Kodėl „chruščiovkos“ turi tik 5 aukštus? Atsakymas jus nustebins ()
Griežta standartizacija.
© @Ekrano kopija
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sovietmečio miestų peizažą suformavo griežta standartizacija, kurioje pastatų aukštį diktavo ne architektūrinės ambicijos, o ekonominiai skaičiavimai bei techninės galimybės. Būtent todėl dauguma gyvenamųjų rajonų buvo užpildyti penkiaaukščiais ir devynaukščiais pastatais.
Penki aukštai – ekonomijos ir greičio simbolis
1950–1960 m., sprendžiant kritinę būsto trūkumo problemą, penkių aukštų pastatai tapo optimaliu pasirinkimu. Pagrindinė to priežastis – griežta taupymo politika. Pagal tuometines statybos normas, penkių aukštų namuose nebuvo privaloma įrengti liftų ir šiukšlių vamzdžių, o tai leido drastiškai sumažinti statybos sąnaudas.
Nors stambiaplokščių namų statyba šiandien dažniausiai siejama su sovietiniu palikimu, ši technologija nėra sovietų išradimas. Masinei gelžbetonio gaminių gamybai reikalingą licenciją Sovietų Sąjunga įsigijo iš prancūzų inžinieriaus Raymondo Camus. Jo sukurta inovatyvi sistema leido namus montuoti itin sparčiai, naudojant gamyklose paruoštas plokštes – tai pavertė statybų procesą efektyviu konvejeriu.
Devyni aukštai – gaisrininkų galimybių riba
|
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje sovietinė architektūros kryptis pasikeitė – miestuose pradėti statyti pirmieji masinės gamybos devynaukščiai (pavyzdžiui, populiariosios II-18/9 serijos pastatai). Šį standartą padiktavo ne tik urbanistinė plėtra, bet ir specifiniai priešgaisrinės saugos apribojimai. Tuometinių gaisrinių automobilių išstumiamosios kopėčios siekė 27–30 metrų – tai buvo maksimalus aukštis, leidžiantis pasiekti devintojo aukšto langus, todėl statyti aukštesnius pastatus be papildomų investicijų į saugos sistemas tiesiog neapsimokėjo.
Norint statyti aukštesnį pastatą, saugumo reikalavimai tapdavo nepalyginamai griežtesni ir brangesni: privaloma tvarka reikėjo įrengti papildomą krovininį liftą, projektuoti nerūkomąsias (nuo dūmų apsaugotas) laiptines bei montuoti vidaus priešgaisrinio vandentiekio sistemas su čiaupais. Tad devyni aukštai tapo viršutine riba, už kurios masinė statyba prarasdavo savo ekonominį patrauklumą.
