Utopinė ar distopinė ateitis? Štai kur mus gali nuvesti dirbtinis intelektas  ()

2015 m. vienas iš „PayPal“ įkūrėjų Peteris Thielis garsiai sukritikavo technologijų pramonę dėl to, kad ji orientuojasi į skaitmeninius produktus, o ne į naujas technologijas. Pastaraisiais metais dirbtinis intelektas pakeitė mūsų suvokimą, kaip gali atrodyti ateitis. Ar galime panaudoti dirbtinį intelektą mūsų bendros ateities labui, ar visgi jis paspartins mūsų žlugimą?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

P. Thielis savo garsioje esė „Kas nutiko ateičiai?“ apgailestavo, kad visuomenė nutolo nuo „skraidančių automobilių“ ateities vizijos ir dėmesį sutelkė į laipsniškus pasiekimus – tokius kaip „Twitter“ žinutės siekiančios „140 ženklų“.

P. Thielio komentarai buvo paskelbti 2011 m., kai dirbtinis intelektas dar buvo šiek tiek neįprasta technologija, daugiausia naudojama mokslinių tyrimų tikslais.

Nuo to laiko dirbtinis intelektas smarkiai išpopuliarėjo, o žmonija pradėjo svajoti apie naują dirbtinio intelekto varomą ateitį, kupiną nežinomybės ir jaudulio.

DI meta iššūkį P. Thielio technologijų pramonės kritikai, atgaivindamas tiek utopines, tiek distopines ateities vizijas.

Taigi, ar ateities vizija vėl tapo utopinė? Ir kaip ji atrodo dabar?

Atgal į 70-uosius

Sugrįžkime į 1969-uosius. Šaltasis karas artėjo prie kulminacijos, o kosmoso lenktynės buvo ties lemiama riba – JAV ir Rusija artėjo prie Mėnulio.

1969 m. liepos 20 d., netrukus po 10.51 val. rytų Europos laiku, 650 milijonų televizorių visame pasaulyje buvo ištransliuota viena ikoniškiausių istorijos frazių: „vienas mažas žingsnis žmogui, vienas milžiniškas šuolis žmonijai“.

Aštuntajame dešimtmetyje futuristai prabudo – daugybė elitinių mokslininkų, įskaitant Prinstono universiteto fiziką Gerardą K. O'Neillą ir Masačusetso technologijos instituto (MIT) tyrėją Ericą Drexlerį, parengė įvairių sričių – nuo nanotechnologijų iki kosmoso kolonializmo – planus.

[EU+Kuponai] „June Mega Sale“! Įspūdingi prizai ir pasiūlymai: energijos stotelės, el. paspirtukai, siurbliai ir kt. (Video)
3095 1

„June Mega Sale“ išpardavimas!

Nuolaidų kuponai

Iš Europos sandėlių

Iki 2 metų garantijos

1) „FOSSiBOT F1200“ - mobili energijos stotelė, 1200W, 1024Wh, LiFePO4

2) „Narwal Freo X Plus“ - 7800Pa, plovimas, unikalus šepetys, atliekų suspaudimas, APP

3) „JIGOO C500“ - puikios kainos belaidžiai dulkių siurbliai

4) „BOGIST M1 Elite“ - 350W, 36V 10Ah el. paspirtukas

Išsamiau

Minesotos universiteto (JAV) antropologijos profesorius Davidas Valentine rašė: „Aštuntasis dešimtmetis taip pat buvo tas laikotarpis, kai „ateitis“ – distopinė arba utopinė, atvira technologinėms manipuliacijoms – labiausiai užvaldė pasauliečių, politikų, sprendimų priėmėjų ir prognozuotojų vaizduotę.“

Dirbtinio intelekto atsiradimas

Dirbtinio intelekto ištakos siekia šeštąjį dešimtmetį, kai 1956 m. kompiuterių mokslininkai Johnas McCarthy ir Marvinas Minsky suorganizavo Dartmuto vasaros dirbtinio intelekto tyrimų projektą (DSRPAI).

Būtent šiame renginyje gimė terminas „dirbtinis intelektas“. Po aštuonerių metų – 1964 m. – MIT tyrėjas Josephas Weizenbaumas sukūrė pirmąjį pokalbių robotą „ELIZA“ – šiuolaikinių dirbtinio intelekto pokalbių robotų (tokių kaip „ChatGPT“) pirmtaką. 1966 m. M. Minsky pavedė studentui prijungti kamerą prie kompiuterio ir „liepti jai aprašyti tai, ką ji mato“ – tai buvo oficialus kompiuterinės regos (angl. computer vision) – mokslo srities, kuria siekiama suteikti kompiuteriams galimybę automatiškai matyti, identifikuoti ir suprasti vizualinį pasaulį, imituojant tą patį, ką daro žmogaus regėjimas – gimimas.

 

Iš pradžių mokslininkų bendruomenė beveik nekreipė dėmesio į dirbtinį intelektą, išskyrus nedidelę mokslininkų grupę, kuri tikėjo jo galimybėmis. 1970 m. M. Minsky žurnalui „Life Magazine“ sakė: „Po trejų – aštuonerių metų turėsime mašiną, kurios bendrasis intelektas prilygs vidutinio žmogaus intelektui“.

Kaip dabar žinome, M. Minsky prognozės laiko atžvilgiu nebuvo teisingo. Investicijų į dirbtinį intelektą tuo metu nebuvo ir tai smarkiai stabdė technologijos vystymą.

Šis sąstingio laikotarpis buvo pavadintas „dirbtinio intelekto žiema“. Vienas iš J. McCarthy mokinių Hansas Moravecas teigė, kad „kompiuteriai vis dar buvo milijonus kartų per silpni, kad pasižymėtų intelektu“.

Tai buvo technologinio nusivylimo laikotarpis – žmonės per trumpą laiką atrado labai daug, tačiau šiam idėjų antplūdžiui išnagrinėti ir įgyvendinti nebuvo nei laiko, nei pinigų.

„Norėjome skraidančių automobilių, o gavome 140 ženklų“

P. Thielis dažnai kalbėdavo apie šią technologinę problemą, kurią apibūdina plačiai paplitusi citata: „Mes norėjome skraidančių automobilių, o gavome 140 simbolių.“

Ši dichotomija iliustruoja „ateities“, kurią turėjo atnešti skaitmeninės technologijos, mirtį. Pagrindinis jo argumentas yra tas, kad rizikos kapitalas pradėjo teikti pirmenybę „laipsniškiems pokyčiams“ ar net „netikroms technologijoms“, kurios turėjo mažą apčiuopiamą vertę, bet per trumpą laiką atnešė daug pelno. P. Thielis ir jo kolegos rašė: „Manome, kad perėjimas nuo paramos transformuojančioms technologijoms prie ciniškesnių, laipsniškų investicijų sužlugdė rizikos kapitalą.“

 

Visi geriausi inžinieriai buvo pernelyg užsiėmę „Facebook“ ir „Google“ programėlių tobulinimu – užuot išradinėję tokias technologijas kaip skraidantys automobiliai.

P. Thielis klausė: „Ar liko tikrų technologijų? Ar pasiekėme galą – savotišką technologijų istorijos pabaigą?“

Ar dirbtinio intelekto pažanga įrodo, kad P. Thielis tai sakydamas klydo?

Ar „ateitis“ sugrįžo?

Įžengėme į pradinį technologinių inovacijų laikotarpį – mes patys dar nežinome, kokiu mastu dirbtinis intelektas pakeis mūsų pasaulį. Dirbtinis intelektas yra unikalus tuo, kad jis priklauso ir skaitmeninių technologijų, kurias P. Thielis kritikuoja, ir naujoviškų išradimų, kuriuos jis skatina, kategorijoms. Nuo egzoskeletų, kurie palengvina vaikščiojimą paralyžiuotiems žmonėms, iki robotų, kurie patys kuria ir demonstruoja savo meną – dirbtinis intelektas yra skaitmeninė technologija, kurią galima įdiegti praktiškai į bet ką.

 

Dirbtinis intelektas yra interneto naršyklėse, telefonuose, robotuose ir transporto priemonėse. Su kiekviena diena jis tampa vis protingesnis, o kai kurie teigia, kad „superprotingo“ dirbtinio intelekto, kuris pranoksta žmogaus pažinimo galimybes, sulauksime vos po kelerių metų.

Todėl kyla svarbūs klausimai: dabar žmonės sprendžia, kokias technologijas kurti su dirbtiniu intelektu – bet kas nutiks, jei jis taps per daug protingas ar savarankiškas ir galės mums pasipriešinti? Kas bus, jei jis išmoks pats save pašalinti iš technologijų ar net pats save replikuoti?

Pastaraisiais mėnesiais DI lyderiai, technologai, visuomenės veikėjai ir politikai išsako savo pozicijas dėl DI – ir galima sakyti, kad didžiausią sumaištį kelia distopiniai pasakojimai.

Tarp žymių kritikų yra du DI „krikštatėviai“ Yoshua Bengio ir Geoffrey Hintonas, kurie pateikė griežtus perspėjimus dėl tokių pavojų kaip dirbtinio intelekto valdymo kontrolės praradimas. Informatikas Yannas LeCu mano, kad šie perspėjimai gerokai perlenkia lazdą.

„Fox“, CNN, CBS, BBC ir kiti pagrindiniai naujienų portalai iškelia dirbtinį intelektą į viešų diskusijų akiratį, kurstydami žmonių mintis apie futuristinį scenarijų, pagal kurį valdžią perima mašinos.

 

Iš tiesų, šis įsivaizduojamas pasaulis jau gyvena mumyse dėl tokių filmų kaip „I, Robot“, „Matrix“, „Artificial Intelligence“, „2001: A Space Odyssey“, „Metropolis“, „Terminator“, „Ex Machina“, „WALL-E“ ir kitų futuristinių, dirbtinio intelekto temos įkvėptų filmų, kuriuos sieja viena bendra savybė: tai žmonijai gerai nesibaigia.

Dirbtinio intelekto potencialas

Daug girdime apie dirbtinio intelekto keliamus pavojus – galbūt todėl, kad tai yra sensacingiausios istorijos. Tačiau milžiniškas dirbtinio intelekto potencialas turi būti išnaudotas ir sutelktas į pagrindines taikymo sritis – nuo klimato kaitos lėtinimo iki ligų prevencijos ir medicininės reabilitacijos, žemės ūkio optimizavimo ir transporto.

Jau dabar yra nuostabių pavyzdžių, kai šios technologijos padeda žmonėms – nuo projektų Afrikoje, skirtų ligoms nugalėti, iki pigių magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų ir naujų vaistų, kuriais kovojama su antibiotikams atspariomis bakterijomis, atradimo.

Dirbtinis intelektas gali sukurti ateitį žmonėms ten, kur anksčiau jos nėra buvę – tačiau turime užtikrinti, kad jis išaugs į kuriantį, o ne griaunantį įrankį.

Parengta pagal „Daily AI“.




Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(9)
(3)
(6)

Komentarai ()