Maurits Van Brunschot palūžo praėjus 21 metams po to, kai jis įsikūrė vienoje akmenimis grįstų Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalo De Wallen gatvelių. M. Van Brunschot ėmė savo mažą dukrelę vedžioti į darželį. Valstybinis rajono darželis įsispraudęs tarp dviejų viešnamių, kurių languose beveik nuogos moterys vilioja suaugusius praeivius. „Ar jūs galite įsivaizduoti, kad tai ji mato kiekvieną dieną?“ – sako maisto kompanijos direktorius M. Van Brunschot.

Šis klausimas turbūt retai kyla milijonams Amsterdamą kasmet aplankančių žmonių. Liberalūs miesto įstatymai ir nuostatos yra absoliutus kontrastas griežtam sekso ir narkotikų kontrolei kitur Europoje bei JAV ir šį nedidelį rajoną paverčia viena labiausiai intriguojančių atrakcijų Amsterdame. „Žmonės dažnai eina į muziejus, o paskui į raudonųjų žibintų kvartalą, – sėdėdamas savo kabinete su stulbinančiu vaizdu į upę Ij sako miesto meras Job Cohen. – Tai tolerantiškojo Amsterdamo įvaizdžio dalis“.

Tai yra, iki šiol buvo. Priešingai Amsterdamo „viskas galima“ požiūriui, J. Cohen ir miesto pareigūnai pažadėjo pagaliau imtis griežtų priemonių prieš tai, ką jie vadina rajone išsiplėtojusiais kriminaliniais tinklais. Jų kampanija nenutrauks prostitucijos, kuri Nyderlanduose legalizuota 2000 m.; jie neišnaikins ir daugybės raudonųjų žibintų kvartale veikiančių kavos namų, kuriuose seniai leidžiama prekiauti marihuana ir haliucinogeniniais grybais. Bet tolerancija seksui ir narkotikams, taip ilgai buvęs būdingas Amsterdamo bruožas, greitai nyksta. Jo vietą užima augantis susirūpinimas dėl nusikalstamo verslo organizacijų, kurios atsirado ten, kur kažkada buvo nedorybės industrijų namai.

Ilgą laiką čia gyvenantiesiems šių tinklų egzistavimas vargiai yra naujiena. Ilgus metus jie bandė įspėti pareigūnus ir policiją, kad siaurų prie kanalo esančių XVII a. pastatų savininkai juos labai brangiai nuomoja vienintelei linkusiai tokią kainą mokėti nuomininkų grupei – viešnamių vadybininkams. Pastatai už labai aukštą kainą buvo nuperkami ir parduodami per kelias savaites, kas vertė pareigūnus padaryti išvadą, kad šiame rajone milijonai eurų keliauja beveik be jokios priežiūros – tai sudaro puikias sąlygas dideliu mastu plauti pinigus. Policija taip pat sako, kas vis daugiau prostitučių dabar dirba sąvadautojams, pažeisdamos Olandijos įstatymus, reikalaujančius, kad jos dirbtų nepriklausomai.

Nuo praeitų metų miestas suintensyvino sekso ir narkotikų verslo įstaigų šiame rajone finansinį tyrimą. Geriausias pareigūnų įrankis yra kovos su pinigų plovimu įstatymas, kuris visus verslo įstaigų savininkus Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartale, jiems kreipiantis dėl leidimų ir licenzijų, įpareigoja atskleisti savo finansinius duomenis; bet kurio nusikalstama veikla įtariamo asmens prašymas gali būti atidėtas arba atmestas, nepaisant to, ar kaltinimai įrodyti, ar ne. Dėl šios strategijos per De Wallen perbėgo šaltukas, nes ilgalaikiai pastatų savininkai – kai kurie jų artėja prie pensinio amžiaus – nėra pasirengę ilgiems teisiniams ginčams.

Praeitą spalį miesto pareigūnams tarpininkaujant sudarytu sandoriu vienas iš didžiausio rajono viešnamio savininkų „Storulis“ Charlie Geerts už 37 mln. dolerių pardavė 18 palei vieną iš Amsterdamo vaizdingiausių kanalų stovinčių pastatų mišrios nuosavybės bendrovei „NV Stadsgoed“. Pareigūnai iš karto uždarė 51 pastatuose buvusį viešnamio langą ir įkurdino juose jaunus mados dizainerius, kurie moka simbolinę mėnesinę nuomą – 220 dolerių. Tai tik maža daug ambicingesnės „valymo“ iniciatyvos dalis. Kaip teigia kampaniją inicijavęs vicemeras Lodewijk Asscher, rotušės sieniniame žemėlapyje pavaizduotas smulkus planas, kaip per kelis ateinančius metus uždarant daugybę viešnamių bus siekiama perpus sumažinti raudonųjų žibintų kvartalą. „Žmonės mano, kad jei langai permatomi, tai ir veikla skaidri, – sako L. Asscher. – Bet vis dar yra daug prievartos ir prekybos moterimis atvejų“.

Vaikštant vidinių Amsterdamo kanalų krantinėmis galima atsekti čia šimtmečius vaikščiojusių jūreivių, kurių laivai po jūroje praleistų mėnesių įplaukdavo į doką, pėdsakus. Šie siauri keliai ilgai žymėjo vandens pakraštį ir nuo XV a. traukė prostitutes. Dauguma jų viršutiniame kanalų namų aukšte augino vaikus, o apačioje užsiimdavo savo verlsu - beveik taip pat, kaip ir jų kaimynystėje gyvenę mėsininkai ir kepėjai. Nors tie seni namai uoliomis pastangomis buvo išsaugoti, daugiau beveik viskas pasikeitė. Dauguma prostitucija užsiimančių asmenų (kai kurie iš jų yra vyrai), gausiai išsidažę ir dėvintys menkučius apatinius, vis dar demonstruoja savo kūnus maždaug 400 tam skirtų langų. Bet kiti, daug vietiniams reikalingesnių reikmenų, pavyzdžiui, maisto, prekybininkai šiose gatvėse beveik išnyko ir juos pakeitė gausybė sekso šou įstaigų, erotinių prekių parduotuvių, pornografijos kino teatrų ir bent 150 viešnamių. Pareigūnai teigia, kad Amsterdamo sekso pramonė verta dešimčių milijonų eurų per metus. Teoriškai nuo šių metų šis kapitalas apmokestinamas, bet L. Asscher pripažįsta, jog, nors prostitučių pajamų mokestis miestui galėtų atnešti milijonus įplaukų, nedaugelis jų yra linkę mokėti, ir pabrėžia miesto poziciją, kad sekso industrijos legalizavimas nepadėjo jos išvaduoti nuo nusikaltėlių kontrolės.

Gyventojai teigia, kad per pastaruosius metus rajonas drastiškai pasikeitė: olandžių prostitučių skaičius sumažėjo ir jų vietos užimti atvyko tūkstančiai moterų, dauguma iš Rytų Europos. „Anksčiau mes pažinojome visas prostitutes, jos buvo mūsų kaimynės“, – sako nuo 1972 m. De Wallen gyvenantis vadybos konsultantas Gerrit van der Veen. G. Van der Veen, kaip ir kiti vietiniai, kaltina Amsterdamo valdžią ignoruojant augantį prekiautojų žmonėmis bei sąvadautojų skaičių ir geriau renkantis skatinti miesto atvirumą. „Valdžia tiesiog atidavė Amsterdamo senąjį centrą“, – sako jis. J. Cohen pripažįsta, kad miestas nepastebėjo ankstyvųjų pavojaus ženklų, perspėjančių apie nusikaltėlių įsitraukimą. „Reikėjo šiek tiek laiko suprasti, jog esama tiek daug prekybos žmonėmis ir prievartos“, – teigia jis.

Kaip parodė šią vasarą vykęs pirmasis mieste daug dėmesio sulaukęs teismas dėl prekybos žmonėmis seksui, tas lėtumas nusikaltėliams davė laiko savo čiuptuvais apraizgyti rajoną. Du broliai, Vokietijos turkai Saban ir Hasan Baran, buvo apkaltinti valdę plataus masto prostitucijos veiklą, naudoję prievartą prieš prostitutes ir vertę kai kurias iš jų pasidaryti krūtų didinimo operacijas; liepos mėn. jie buvo pripažinti kaltais ir nuteisti kalėti. Vis dėlto, nepaisant šios pergalės, teisėtvarkos pareigūnai yra įsitikinę, kad daugelis kitų nusikaltėlių nėra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn. „Merginos tiesiog neina į policiją, kad šie vyrai negrasintų jų šeimoms namuose“, – sako nenorėjęs būti įvardintas policijos pareigūnas. Jis sako matęs prostitučių, primuštų beisbolo lazdomis, su cigaretėmis išdegintomis žaizdomis kūne; bet net ir tada jos laikosi atokiai nuo policininkų.

Vis dėlto valdžios „valymo“ iniciatyvos kritikai teigia, kad viešnamių uždarymas privers prostitutes tapti gatvės prostitutėmis – taip jos taps dar labiau neapsaugotos nuo prievartos. „Jei norite padėti šioms moterims, tai nėra tinkamas būdas“, – sako Mariska Majoor, kuri devintajame dešimtmetyje, būdama paauglė, dirbo prostitute ir dabar vadovauja rajono „Prostitucijos informacijos centrui“. Ji ir kiti žmonės siekia daugiau viešai finansuojamų kampanijų, kurios informuotų prostitutes apie jų teises sąvadautojų ir prekeivių žmonėmis atžvilgiu bei toms, kurios nori, padėtų susirasti kitą darbą.

Rotušėje L. Asscher sako, kad pagal naująjį planą prostitucija ir lengvi narkotikai vis dar bus toleruojami, bet ne nusikaltėliai. „Žymiai sumažėjus“ sekso industrijai, rajonas galėtų suklestėti, sako jis: „Investuotojai į nekilnojamąjį turtą supranta, kad tai yra puiki kapitalo dalis, turinti didelį potencialą“.

Už viešnamių durų planas sukėlė nerimą dėl ateities. 43 m. Slim Gharbi, kuris vadovauja viešnamio įmonei „ La Vie en Rose“, įsitikinęs, kad miesto pareigūnai perdėjo rajono nusikalstamumo lygį ir pradėjo įtarinėti visą jo sekso industriją. „Aš uždirbu tiek pinigų, kad būčiau beprotis, darydamas kažką neteisėto“, – sako jis, sėdėdamas prie kompiuterio, kuriame laiko daugybės prostitučių asmenines bylas – įskaitant privalomus įrodymus, kad joms yra daugiau nei 21 m. ir kad joms leidžiama dirbti Europos Sąjungoje. Išnuomodamas 32 kambarius prostitutėms trimis 8 valandų trukmės pamainomis, S. Gharbi gali uždirbti tūkstančius eurų per dieną; jis pasilieka 15 proc., o visa kita atiduoda dviems pastato savininkams. Dabar iš savo klientų moterys prašo apie 75 dolerius už seksą; kambarių nuoma yra iki 225 dolerių už pamainą nuo 8 val. vakare iki 4 val. ryto, kai išeina turistų grupės ir atvyksta rimti klientai. „Kaip ir ponas Hilton, aš nuomoju kambarius“, – sako S. Gharbi.

Tačiau, nepaisant nepavojingo S. Gharbi apibūdinimo ir romantiško „ La Vie en Rose“ pavadinimo, prostitutės, savo pamainos pradžioje mokančios pinigus ir pasiimančios raktus, savo darbą apibūdina kaip sunkų, vienišą ir dažnai žeminantį. 27 m. olandė Ivana sako, kad prostitute pradėjo dirbti, po dvejų kalėjime praleistų metų neradusi jokio kito darbo. Dabar ji sako dirbdama „išjungianti protą, kad nemąstytų apie nieką“. Smulkutė ukrainietė Irina sako, kad 10 metų dirbdama De Wallen uždirbo „daug pinigų“ ir toliau nuolat randa klientų tarp „vyrų, kurie yra vieni ir išsigandę“. Nepaisant jos ilgos prostitucijos patirties, savo darbą ji slepia nuo savo dviejų vaikų, kurių amžius 21 ir 14 m. 26 m. rumunė Monika sako gerai uždirbanti – kartais net 15 tūkst. dolerių per mėnesį – ir galinti siųsti pinigus namo savo tėvams. Tačiau dėl savo darbo ji neturi vaikino ir nutolo nuo savo šeimos, kuri visiškai nenutuokia, kad ji prostitutė.

Kol kas J. Cohen ir L. Asscher nepaaiškino, kurios iš šių ar tūkstančių kitų prostitučių išgyvens raudonųjų žibintų kvartalo transformaciją. Bet miesto planai jau daugelį privertė susimąstyti apie kitokią ateitį. Dešimtmetį dirbusi prostitute Irina pradėjo mokytis, norėdama tapti ekskursijų po Amsterdamą gide rusų kalba. O kompanijos direktorius M. Van Brunschot sako, kad jau pavargo laukti, kada miestas pertvarkys rajoną. Kiek anksčiau šiais metais jis pradėjo ieškotis naujų namų Amsterdamo vakariniuose priemiesčiuose arba pajūrio mieste Harleme. „Sau pasakiau, kad iki metų pabaigos manęs čia nebebus“, – sako jis. Jis bus vienas iš šimtų išsikraustančiųjų. Bet daugelis iš jų visiškai nenutuokia, kur galų gale įsikurs.

Parengta pagal Time

Komentarai (4)