Beveik visa šiuolaikinė Rusijos karinė technika priklauso nuo komponentų, importuojamų iš „nedraugiškų“ šalių. Ar sugebės Rusija tęsti karą, kai baigsis visų importuojamų komponentų atsargos? Aiškina karo analitikai.

2014 metais, atsakydamos į Krymo aneksiją, Vakarų šalys įvedė ginklų ir karinės paskirties technologijų eksporto į Rusiją sankcijas. Tada vyriausybės padėjėjo pareigas ėjęs Dmitrijus Rogozinas pareiškė: „Visa, kas susiję su karinės paskirties produkcija, privalo būti gaminama išskirtinai Rusijos teritorijoje“. Rogozinas pažadėjo importines ginkluotės dalis į vietinės gamybos pakeisti per tris metus.

Ir štai, po aštuonių metų Rusija pradėjo karą Ukrainoje ir naudoja ten karinę techniką, kurios veikimas be importinių detalių neįmanomas. Apie tai balandžio gale publikuotame pranešime „Operacija Z: priešmirtinės imperinės iliuzijos kančios“ rašo Didžiosios Britanijos Karališkojo jungtinio gynybos tyrimų instituto (RUSI) tyrėjai, išanalizavę Ukrainoje aptiktą rusišką karinę techniką. „Svarbios istorijos“ publikuoja jų pranešimo ištraukas ir kartu su Rusijos kariniais ekspertais aiškina, kodėl RF KPK nepavyko pakeisti importo.

Rusijai baigiasi taiklūs valdomi ginklai

Pranešimo autorių vertinimu, dabartiniame karo su Ukraina etape Rusijos armijos raketų atsargos išsekusios, o naujų pagaminti gali ir nepavykti: naujausia rusiška ginkluotė smarkiai priklauso nuo kitose šalyse gaminamų komponentų.

„Kariaudama prieš Ukrainą, kariniams, politiniams ir ekonominiams taikiniams Rusija plačiai naudojo sparnuotąsias ir balistines raketas. Tokia ginkluotė gyvybiškai svarbi tęsiant karinius veiksmus, — rašo pranešimo autoriai. — Kiek tiksliai dar liko raketų, nežinoma, tačiau Ukrainos oficialūs atstovai jau pastebi perėjimą prie žemesnės kategorijos ginkluotės, kuriai priklauso ir [salvinės ugnies] sistemos „Grad-1“ (sukurta dar sovietiniais laikais. — red. past.). JAV vertinimu, rusų kariškiams baigiasi didelio taiklumo valdoma ginkluotė.

Kalbant apie „prestižines“ ginkluotės sistemas, tokias, kaip balistinės raketos „Iskander-M“, yra atsargų riba, iki kurios Rusija gali jas naudoti prieš Ukrainą, nepakenkdama savo gynybos nuo NATO, Kinijos ir kt. planams — dalį jų būtina laikyti rezerve. Be to, Rusija yra priversta išsaugoti didelę atsargų dalį todėl, kad nėra patikimos didesnio tokių kompleksų skaičiaus gamybos tiekimo grandinės — naujausia rusiška ginkluotė smarkiai priklauso nuo svarbiausių komponentų, kurie gaminami užsienyje. Tai artimiausiai mėnesiais apribos Rusijos armijos galimybes tokius ginklus naudoti Ukrainoje.

Detalės, kurių negalima pakeisti rusiškomis

Savo pranešime analitikai pateikia Ukrainoje naudojamos rusiškos ginkluotės pavyzdžius, kuriuose naudojamų importinių detalių rusiškais analogais pakeisti neįmanoma. Jiems tai pavyko nustatyti iš šį pavasarį Ukrainos laukuose aptiktos įrangos.

Viena iš pavyzdžių — sparnuotoji raketa 9М727, paleidžiama iš raketinio komplekso „Iskander-K“. Tai yra viena iš pažangiausių RF ginkluotės sistemų, galinti link taikinio lėkti, manevruodama mažame aukštyje ir gan tiksliai smūgiuoti. Kad raketa pasiektų tikslą, joje turi būti kompiuteris, gaunantis duomenis ir perdirbantis juos į raketos valdymo komandas.

Pranešimo autoriai fiziškai apžiūrėjo vieną iš tokių kompiuterių nukritusioje 9M727 raketoje. „Šis kompiuteris apsaugotas aukštą temperatūrą ir slėgį atlaikančia termoizoliacija. Kompiuteris privalo būti itin atsparus, jo dalys privalo veikti, net jei dėl temperatūros pokyčių išorinė struktūra deformuojasi. Tam būtinos siauros specializacijos medžiagos ir komponentai. Iš septynių prisijungimo taškų, kuriais per termoapsauginį sluoksnį perduodami duomenys, tik vienas sukurtas sovietiniais laikais ir pagamintas Rusijoje. Likę šeši — JAV kompanijų produkcija. Kompiuterio korpuso jungtys su spausdintomis plokštėmis ir pačios plokštės irgi pagamintos JAV“, — rašo pranešimo autoriai.

„Rusiškos ginkluotės ir transporto techninė apžiūra parodė, kad toks dėsningumas būdingas visoms karo lauke aptiktoms ginkluotės sistemoms, — pažymi analitikai. — reaktyvinės salvinės ugnies sistemos „Tornado“ užtaisuose 9M949 navigacijai naudojamas šviesolaidinis optinis amerikiečių gamybos giroskopas. Rusiškoje oro gynybos sistemoje „ТОР-М2“ — vienoje iš galingiausių artimo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų pasaulyje — platformos radarą valdančiame kompiuteryje naudojamas Didžiojoje Britanijoje sukurtas osciliatorius. Tas pats pasakytina ir apie [raketinį kompleksą] „Iskander-M“, sparnuotąją raketą „Kalibr“, sparnuotąją raketą X-101 ir daugelį kitų“.

Beveik visa šiuolaikinė Rusijos technika priklauso nuo sudėtingos elektronikos, importuojamos iš JAV, D. Britanijos, Vokietijos, Nyderlandų, Japonijos, Izraelio, Kinijos ir kitų šalių.

Nuo vakarietiškų komponentų priklauso ne tik rusiška ginkluotė, bet ir taktinė kovos įranga. Pavyzdžiui, rusiškų karinių radiostočių „Akveduk“ (ryšiui tarp karių. — red. past.) analizė parodė, kad joms kurti Rusija naudoja svarbiausius elektroninius komponentus, pagamintus JAV, Vokietijoje, Nyderlanduose, Pietų Korėjoje ir Japonijoje. Dar vienas pavyzdys — radioelektroninės kovos kompleksas „Borisglebskas-2“ (naudojamas paveikti priešininko radioelektronines valdymo, ryšio ir žvalgybos sistemų priemone. — red. past.), kuriame analitikai aptiko daugiau nei 60 Vakarų gamybos elektroninių komponentų. Didžioji jų dalis pagaminta JAV, D. Britanijoje ir Vokietijoje.

Pranešimo autoriai daro išvadą, kad beveik visa šiuolaikinė Rusijos technika priklauso nuo sudėtingos elektronikos, importuojamos iš JAV, D. Britanijos, Vokietijos, Nyderlandų, Japonijos, Izraelio, Kinijos ir kitų šalių. Kartais šie komponentai yra dvejopos paskirties elektronika, kuriuos galima įsigyti komerciniu pagrindu. Visgi daugeliu kitų atvejų tai yra karinės technologijos, kurių tiekėjų Rusijai liko nedaug.

Pasak analitikų, kai rusiška karinė technika ir amunicija priklauso nuo importo, o Vakarai įveda vis naujas sankcijas, Rusijos valdžiai reikia nustatyti, kas gali būti gaminama pačioje Rusijoje, o ką gabenti iš sankcijų nesilaikančių šalių. Be to, kritiškai svarbiems komponentams gauti valdžia kurs pilkas schemas.

„Nors kai kuriuos karinės technikos komponentus bus įmanoma gaminti Rusijoje — tegul ir brangiau bei ne tokius patikimus, — daugelio rusiškos ginkluotės komponentų pakeisti neįmanoma, — rašo karo analitikai. — Pavyzdžiui, RMA Radiotechnikos ir elektronikos institutas atliko rusiškos karinės technikos, įskaitant ir transporto lėktuvo IL-76 ryšių architektūros tyrimą. Vien komunikaciniame šio lėktuvo komplekse nustatyta 80 komponentų, kurių rusiškomis detalėmis pakeisti neįmanoma“.

„Jeigu su strateginėmis branduolinėmis pajėgomis tokios problemos, tai kokios problemos su viskuo kitu“

Karinės pramonės ekspertas, su kuriuo pasikalbėjo „Svarbios istorijos“ (jo prašymu nenurodome vardo. — red. past.), su pranešimo autorių išvadomis sutinka. Jis aiškina, kad detali informacija apie rusiškos karinės technikos komponentus yra pati slapčiausia. Norint nustatyti, kiek ji priklauso nuo importuojamų detalių, būtina prieiga prie jos sudėties ir elementų bazės, o pranešimo autoriai galėjo toje technikoje „pasikrapštyti“, sako jis. „Rusijoje nuo importo stipriai priklauso bet kokia elektronika, bet kokios sistemos, susijusios su elektros tiekimu, su logika, tai yra, kompiuterinė technika, mikroschemos, mikroprocesoriai. Dabar elektronika naudojama praktiškai visur. Bet kokia [karinė] technika, išskyrus Kalašnikovo automatą, gali pasirodyti priklausoma nuo importo“, — aiškina ekspertas.

„Šiaip jau, nuosavos elementų bazės situacija mūsų šalyje siaubinga“, — sako jis. Vienas iš pavyzdžių — balistinės raketos „Sarmat“ valdymo sistemos gamyba, kurios eksploatacija vėlavo dėl „tėvyninės elementų bazės atsilikimo“. „Tai pati tobuliausia raketa, mūsų raketų technikos karūnos deimantas, kuri neseniai pompastiškai startavo (balandžio 20 dieną RF GM pranešė apie pirmą bandomąjį startą, kurį asmeniškai stebėjo Vladimiras Putinas.— red. past.). Gynybos ministerijos reikalavimus atitinkančios valdymo sistemos sukurti nesugebėjo. Viešai prieinami arbitražo dokumentai, kuriuose pažymima, kad naudojant esamo lygio rusiškų elementų bazę, GM reikalavimų įgyvendinti neįmanoma. Ir tai tik viena iš iliustracijų. Jei strateginėse branduolinėse pajėgose tokios problemos, tai galima įsivaizduoti, kokios problemos ir visur kitur“, — pažymi ekspertas.

Iš dokumentų (bylos №А56-8333/2020 ir А56-46672/2021) matoma, kad „Sarmat“ valdymo sistemos kūrimo kontrakto įvykdyti planuota 2017 m. Tačiau terminai ne kartą buvo neįvykdomi ir perkeliami.

Kaip vieną iš terminų perkėlimo priežasčių, kūrėjai nurodo, kad bandant elektroninius gaminius, reikėjo pirkti papildomus elektroninės bazės elementus. „Atsižvelgiant į konkurencijos nebuvimą nurodytų elementų rinkoje (taip pat ir dėl RF atžvilgiu taikomų sankcijų), jų įsigijimas truko labai ilgai, dėl ko kilo atsilikimas nuo darbų atlikimo grafiko. Pasiektų komandinių prietaisų charakteristikų nukrypimą nuo techninės užduoties reikalavimų lėmė būtinų charakteristikų elementų vietinės bazės nebuvimas. Nurodytas charakteristikas iki techninės užduoties reikalavimų įmanoma patobulinti, sukūrus ir įdiegus geresnę vietinių elementų bazę“, — rašoma dokumentuose.

„Šalyje nelieka specialistų, žinančių, kaip gaminti“

Pasak rusų karo pramonės eksperto, „Sarmato“ pavyzdys nėra vienintelis. „Kur bebestume [rusiškame KPK], visur tokios problemos. Tankų gamyba — problemos, nes modernizuojame senus tankus. Gaminti naujų „Armata“ [tankų] irgi kol kas negalime, nes „Uralvagonzavod“ patiria finansinius sunkumus. Lėktuvų gamyba — irgi problemos. Gaminame po vieną – du transporto lėktuvą ar bombonešį per metus, be to, ne nuo nulio, o naudodami senus sovietinius pagrindus. Sovietiniais laikais ir net dešimtajame dešimtmetyje pagamindavome po du - keturis bombonešius Tu-160 ir po 30 bombonešių Tu-22M per metus. Dabar mūsų KPK tiek [technikos] gaminti negali“, — sako ekspertas.

Iki 2017 metų visišką karo pramonės importo pakeitimą planavęs atlikti Dmitrijus Rogozinas neišpildė ne tik šio pažado, pasakoja ekspertas: „Jis [2014 metais] žadėjo, kad mūsų laivai gaus rusiškus variklius vietoje ukrainietiškų. Tai įvyko tik iš dalies. Visi laivų statymo terminai neįvykdomi, nes nepavyko variklių importo pakeitimo programa. Jis žadėjo pakeisti lėktuvuose naudojamų kompozicinių medžiagų importą: „Mes gamybą suderinsim, pas save, Rusijoje “ — tačiau nesuderinome. Komponentus, iš kurių daromos kompozicinės medžiagos, daugiausiai leidžia amerikiečiai“.

Ekspertas aiškina, kad importo pakeitimo programa nepavyko, nes Rusijos karinis–pramoninis kompleksas — korumpuotas ir nepakankamai finansuojamas. „Vystyti aukštąsias technologijas mažai įsakymų, mažai pinigų ir mažai pavaldinių. Reikia mokslininkų, normalių sprendimų, kad nebūtų korupcijos, — vardina ekspertas. — O pas mus daugmaž normaliai veikia tik pinigų nuo viršaus iki apačios pripumpuotos sritys — taip, kad visi prisivogtų ir nors kas liktų darbui“.

Ekspertas nurodo ir dar vieną problemą, — trūksta specialistų, galinčių sukurti vakarietiškų dalių analogus. „Rostech, kuriam buvo perduota dauguma gynybos įmonių, per pastaruosius 10 metų uždarė apie 70 procentų. O kai kokie nors dalykai negaminami keletą metų, šalyje nebelieka mokančių juos gaminti specialistų. Ir net jei pinigų ir noro yra, tai daryti tiesiog nėra kam“.

Kaip pavyzdį karo ekspertas pateikia situaciją, kai Novosibirsko aviacijos gamykla pradėjo vykdyti 100 bombonešių Su-34 užsakymą – suvirintojų teko ieškoti ištisus metus. „Novosibirske atlyginimai nedideli. Ir gamykloje per metus algą nuo 18 tūkstančių rublių pakėlė iki 70 tūkstančių. Galiausiai jie visgi surado tinkamos kvalifikacijos specialistus, tačiau tik tada, kai pakėlė algą, o lig tol jų trūko. Tokia pati padėtis ir Komsomolsko prie Amūro aviacijos gamykloje, ir Irkutsko aviacijos gamykloje, ir Krasnojarske, raketas gaminančiame „Krasmaš“ susivienijime. Vos tik ten pasirodo pinigai, kyla specialistų, medžiagų, detalių paieškos problemos, ir visa tai juda labai sunkiai ir sudėtingai“, — pasakoja jis.

Kaip Rusija tęs karą be tiekėjų iš Vakarų

Pasak karo pramonės eksperto, kai kuriose Rusijos armijos ginkluotės rūšyse vakarietiškus elementus pavyksta pakeisti „ne pačiais tobuliausiais kiniškais elektronikos komponentais“. „Galima sakyti, vietoje vienos normalios amerikietiškos mikroschemos galima pastatyti dešimt kiniškų. Tai blogiau nei viena amerikietiška, tačiau veikia ir atitinka Gynybos ministerijos reikalavimus. Dažniausiai perka iš Kinijos, nes kitų variantų nėra“, — sako jis. Kitur Rusijos armija naudoja anksčiau įsigytas dalis. Pavyzdžiui, iš amerikiečių Texas Instruments įsigytas mikroschemas. „Negaudamas dalių iš JAV, Izraelio, Europos, Rusijos KPK galės egzistuoti kelis metus, naudodamas turimas atsargas. Jei bus nepasiekiamas koks nors Texas Instruments procesorius, jie naudos analogus. O dėl to gali sumažėti patikimumas ir taiklumas“, — sako ekspertas.

Jis mano, kad Vakarų vertinimai, kad tikslių ginklų atsargos išseks šiame kare, gali būti teisingi. „Tikėtina, dabar liks kažkoks raketų rezervas itin svarbiems taikiniams. O paskui iš tėvynės užkampių ištrauks viską, kas liko, nes senos sovietinės amunicijos atsargos – didžiulės. Visa tai bus naudojama ir karas gali tapti totalesnis ir mažiau tikslus“, — pasakoja ekspertas.

Be to, Rusija gali panaudoti slaptus karinės technikos komponentų tiekimo būdus. „Jau tikriausiai buvo numatytos schemos, kaip bus organizuotas tiekimas KPK, jei Rusijai visai užsuks deguonį. Atsiras pilkos schemos, tai yra, tiekimas per trečiąsias, ketvirtąsias šalis, kaip tai buvo sovietmečiu, — sako karo ekspertas. — Tokias operacijas atlikdavo Užsienio žvalgybos tarnyba. Tuo tikslu būdavo specialiai steigiamos netikros organizacijos Europoje, Azijoje. Tarkime, Prancūzija nežinojo, kad per ją buvo tiekiami superkompiuteriai, kuriais SSRS atlikdavo dirbtinius branduolinius bandymus. Arba po kokios nors naftotiekio iš Japonijos statybos tiekimo priedanga buvo tiekiamos Toshiba staklės, kuriomis gamino tylius povandeninių laivų sraigtus. Tačiau dabar tai atlikti bus sunkiau, o aptikti – lengviau“.

istories.media

Komentarai ()