Vandenynas gali būti atšiaurus ir negailestingas. Tačiau šie žmonės sugebėjo išgyventi ten, kur šansai tą padaryti beveik lygus nuliui.

Atviras vandenynas yra tarsi dykuma: nėra maisto, geriamo vandens ar pastogės ir kur nepažvelgsi – vaizdas tas pats, vedantis į niekur. Maža to, vandens gelmėse yra užtektinai tykančių pavojingų plėšrūnų.

Laivo avarija atviroje jūroje bei vandenyne gali būti mirties bausmė. Jei po nelaimės gelbėjimo komanda neatvyks per 48 valandas, išgyventi greičiausiai nepavyks. Nors kai kuriems ir pasiseka, bet tam prireiks įgūdžių, drąsos ir, žinoma, velnioniškos sėkmės.

Šiame straipsnyje pateikiame devynias neįtikėtinas atvirame vandenyne įstrigusių žmonių istorijas ir kaip jiems pavyko išgyventi, nors šansai buvo praktiškai nuliniai.

1. Filo Filo, Etueni Nasau ir Samu Pelesa – atvirame vandenyne net 50 dienų

Ramiajame vandenyne esančios salų grandinės yra apgyvendintos ir dėl to, kad viena sala nuo kitos yra gana netoli, gyventojai iš vienos salos į kitą tiesiog plaukioja mažais laiveliais.

Tai paprastas, pigus ir užtikrintas būdas pasiekti reikiamą vietą. Na, bent jau dažniausiai.

Trims paaugliams iš mažos Tokelau salos toks keliavimo būdas buvo įprastas dalykas. Kaip mums pasivažinėjimas dviračiu. Tačiau kai Filo Filo, Etueni Nasau ir Samu Pelesa 2010-aisiais spalio 5 d. išplaukė, jie nenumanė, kad ši jų kelionė bus kur kas ilgesnė nei įprastai.

Išplaukę į atvirą vandenyną, trys paaugliai staiga pametė kranto orientyrą ir elementariai pasiklydo. Nebežinodami kur gi yra namai, jaunuoliai yrėsi tolyn ir tolyn į atvirą vandenyną.

Jaunuoliai su savimi turėjo pasiėmę geriamojo vandens, kurio užteko dviem dienoms. Jam išsekus, teko kliautis iškrentančiu lietaus vandeniu.

Po kelių savaičių – neturėdami maisto ir jokių į save galinčių patraukti dėmesį gelbėjimo ženklų – jie pasiekė tokį desperacijos lygį, kad pasigavo paukštį ir jį suvalgė.

Tuo tarpu praėjus mėnesiui nuo trijulės dingimo, jų bendruomenės nariai jau manė, kad jaunuoliai tiesiog mirė ir maždaug trečdalis visos salos gyventojų (500 žmonių) dalyvavo jaunuoliams skirtose atminimo pamaldose.

Sunku ir įsivaizduoti kaip jautėsi trys jaunuoliai, kurie atvirame vandenyne jau buvo praleidę daugiau nei mėnesį laiko. Jokio maisto, vandens ir desperacijos lygis buvo toks didelis, kad iš troškulio pradėjo gerti jūros vandenį. Tai tikras ženklas, kad mirtis jau visai šalia.

Galbūt jaunuoliams gyventi buvo likusios tik kelios dienos ar net valandos, bet pusiaukelėje tarp Samoa ir Fidžio juos pastebėjo žvejybinis laivas. Jaunuoliai nuo namų buvo nutolę daugiau nei 800 km.

Jaunuoliai buvo išgelbėti ir nugabenti į Fidžyje esančią ligoninę, o tada sugrįžo į savo namus Tokelau saloje. Trijulė atvirame vandenyne išbuvo 50 dienų.

2. Bradas Cavanaghas ir Deborah Kiley – jokių išteklių ir ryklių puota šalia gelbėjimosi valties

Deborah Kiley jūra nebuvo kažkas svetimo. Priešingai, ji didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dirbdama jachtose, plaukiojančiose visame pasaulyje.

Tad ji manė, kad jos sprendimas 1982 m. spalio mėn. prisijungti prie 58 pėdų burinės „Trashman“ jachtos įgulos narių tėra dar vienas darbas. Viskas pasisuko kiek netikėtai.

Laivo kapitonas Johnas Lippothas į jachtą pasiėmė savo merginą Meg Mooney. Du kiti įgulos nariai buvo Markas Adamsas ir Bradas Cavanaghas. Buvo suplanuota jachta nuplaukti iš Anapolio (Merilando) į Floridą ir ten susitikti su jos savininku.

Pirmoji kelionės dalis vyko ganėtinai sklandžiai, nors Kiley ėmė pastebėti dalykus, kurie ją neramino. Pavyzdžiui, Lippothas vis surasdavo priežastį, dėl kurios jam prisireikdavo nusileisti žemiau esantį denį. Kiley netrukus suprato, kad jų kapitonas… bijo vandenyno.

Prie to dar prisidėjo ir tai, kad tas pats kapitonas su Adamsu visą kelionę praleido visiškai girti. Girtas ir vandenyno bijantis kapitonas – juk nieko blogo nutikti negali, tiesa?

Iš penkių jachtoje buvusių asmenų tik Kiley ir Cavanaghas buvo patyrę ir gabūs jūreiviai.

Jachtai judant pro Šiaurės Karoliną, kelionė pakrypo blogiausiu įmanomu scenarijumi. Iš niekur pasirodė didžiulė audra ir „Trashman“ jachta pateko tiesiai į jos centrą. Kiley vėliau pasakojo, kad vėjo greitis viršijo 35 km/h greitį, o 1,5 metro bangos buvo tokios galingos, kad laive padarė skyles. Praėjus dviem dienoms nuo komandos išplaukimo, jūros suplėšyta jachta pradėjo skęsti.

Komanda sugebėjo sulipti į gelbėjimosi valtį, tačiau šioji nelaimė spėjo rimtai sužeisti kapitono merginos Mooney rankas bei kojas.

Kraujavimas priviliojo ryklius, kurie nuolat sekė komandos gelbėjimosi valtį. Prie smaguriauti pasiruošusių palydovų dar prisidėjo ir tai, kad valtyje komanda buvo visiškai be jokių maisto ir geriamojo vandens atsargų ir dideliu atstumu nuo sausumos. Situacija nepavydėtina.

Praėjus dviem dienoms po to, kai „Trashman“ jachta nuskendo, Lippothas ir Adamsas kentėjo nuo dehidratacijos, prie kurios reikšmingai prisidėjo jų iki nelaimės vykusios išgertuvės. Troškulys buvo toks nepakeliamas, kad vyrai pradėjo gerti jūros vandenį. Jiems prasidėjo haliucinacijos ir jie blaškėsi po gelbėjimosi valtį.

Trečią dieną po nelaimės Lippothas – visiškai kliedėdamas – šoko į vandenį ir bandė plaukti link kranto. Rykliams to tik ir reikėjo. Jie greitai nužudė vyrą ir jį suėdė.

Netrukus Adamsas taip pat šoko per valties bortą kažką murmėdamas apie tai, kad ketina susirasti cigarečių. Vyras tapo antruoju ryklių patiekalu. Rykliai jį taip įnirtingai puolė, kad valtis apsisuko, o vanduo aplinkui tapo raudonas.

Tą naktį sužaloto kapitono merginos Mooney kova baigėsi – ji mirė. Likę gyvi Kiley ir Cavanaghas turėjo jos kūną išmesti už borto, kur ir Mooney suėdė rykliai.

Netrukus po to Kiley ir Cavanaghas, buvę arti mirties, prie Hatteraso kyšulio buvo pastebėti Rusijos krovininio laivo. Ekipažas juos išgelbėjo. Atvirame vandenyje Kiley ir Cavanaghas praleido 4 dienas po to momento, kai buvo priversti palikti skęstančią jachtą.

3. Stevenas Callahanas – 76 dienos atvirame vandenyne ir stebėtina atomazga

Stevenas Callahanas yra tikras plaukiojimo ekspertas. Jis yra karinio jūrų laivyno architektas, kuris laivais plaukioja nuo pat vaikystės.

Vyras netgi pastatė sau laivą, pavadintą „Napoleon Solo“, ir 1981 m. su juo išplaukė iš Rodo salos. Stevenas keliavo per visą Atlanto vandenyną: pirmiausiai pro Bermudus, o paskui link Europos krantų. Tačiau kelionėje link Antigvos jis pateko į bėdą.

Maždaug po savaitės nuo išplaukimo momento, prasidėjo audra. Stevenui ji atrodo gana lengva ir dėl jos patyręs vyras per daug nesijaudino. Visgi, jo laivas į kažką atsitrenkė, kas jo dugne išplėšė skylę. Stevenas įtarė, kad tai arba banginis, arba didelis ryklys.

Į laivą pradėjo plūsti vanduo ir Stevenui teko skubiai paruošti pripučiamą gelbėjimosi plaustą. Tačiau jam reikėjo ir papildomų atsargų, kurios jau buvo apsemtos vandeniu. Stevenas į vis greičiau skęstančio laivo apatinį denį nėrė vėl ir vėl, kad tik sugebėtų pasiimti maisto, vandens, signalinių raketų, žeberklą, saulės kolektorių ir keletą kitų daiktų. Taip, patyręs Stevenas buvo ypač gerai pasirengęs kelionei.

Stevenas ant savojo plausto dreifavo net 76 dienas. Per tą laiką jis susidūrė su badu, dehidratacija, rykliais ir pripučiame plauste atsirandančiomis skylėmis.

Galiausiai, jūreiviai prie Marie-Galante pakrantės, netoli Gvadalupės, Steveną pastebėjo. Per 76 dienas Stevenas buvo numetęs trečdalį savo svorio ir sunkiai galėjo pastovėti ant kojų. Jį iškart nuvežė į ligoninę.

Stebėtina, tačiau Stevenas joje neištvėrė nė pirmosios nakties. Vos kiek atsigavęs, jis nusprendė pilnai atgauti jėgas pats autostopu keliaudamas po Karibų jūrų regiono salas.

Daug vėliau Stevenas Callahanas prisidėjo ir savo patarimais, kuriant sėkmės sulaukusį filmą apie išgyvenimą atvirame vandenyne – „Pi gyvenimas“. Jo patarimai ir reali patirtis leido sukurti tikrovišką filmą:

4. Poonas Limas – išgyvenimo atvirame vandenyne pasaulio rekordininkas

Poonui Limui priklauso ilgiausio išgyvenimo ant plausto pasaulio rekordas. Ir tai nėra tas rekordas, kurį Poonas norėtų kada nors pagerinti.

Antrojo pasaulinio karo metu Poonas buvo britų prekybos laivo „SS Benlomond“ jūreivis. Laivas išvyko iš Keiptauno (Pietų Afrikos Respublikos) ir plaukė link Niujorko. Pakeliui, esant keliems šimtams kilometrų nuo Brazilijos krantų, laivą užpuolė vokiečių U-Boot povandeninis laivas. Toks susidūrimas sunaikino „SS Benlomond“ laivą ir Poonas į vandenį šoko tik su gelbėjimo liemene. Jis buvo vienintelis išsigelbėjęs žmogus.

Praėjus maždaug dviem valandoms, Poonas rado nedidelį medinį plaustą ir ant jo užsiropštė. Tikra laimė, kad jame buvo keletas išgyvenimui skirtų atsargų, tokių kaip maistas, vanduo ir signalinės raketos. Bet kai dreifavimo vandenyne dienos virto savaitėmis ir maisto ėmė trūkti, Poonas turėjo improvizuoti.

Jis sugebėjo pasigaminti laikiną žvejybinį kablį ir gaudyti žuvis. Turėdamas maisto ir vandens, Poonas manė, kad visgi gal pavyks išgyventi. Poonas vis dar turėjo signalines raketas, kurios būtų pagelbėjusios atkreipti pro šalį plaukiančių laivų dėmesį. Tačiau tada viskas pakrypo į blogiausią pusę.

Užklupo audra ir Poonas per ją prarado visas maisto bei geriamo vandens atsargas. Neturėdamas jokių atsargų ir būdamas arti mirties, Poonas turėjo imtis kraštutinių priemonių. Sutelkęs paskutines jėgas, jis sugebėjo pasigauti ant plausto nutūpusį paukštį ir jį užmušęs – išgėrė jo kraują, taip malšindamas savo troškulį.

Poonas suprato, kad jei jis nori išgyventi, jam reikės nuolatinio vandens (ar jo pakaitalo) šaltinio. Vyras nusprendė imtis gaudyti ryklius ir jam pavyko vieną jų pagauti. Įsivertęs ryklį į plaustą, jį užmušė ir išgėrė kepenyse esantį kraują.

Praėjus 133 dienoms, esant netoli Brazilijos krantų, žvejai išgelbėjo Pooną ir jis buvo nugabentas į ligoninę. Nepaisant to, kad beveik pusmetį praleido atvirame vandenyne, jis neteko vos 20 kilogramų ir net galėjo pats vaikščioti.

Tęsinys sekančiame puslapyje

Komentarai ()