidentas? Kas gali būti sulaikytas? Kiek laiko juos galima laikyti? Kokias teises jie turi? Kokiame teisiniame forume jie turėtų būti teisiami? Ar Aukščiausiasis Teismas gali įsikišti?

Prieš rugsėjo 11-osios išpuolius Jungtinės Valstijos persekiojo įtariamus teroristus federalinėje teismų sistemoje, kuri turi griežtas, nusistovėjusias taisykles, reglamentuojančias teisinį procesą, įskaitant konstitucines garantijas. Suimtas įtariamasis turi būti apkaltintas nusikaltimu (arba išteisintas), teisiamas, nuteisiamas ir tada jam turi būti suteikta galimybė apskųsti nuosprendį.

Pavyzdžiui, Omaras Abdel Rahmanas, musulmonų dvasininkas, kuris 1993 m. planavo sprogdinimus Niujorke, buvo nuteistas federaliniame teisme ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Tačiau vykdant karą su terorizmu Bušo administracija pareiškė, kad Rugsėjo 11-osios rengėjai ir jų rėmėjai įvykdė karo nusikaltimus, todėl kariuomenė juos sulaikys ir patrauks baudžiamojon atsakomybėn pagal kitokias teisines taisykles ir principus. Tai buvo įkūnyta naujoje karinių komisijų (kartais vadinamų tribunolais) sistemoje, kurios paskutinį kartą buvo naudojamos Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo, persekiojant vokiečių diversantus Jungtinėse Valstijose.

Gvantanamas šiandien: laikas uždaryti?

Šiandien iš 36 sulaikytųjų, likusių Gvantaname, dešimčiai buvo pateikti kaltinimai arba karinės komisijos pasiūlyta juos teisti (keturiose bylose); du buvo nuteisti; 20 asmenų buvo patvirtinti perdavimui, tačiau lieka įstaigoje dėl diplomatinių iššūkių, įskaitant susirūpinimą, kad jiems gali būti padaryta žala priimančiose šalyse; ir keturi yra laikomi neribotam laikui nebaigtame sulaikyme pagal karo teisę.

Vienas iš intensyviausių ginčų, susijusių su Gvantanamu, yra nuspręsti, kaip visa tai baigsis. Dalis tų diskusijų buvo sutelkta į teisinį klausimą: kiek laiko Jungtinės Valstijos gali laikyti sulaikytuosius, ypač tuos, kurie nėra apkaltinti jokiais nusikaltimais, bet kurie, JAV manymu, kelia grėsmę?

Pagal tarptautinę humanitarinę teisę – karo teisę – kariaujančios valstybės gali sulaikyti kovotojus konflikto metu, kad neleistų jiems sugrįžti į mūšio lauką, tačiau pasibaigus karo veiksmams privalo juos repatrijuoti. Tai, kad JAV konfliktas su al-Qaeda yra besitęsiantis, netradicinis karas su nevalstybiniais veikėjais, kuris tam tikrais atžvilgiais apima visą pasaulį, yra sudėtingi bandymai apibrėžti, kada baigsis karo veiksmai.

Dėl šio aiškumo stokos daugelis sulaikytųjų atsidūrė „neterminuoto suėmimo“ sąlygomis, kur jie gali būti laikomi nepateikus kaltinimų iki mirties.

2022 m. rugpjūtį per CŽA bepiločio lėktuvo ataką Kabule žuvo al-Qaeda lyderis Aymanas al-Zawahiri – tai garsus priminimas, kad JAV kovos su terorizmu kampanija prieš grupuotę tęsiasi.

Kita ginčo dalis yra susijusi su politiniu klausimu: kaip vyriausybė uždarys Gvantanamo kalėjimą? Dauguma siūlymų uždaryti įstaigą apima planus bent kai kuriuos sulaikytuosius atgabenti į Jungtines Valstijas baudžiamajam persekiojimui arba tolesniam įkalinimui.

Tačiau vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžios institucijos šiuo klausimu susikirto. Prezidentai Obama ir Bidenas siekė uždaryti Gvantanamo kalėjimą, tačiau tai sutrukdė Kongreso aktai, draudžiantys naudoti federalines lėšas sulaikytiesiems perkelti į JAV.

Gvantanamo kalėjimo pasekmės JAV reputacijai

Kritikai ir toliau tvirtina, kad kovos su terorizmu politika ir praktika, susijusi su Gvantanamu, ypač Bušo administracijos laikais, padarė ilgalaikę žalą JAV moralinei padėčiai ir buvo galinga propagandos priemonė al-Qaeda ir kitoms teroristinėms grupėms, nors kai kurie tyrimai tai ginčija.

Be to, jie teigia, kad kiti blogi veikėjai visame pasaulyje nurodys JAV kovos su terorizmu politiką, kad pateisintų savo žmogaus teisių pažeidimus, ir, kad tai gali labai pabloginti taisyklėmis pagrįstą tarptautinę tvarką. Anot jų, dėl griežto elgesio su Gvantanamo sulaikytaisiais užsienyje paimtiems JAV kariams gali kilti didesnė priešų kankinimų ir piktnaudžiavimo rizika.

Bideno administracijos įvykdytas JAV karinių pajėgų išvedimas iš Afganistano, kuris buvo baigtas prieš pat dvidešimtąsias Rugsėjo 11-osios išpuolių metines, vėl paragino uždaryti Gvantanamo kalėjimą. Tačiau 2001 m. Kongreso išduotas leidimas naudoti karines pajėgas, kuriuo keturi prezidentai pasitikėjo vykdydami karą Afganistane ir kovos su terorizmu operacijas po rugsėjo 11-osios, įskaitant karinius sulaikymus Gvantaname, tebėra galiojantis.

Neaišku, ar ir kaip Kongresas panaikins ar pakeis tą teisinę galią ir kaip Gvantanamas gali prisidėti prie šios dinamikos. Kol jis veikia, visa Gvantanamo kalėjimo palikimo procedūra turės palaukti.

Komentarai ()