Eros pabaiga? Erdoganas yra per žingsnį nuo grandiozinio pralaimėjimo (Video) (1)
Jau po mėnesio, gegužės 14 d., Turkijoje vienu metu vyks parlamento ir prezidento rinkimai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šalies politinės sistemos perkrovimas žada būti ypatingas – pirmą kartą dabartinis prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nėra lenktynių lyderis, užleisdamas vietą vieningos opozicijos kandidatui Kemalui Kilicdaroglu.
Kokios yra R. T. Erdogano galimybės per mėnesį iki rinkimų dienos pakeisti sau nepalankią tendenciją ir išlaikyti valdžią? Ką reikš opozicijos pergalė, įskaitant ir Ukrainą? Ar yra pagrindo tikėtis Turkijos užsienio valiutos kurso korekcijos?
Į šiuos „EuroPravda“ klausimus atsako „Ukrainos ateities instituto“ analitikas Ilja Kusa.
Kodėl Erdoganas prarado lyderystę
Pirmoji ir pagrindinė dabartinio Turkijos prezidento ir jo partijos reitingų kritimo priežastis – žemės drebėjimas.
Ši tragedija, visų pirma, padarė daug ekonominės žalos, susilpnino R. T. Erdogano pozicijas. Galų gale, maždaug 15 % jo rinkėjų gyvena regionuose, kuriuose įvyko žemės drebėjimas.
Ir svarbiausia, kad nelaimė tapo patogia proga iškelti probleminius Turkijos valdžios klausimus: neatsakingus statybininkus, vietinę korupciją, valstybės aparato ir regionų valdžios efektyvumą.
Tai reiškia, kad žemės drebėjimas tikrai sukūrė toksišką Erdoganui foną.
Kita priežastis – opozicijos susivienijimas.
Pirmą kartą po daugelio metų opozicijai pavyko kiek įmanoma susivienyti. Šešios didžiausios opozicinės partijos iškėlė vieną kandidatą – ko dar niekada nebuvo.
BAY PİRO 🇹🇷
— Merve Kılıçarslan ☀️🇹🇷 (@MerveKilicrsln) April 13, 2023
"Kemal Kılıçdaroğlu'nu Cumhurbaşkanı yapacağız" diyenler..
ORADA MISINIZ? pic.twitter.com/2DNJsvoymd
Esant tokiai nepalankiai situacijai, R. T. Erdoganas diskutavo, ar nereikėtų atidėti rinkimų datos. Bet pirmiausia abejotina ar tai konstituciškai teisėta.
Antra, tai būtų politiškai nekorektiška. Žmonės šį žingsnį žiūrėtų neigiamai, nes manytų, kad tai administracinio resurso panaudojimas politiniams tikslams.
Todėl Erdogano štabas svarstė, kad reikia elgtis kitaip – pademonstruoti pasitikėjimą, drąsą, stabilumą. Ką dabar daro Erdoganas.
Erdogano priešrinkiminė strategija
Rinkimų kampanijoje Erdoganas labai aktyviai naudojasi savo pasiekimais per pastaruosius 20 metų.
Pavyzdžiui, Turkija pradėjo gaminti savo tanką, savo atakos sraigtasparnį, savo bepiločius orlaivius „Bayraktar“ (dabar pakeliui naujas modelis), savo lėktuvą, elektromobilį ir pan.
Dabartinis prezidentas naudosis visais šiais dalykais. „Mes turėsime savo kelią“, – sako jo propaganda ir siūlo R. T. Erdoganui skirti šiek tiek daugiau laiko šiems projektams užbaigti.
Tai grynai suvereniteto idėja, koks jis ir yra: „mes nepriklausysime nuo niekuo“.
Ši taktika veikia, nors čia galima ginčytis, bet yra daug projektų, kuriuos įgyvendino R. T. Erdoganas. Pavyzdžiui, naujo oro uosto statyba Stambule.
Šiame kontekste verta svarstyti dujų mazgo su Rusija idėją kaip būtinybę parodyti rinkėjams, kad „turime krūvą projektų, dabar juos pradėsime, viskas bus gerai, o dujų kainos leisis žemyn“.
Žinoma, opozicijos atstovams čia nėra ko girtis, nes jie jau 20 metų nebuvo valdžioje, todėl jiems sunkiau apeliuoti į konkrečius pasiekimus. Būtent todėl opozicija labiau koncentruojasi į valdžios kritiką, tai yra į tuos skaudžius taškus, kurie atsirado valdant R. T. Erdoganui.
Vienas skaudžiausių momentų – didelė infliacija (2023 m. vasarį ji siekė 55 %), ir šios problemos greitai išspręsti neįmanoma.
Čia Erdoganas žengė simbolinį žingsnį – sugrąžino iš politinės užmaršties tarp verslininkų itin populiarų buvusį finansų ministrą Mehmetą Simseką.
Tuo pačiu metu tradicinė Erdogano strategija iki šiol buvo pabrėžti užsienio politikos sėkmę. Tačiau pirmą mėnesį po žemės drebėjimo buvo sunku nutraukti darbotvarkę ir skirti dėmesio užsienio politikai.
Be to, Erdoganas turi ribotą tokių žingsnių spektrą.
Ką jis gali padaryti? Pradėti naują karinę operaciją Sirijoje? Pradėti tokią karinę operaciją iškart po žemės drebėjimo būtų labai keista, todėl jis atidėjo šį „projektą“.
Vienintelis dalykas, kurį čia galima parodyti, yra naujo Turkijos įvaizdžio demonstravimas Afrikoje, kur R. T. Erdoganas save pozicionuoja kaip vienintelį lyderį, sprendžiantį žemyno problemas, susijusias su grūdų tiekimu.
Tikra sėkmė būtų didelių užsienio investicijų atėjimas į Turkijos ekonomiką arba didelio masto infrastruktūros projekto atidarymas.
Čia Erdoganas aktyviai reikšis dėl savo sugebėjimo pritraukti užsienio investicijų. Ne paslaptis, kad per pastaruosius kelerius metus, kai prasidėjo Turkijos finansinės bėdos, šaliai labai padėjo arabų monarchijos, kurios „įpylė“ į Turkijos ekonomiką dešimtis milijardų dolerių.
Farkındamısınız bilmem, Kemal Kılıçdaroğlu Cumhurbaşkanı, Geliyor Gelmekte Olan pic.twitter.com/ou6gh9q97T
— Dr. Sami oluk (@DocSamioluk) April 12, 2023
Turkija po opozicijos pergalės
Tokiu atveju galima tikėtis viešosios retorikos pasikeitimo. Jei opozicija ateis į valdžią, ji nenaudos antivakarietiškos retorikos kaip politinio įrankio.
O taip pat bent jau retorikos lygmeniu bandys priartėti prie ES šalių ir JAV, ko Erdoganas dažnai nedarydavo.
Taip pat akivaizdu, kad bus pokyčių ekonominėje politikoje.
Yra pagrindo tikėtis, kad opozicijos pergalės atveju, atsižvelgiant į jos ryšius su Vakarų valstybėmis, bus sustiprinta sankcionuotų prekių srautų į Rusiją ir iš jos kontrolė. Erdoganas jau pradėjo tai daryti, bet jei opozicija laimės, šis procesas paspartės.
Štai kodėl, Ilja Kusos nuomone, Vakarų šalys „stato“ ant opozicijos. Juk Vakarai tiki, kad Turkijos opozicija bus labiau linkusi derėtis. Ir su ja bus lengviau derėtis dėl tokių dalykų kaip ginklų tiekimas Ukrainai, sankcionuotų prekių kontrolė, „grūdų susitarimo“ išsaugojimo klausimas ir pan.
Be to, dabartinę opoziciją vis dar sudaro šešios partijos ir lengviau paveikti skirtingus sprendimų priėmimo centrus nei vieną.
Be to, opozicija siūlo „post-Erdogano“ politinę sistemą, kuri bus pagrįsta konsensuso sprendimų priėmimo sistema.
Tačiau tai nereiškia, kad užsienio politikoje tikrai bus esminis skirtumas.
Tęsinys kitame puslapyje:
Nieko nežinome apie užsienio politikos opozicijos programą. Tai tema, kurios Turkijos opozicija stengiasi vengti.
Ir jei mes tiesiog vadovausimės tuo, ką žinome, tada ir opozicija, ir Erdoganas turi maždaug vienodą Turkijos vaidmens Rusijos ir Ukrainos kare viziją.
Taip pat nepamirškime, kad opozicija palaikė visas tris karines intervencijas kaimyninėje Sirijoje prieš kurdus, karą šiaurės Irake. Be to, ji palaikė Azerbaidžaną per antrąjį Karabacho karą 2020 m., taip pat politiką dėl Kipro konflikto.
Be to, dauguma opozicijos atstovų nėra nusiteikę prieš Turkijos pusiausvyrą tarp Rusijos ir Vakarų. Jie yra pragmatikai ir mano, kad tokia politika naudinga šaliai.
Juk net nežinome, kas vadovaus Užsienio reikalų ministerijai, jei opozicija laimės, ar net kas bus atsakingas už užsienio politiką.
Opozicija siūlo „atskiesti“ asmeninę prezidento galią devyniais viceprezidentais, tačiau kuris iš jų bus atsakingas už užsienio politiką?
Tokia schema su dideliu charizmatiškų lyderių skaičiumi labai gerai veikia rinkimų laikotarpiu.
Juk pats Erdoganas turi kalbėti, kreiptis į rinkėjus ir vadovauti valstybei. Vietoj to opozicija pagrindiniu Erdogano priešininku laiko Kemalą Kilicdaroglu. Tuo pat metu Stambulo meras Ekremas Imamoglu ir Ankaros meras Mansuras Yavashas keliauja po regionus.
Tačiau kaip ši sistema veiks valstybės valdyme – didelis klausimas.
Dar nežinome, kaip visa tai atrodys, kokią pusiausvyrą ji ras tarpusavyje.
Parama Ukrainai ir Švedijos stojimui į NATO
Greičiausiai ir toliau bus remiama Ukrainos narystė NATO. Juk opozicija save pozicionuoja kaip Aljanso plėtros šalininkus.
O kandidatas iš vieningos opozicijos Kemalis Kylichdaroglu sakė, kad „priminsime Rusijai, kad pirmiausia esame NATO šalis“.
Dar per anksti pasakyti, ką tai reiškia, bet opozicija tikrai yra gerų santykių su NATO politikos šalininkė.
O tai reiškia, kad ji neblokuos Aljanso sprendimų, taip pat ir tada, kai Ukraina pasieks tašką, kai šaliai bus pasiūlyta narystė.
Kalbant apie Švedijos įstojimo į NATO blokavimą, Erdoganas jau parodė, kad nenori erzinti sąjungininkų blokuodamas Suomijos įstojimą.
Ankara turi daugiau priekaištų Stokholmui. Ir todėl, jei Erdoganas tiesiog sutiktų su Švedijos stojimu į NATO, jo elektoratas tai suvoktų kaip silpnybę.
Situacijoje su Švedija Erdoganas žaidžia trimis savo įvaizdžio komponentais.
Pirma, jis yra stiprus lyderis, galintis sau leisti reikalauti iš savo sąjungininkų, net ir Vakarų, dalykų, kurie jam svarbūs.
Antrasis – pragmatizmas: Turkijos prezidentas parodo, kad yra grynai nacionalistas ir pragmatiškas lyderis, kuris pasinaudos bet kokia galimybe gauti reikiamas lengvatas. Ir jo elektoratas pritaria tokiai užsienio politikai.
Ir trečia – antivakarietiškos nuotaikos. Nes jo pagrindinis elektoratas yra konservatyvūs tikintieji musulmonai, o kai kurie iš jų, ypač provincijose, yra nusiteikę prieš Vakarus.
Bet tai nereiškia, kad situacija išliks nepakitusi ir po rinkimų.
Turkijos vadovas puikiai supranta, kad švedų keliami reikalavimai jiems yra nepriimtini, todėl tikrai padarys tam tikrų nuolaidų.
O jei laimės opozicija, poreikis siekti kompromiso tik didės.
