Kaimas mįslingai pradingo su visais gyventojais ir net mirusiaisiais iš kapų – kas čia įvyko? ()
1930 m. nutiko paslaptingas įvykis, kuris iki šių dienų liko neišaiškintas.
© mysterious_pics (Ekrano nuotrauka) | https://x.com/mysterious_pics/status/447433934830190592
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiaurės Kanadoje, atšiauraus Angikunio ežero apylinkėse, 1930 metais užfiksuotas vienas keisčiausių neatskleistų įvykių. Šiame ledu ir sniegu padengtame regione tradiciškai kūrėsi inuitų žvejų bei prekeivių kaimeliai, į kuriuos kartais užklysdavo kailinių žvėrelių medžiotojai. Tų pačių metų lapkritį vienas tokių medžiotojų, Joe Labelle, ieškodamas nakvynės užsuko į vietinę gyvenvietę, tačiau ją rado visiškai tuščią. Išnyko visi be išimties – vyrai, moterys ir vaikai.
Sustingęs laikas ir kraupūs radiniai
Kaimo vaizdas liudijo, kad žmonės dingo staiga ir netikėtai. J. Labelle aptiko tuščias palapines, virš laužaviečių kabančius puodus su maistu bei drabužiuose paliktas įsmeigtas adatas. Jokių smurto ar kovos pėdsakų nebuvo. Tačiau kraupiausi radiniai slėpėsi kaimelio pakraščiuose: prie stulpų rasti iš bado nugaišę inuitams gyvybiškai svarbūs šiaurės šunys, o netoliese – iškastas žmogaus kapas su aplink išmėtytais akmenimis. Tai akivaizdžiai buvo žmogaus, o ne žvėries darbas.
Tyrimas ir dangiškos anomalijos
Apie radinius pranešus policijai, paaiškėjo, kad inuitai gyvenvietę apleido likus maždaug dviem mėnesiams iki medžiotojo vizito. Nors dingimo priežastis liko mįslė, tyrėjai užfiksuodavo neįprastų reiškinių. Kanados pareigūnai virš ežero pastebėjo keistas, mėlynai pulsuojančias šviesas, kurios visiškai nepriminė įprastos šiaurės pašvaistės. Šie nepaaiškinami faktai vėliau paskatino ufologus iškelti teoriją apie masinį ateivių pagrobimą, kuris galėtų paaiškinti staigų žmonių išnykimą nepaliekant jokių pėdsakų.
Skeptikų abejonės ir neatsakyti klausimai
Laikui bėgant, istorija apaugo gandais bei perdėtais skaičiais, o skeptikai ėmė abejoti jos autentiškumu. Tyrėjai atkreipė dėmesį į prieštaravimus: istoriją išgarsinęs žurnalistas Emmettas Kelleheris turėjo polinkį perspausti faktus, o J. Labelle iki tol neturėjo oficialaus medžioklės leidimo. Remdamasi įrodymų trūkumu, policija 1931 metais bylą uždarė, pavadindama ją pramanu.
Visgi greitas bylos uždarymas įtikino ne visus. Nelegalus medžioklės verslas tuo metu buvo įprastas reiškinys, o žurnalisto potraukis sensacijoms nepaneigia paties įvykio galimybės. Jei pagrindiniai liudytojai nemelavo, ištisos inuitų bendruomenės likimas, badu numarinti šunys, išniekintas kapas ir keistos šviesos danguje lieka viena tamsiausių Šiaurės Amerikos paslapčių. Ji iki šiol kaitina vaizduotę ir netgi primena senuosius vietinių mitus apie atšiauriose žemėse klaidžiojančias pabaisas.
.png)
