Branduoliniai ginklai dar ne viskas. Kaip Pakistanas išlaiko savo nepriklausomybę prieš Indiją ir Kiniją ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors, viena vertus, teritoriniai praradimai visada yra bet kurios valstybės strateginės politikos nesėkmė, kita vertus, atsižvelgiant į valstybių formavimosi būdą Britų Indijoje (linijos buvo tiesiog nubrėžtos žemėlapyje, neatsižvelgiant į etnokultūrinius bruožus), tačiau pati Britų Indijos padalijimo į dvi valstybes idėja kilo vėlyvame nacionalinio išsivadavimo kovos etape. Bangladešo formavimosi procesas gali būti laikomas logišku istoriniu procesu, o ne Islamabade priimtų sprendimų pasekmė. Tačiau sunku pasakyti, ar viskas būtų įvykę būtent taip be karinių perversmų ir invazijos į Kašmyrą. Greičiausiai kraujo praliejimo buvo galima išvengti arba bent jau sumažinti.
Nuolatinis konfliktas su Indija, dviprasmiški santykiai su Kinija ir nestabilumas šiaurėje, kur SSRS bandė skleisti savo įtaką, į kurią Šaltojo karo metu savo ruožtu orientavosi Indija, pastūmėjo Pakistaną priartėti prie JAV. Šeštajame dešimtmetyje Pakistanas netgi prisijungė prie proamerikietiškų saugumo asociacijų Azijoje: SEATO 1954 m. ir Bagdado pakto 1955 m.
Vašingtonas, neturėdamas didelio pasirinkimo, užmerkė akis į valdymo ypatumus šalyje, kuri buvo suvokiama kaip nuosaikios musulmoniškos valstybės pavyzdys.
Kaip Islamabadas ir Vašingtonas susidraugavo
1971 m. Pakistanas tarpininkavo tiesiant garsųjį Nixono-Kissingerio diplomatinį tiltą su Kinija. Paradoksalu, kad tais pačiais metais jo nepalaikė nei Kinija, nei JAV. Rezultatas buvo jau minėtas rytinių žemių praradimas. Taigi trumpuoju laikotarpiu šis iš pažiūros istorinis Islamabado vaidmuo neatnešė norimos sėkmės pačiam Pakistanui.
Vašingtono bendradarbiavimas įgavo ypatingą mastą po SSRS invazijos į Afganistaną 1979 m. Tada Pakistanas tapo JAV logistine baze remiant Afganistano pasipriešinimo judėjimą. Reikšmingas koziris priešiškos Indijos branduolinio statuso įgijimo sąlygomis. Tuo metu mažai kas atkreipė dėmesį į tai, kad KLR taip pat rengė savo kovotojus Pakistano teritorijoje.
Po sovietų kariuomenės išvedimo iš Afganistano ir vėliau žlugus SSRS, Islamabadas netgi pradėjo galvoti apie savo geopolitinės sistemos kūrimą regione, kur Pakistanas užimtų svarbią vietą. Šalies žvalgybos tarnyba aktyviai prisidėjo prie pabėgėlių iš karo draskomo Afganistano pagrindu formuojamų galingų pasipriešinimo pajėgų – Islamo švietimo įstaigų studentų jaunimo judėjimo, kuris pasaulyje tapo žinomas kaip Talibanas. 1996 m. Pakistano medresių (aukštoji musulmonų mokykla) absolventai, daugiausia iš puštūnų teritorijos, užgrobė valdžią Kabule ir greitai perėmė beveik viso Afganistano kontrolę.
Tuomet aktuali tapo idėja tiesti dujotiekį iš Vidurinės Azijos per Afganistaną į Pakistano uostus Indijos vandenyno pakrantėje. Ateityje palei šį maršrutą turėjo būti plėtojamas platesnis logistikos koridorius. Tiesą sakant, Islamabade buvo suplanuotas reikšmingas geopolitinis apsisukimas. Naujos tarptautinių santykių Centrinėje Azijoje realybės, kurių pagrindinis kūrėjas ir naudos gavėjas būtų Pakistanas, būtų logiška visų Islamabado pastangų per pastaruosius dvidešimt metų išvada. Nuo pažeminimo Bangladeše Pakistano kariuomenė nukreipė dėmesį į šiaurę, priartėjo prie JAV ir ten pasiekė sėkmės. Tačiau taip neatsitiko.
Osama bin Ladenas ir kaip Pakistanas bandė „nuversti“ Rusiją
Jei pažiūrėtume iš kitos pusės, tai buvo ambicingas regioninės šalies planas iš Vidurinės Azijos išvaryti vieną iš pasaulio hegemonių – Rusijos Federaciją, kuri užmezgė ryšius ir su naująja pasaulio lydere – JAV. Pakistanas padėjo JAV susidoroti su SSRS Afganistane.
„Tabadlab“ (Islamabadas) politikos pareigūnas Riazas Chocharas pažymi, kad Islamabadas netapo visaverčiu Vašingtono sąjungininku. Pakistanas nuolat stengėsi laikytis savo linijos, ypač Kinijos atžvilgiu, laikydamasis švelnesnės linijos, nei ragino Baltieji rūmai. Islamabadas pasirinko suverenų kelią ir pats bandė pakilti į viršūnę, todėl jį ištiko mitinio Ikaro likimas.
Pagrindinė neįtikėtino Pakistano plano grandis buvo nestabilus Afganistanas, kuriame amžiaus pabaigoje taip pat gyveno „Al Qaeda“ lyderis Osama bin Ladenas. Tai tapo reikšmingu nesėkmės veiksniu, nes 2001 metų rugsėjo 11 dieną „Al Qaeda“ išprovokavo NATO invaziją į Afganistaną, dėl kurios žlugo Talibano režimas. Pakistanas vėl tapo reikalingas Vakarų aljansui ir netgi suteikė jam tam tikrą pagalbą, bet ne visiškai savo noru. Įdomu tai, kad būtent po sėkmingo branduolinio bandymo, kuris turėjo būti kariuomenės valdomos šalies sėkmės viršūnė, Pakistanas patyrė du pralaimėjimus iš eilės – mūšio lauke su Indija ir tarptautinėje politikoje Afganistane.
Taip Islamabadui prasidėjo XXI amžius, kuris jam dar nieko gero neatnešė. NATO politika Afganistane nebuvo itin sėkminga, o radikalaus islamo ir Vakarų pasaulio civilizacinės konfrontacijos sąlygomis Pakistano chunta atsidūrė tarp akmens ir priekalo. Buvęs Pakistano vyriausybės patarėjas Hussainas Nadeemas mano, kad Pakistano valdžia nepasitikėjo amerikiečiais, o tai sukėlė nuolatinių problemų abiejų šalių bendradarbiavime.
Teigti, kad skurdžioje 150 mln. gyventojų turinčioje šalyje populiarios radikalios idėjos, yra per menka. Kita vertus, niekieno neišrinkti kariškiai bendradarbiavo būtent su NATO, tarp kurios pilietinės visuomenės yra karinė chunta. Tokia padėtis privedė prie šalies destabilizacijos. Puštūnų teritorijoje Talibanas pradėjo naudoti savo bazes reidams prieš NATO kontingentą, tačiau kas čia jau valdė ir valdo, tapo sunkiu klausimu net ir kitų šalių diplomatams bei specialiosioms tarnyboms.
Pakistanas ieško stipraus partnerio
Tokiomis sąlygomis Pakistanui tapo gyvybiškai svarbu pasitelkti galingos valstybės paramą. Ir čia pravertė jo ilgamečiai ryšiai su Kinija. Dr. Nishank Motwani iš Harvardo Kenedžio mokyklos Artimųjų Rytų instituto (JAV) tvirtina, kad būtent KLR suvaidino lemiamą vaidmenį Pakistano branduolinių ginklų kūrime. Islamabadas, negalintis sukurti savo logistikos koridoriaus, bando tapti pagrindiniu Kinijos prieigos prie Indijos vandenyno koridoriaus elementu. Kalbama apie Kinijos ir Pakistano ekonominį koridorių (CPEC). Pagrindinis jo elementas turėtų būti Sindziango-Gvadaro naftotiekis, kuris Kiniją „nuves“ prie Indijos vandenyno, o tai gana aktualu Pekinui Kinijos konfrontacijos su Indija akivaizdoje. Pakanka investuoti išteklius į šalį, esančią ant žlugimo slenksčio. Nuo 2013 metų Pekinas į šį projektą investavo 62 mlrd. USD.
Neseniai buvo atgaivinta idėja tiesti dujotiekį iš Turkmėnistano į Pakistaną, šį kartą dalyvaujant Rusijos Federacijai. Šis projektas vadinasi TAPI. Pakistano karinei valdžiai pagrindinis bendradarbiavimo su Kinija privalumas yra toks pat samprotavimas, kaip ir daugumai BRI (Juostos ir kelio iniciatyva) dalyvių – kinai nekelia nereikalingų klausimų apie valdžios išlaikymo būdus, svarbiausia, kad ja patikima ir vyriausybė užtikrina stabilumą šalyje bei sudaro palankias sąlygas Kinijos ekonominiams interesams.
Kai Pakistanas 1947 m. įgijo valstybingumą, jis nusileido savo kaimynams ir net Indijai bei Kinijai (pastarojoje tuo metu vyko pilietinis karas) tik pagal teritorijos dydį. Islamabadas nestojo į jokius karinius-politinius aljansus ir bandė vykdyti visiškai suverenią politiką. Pačioje šalyje įsigalėjo ypatingo tipo karinė diktatūra. Viešai kariškiai ne visada užėmė pagrindines vyriausybės pareigas, o per visą Pakistano istoriją gana ilgai netgi egzistavo taikaus civilių vyriausybių sambūvio atkarpos, pasikliaujančios visuomenės parama su kariniu elitu.
Visos viltys Kinijai?
Pakistano tarptautinės galios viršūnė buvo branduoliniai bandymai 1999 m., kai valdžią kaimyniniame Afganistane užgrobė Pakistanui lojalus judėjimas. Tada Islamabadas netgi bandė tapti vienu iš jei ne pasaulinių, tai bent jau regioninių įtakos centrų.
Tačiau Pakistanui buvo lemta trumpam būti šlovės viršūnėje. Tvirto pagrindo šalies valdžiai nebuvimas kartu su nesisteminga tarptautine politika be jokios strategijos lėmė staigų nuosmukį. Nei Pakistano socialinis ir ekonominis modelis, nei tarptautinė politika nepasiteisino. Ir dabar kažkada buvusi didžiulė valstybė yra ne tik Indijos ar Kinijos konkurentė, bet apskritai yra ant išlikimo slenksčio ir daugeliu atžvilgių egzistuoja remiama išorės jėgų, ypač turtingos Kinijos rankos.
