Se­nų bank­no­tų va­ly­mas ang­lies dvi­de­gi­niu yra ge­res­nis už jų su­nai­ki­ni­mą

Kasmet pasaulio centriniai bankai iš apyvartos išima ir pakeičia naujais daugybę grynųjų pinigų, nebetinkamų tolesnei cirkuliacijai. Kai kurie yra pažeisti, bet daug – tiesiog purvini. Kasmet išspausdinama beveik 150 milijardų kupiūrų ir tai atsieina bemaž 10 mlrd. dolerių. Išimtų iš apyvartos pinigų – kurie iš viso sveria apie 150 000 tonų – sunaikinimas irgi nemenkas iššūkis tiek aplinkosaugine, tiek saugumo prasme. (Vienas iš žymiausių nusikaltimų Britanijos istorijoje, Didysis traukinio apiplėšimas, buvo įvykdytas, pagrobiant vežamus sunaikinimui banknotus.) Visa tai didžiulis vargas. Bet nauja pinigų valymo technika gali jį smarkiai sumažinti.

Pagrindinė kupiūrų nešvarumo priežastis – jų sugeriamos žmogaus odos riebalinių liaukų išskyros. Tai jau savaime nemalonu, o oksiduodamosi jos paruduoja ir pinigų skaičiavimo ir rūšiavimo mašinoms darosi sunkiau kas atpažinti. Iš principo riebalus būtų galima pašalinti tirpikliais, bet daugelis jų taip pat pažeidžia pinigų apsaugos priemones, tokias, kaip hologramos ir specialūs magnetiniai ir fluorescenciniai rašalai. Taigi, paprasčiau smarkiai riebalais išteptus banknotus išimti iš cirkuliacijos.

Bet Nabilas Lawandy'is Andrei'us Smukas iš Spectra Systems, Rhode'o saloje įsikūrusios kompanijos, mano, kad pasirinkę tinkamą tirpiklį, šią problemą jie gali išspręsti. Aptariamas tirpiklis, kaip jie paaiškina Industrial and Engineering Chemistry Research, yra anglies dvideginis.

CO₂ labiausiai žinomas kaip dujos arba kaip naudojama šaldymui kieta medžiaga („sausas ledas“). Tačiau pakankamai jį suslėgus tinkamoje temperatūroje, jis virsta neįprasta medžiagos būsena superkritiniu skysčiu. Jo savybės yra tarp skysčio ir dujų.

Daugelis valiklių yra arba oksiduojantys, arba sudaryti iš polinių molekulių (cheminių medžiagų, tokių, kaip skalbimo priemonės, kurios jungiasi ir su riebalais ir su vandeniu, taip galinčios ištirpdyti vieną kitame). Būtent tokios cheminės savybės gadina banknotų apsaugos priemones. Bet superkritinis CO₂ nėra nei oksiduojantis, nei polinis. Ir jis jau plačiai naudojamas riebalų pašalinimui nuo mechanizmų. Tyrėjai spėjo, kad jis galėtų idealiai tikti riebalų pašalinimui iš banknotų.

Tad jie tyčia ištepė keletą kupiūrų riebalų liaukų išskyromis ir paliko aštuonioms dienoms 65% santykinėje drėgmėje ir 90°C temperatūroje, kad teršalai oksiduotųsi. Tada pamerkė į įkaitintą iki 60°C ir suslėgtą iki 340 atmosferų CO₂, kuris tokiomis sąlygomis virsta superkritiniu skysčiu.

Ir tai suveikė. Po valymo procedūros buvę sutepti banknotai šviesą atspindėjo beveik taip pat gerai, kaip ir nauji, ir nė viena apsaugos priemonė nenukentėjo. Taigi, regis, daktaras Lawandy'is ir daktaras Smukas rado būdą išlaikyti banknotus cirkuliacijoje ilgiau. Traukinių plėšikams teks regzti naujus planus.

Komentarai (11)