Kosminė loterija, kurioje nebuvo šansų: štai kaip įvyko susidūrimas, sunaikinęs senąjį pasaulį ()
Apokalipsė prieš 66 mln. metų: mokslininkai atskleidė, kodėl dinozaurams tą dieną tiesiog siaubingai nepasisekė.
© Nuotr. iš atvirų šaltinių
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prieš maždaug 66 milijonus metų į Žemę rėžėsi milžiniškas, apie 10 kilometrų skersmens asteroidas. Jis smogė ten, kur šiandien yra Jukatano pusiasalis Meksikoje, ir sukėlė vieną didžiausių katastrofų mūsų planetos istorijoje.
Po smūgio kilo milžiniški miškų gaisrai, per vandenynus nusirito milžiniški cunamiai, prasidėjo stiprūs žemės drebėjimai, suaktyvėjo ugnikalniai, o į atmosferą pakilo milijardai tonų dulkių ir uolienų. Dangų uždengė storas dulkių sluoksnis, Saulės šviesa beveik nepasiekė Žemės, planeta staigiai atšalo, žuvo augalai, o netrukus sugriuvo visa maisto grandinė. Taip išnyko dinozaurai ir daugybė kitų gyvybės formų.
Tačiau naujas tyrimas rodo, kad tai buvo ne tik nelaimė – tai buvo neįtikėtina nesėkmių virtinė.
Mokslininkai jau anksčiau svarstė, kad jei asteroidas būtų nukritęs kitoje vietoje arba kitu kampu, pasekmės galėjo būti gerokai mažesnės. Net ir metų laikas turėjo reikšmės – smūgis įvyko pavasarį Šiaurės pusrutulyje, kai daugelis gyvūnų aktyviai dauginosi, todėl atsitiesti po katastrofos buvo dar sunkiau.
|
Dabar žurnale „Science Advances“ paskelbtas tyrimas atskleidė dar vieną svarbią detalę.
Paaiškėjo, kad Žemę pražudęs asteroidas priklausė itin retai meteoritų rūšiai. Tai buvo CO tipo anglinis chondritas – tokie meteoritai sudaro tik labai mažą dalį visų į Žemę nukritusių kosminių kūnų.
Dar labiau stebina tai, kad šis objektas, tikėtina, atkeliavo iš labai tolimų Saulės sistemos pakraščių.
Įprastai Jupiteris savo milžiniška gravitacija veikia tarsi kosminis sargas – jis sulaiko daugybę pavojingų asteroidų ir neleidžia jiems pasiekti vidinės Saulės sistemos. Kartais mažiems akmenims pavyksta praslysti, tačiau praleisti 10 kilometrų skersmens asteroidą – tikra retenybė.
Kaip sako tyrimo autoriai:
„Tai, kad Žemę pataikė toks retas ir iš tokio tolimo Saulės sistemos regiono atkeliavęs objektas, tik dar labiau parodo, kaip tą dieną dinozaurams nepasisekė.“
Kaip mokslininkai tai nustatė?
Tyrėjai analizavo garsųjį Kreidos–paleogeno (K–Pg) sluoksnį – ploną geologinį sluoksnį, kuris visame pasaulyje žymi dinozaurų eros pabaigą.
Mėginiai buvo paimti Danijoje, Ispanijoje ir Italijoje, o vėliau palyginti su 11 skirtingų tipų meteoritais.
Didžiausias dėmesys skirtas nikeliui. Skirtingų meteoritų rūšys turi savitą nikelio izotopų „parašą“, todėl pagal jį galima nustatyti jų kilmę.
Rezultatai aiškiai parodė – katastrofą sukėlė būtent CO tipo anglinis chondritas.
O kaip dėl sieros?
Ilgą laiką buvo manoma, kad po smūgio į atmosferą patekę didžiuliai sieros kiekiai užtemdė Saulę, sukėlė rūgščius lietus ir tapo pagrindine masinio išnykimo priežastimi.
Tačiau naujasis tyrimas šią teoriją šiek tiek pakoregavo.
CO tipo meteoritai turi gerokai mažiau sieros, vandens, anglies ir kitų lakiųjų medžiagų nei daugelis kitų meteoritų.
Tai reiškia, kad pats asteroidas greičiausiai nebuvo pagrindinis sieros šaltinis.
Pasak tyrimo autoriaus Philippe'o Claeyso, tikrasis katastrofos kaltininkas buvo ne siera, o milžiniškas kiekis į atmosferą išmestų dulkių ir uolienų.
Būtent jos ilgam uždengė Saulę, smarkiai atvėsino klimatą ir sukėlė grandininę ekologinę katastrofą, po kurios gyvybė Žemėje pasikeitė visiems laikams.
Šis tyrimas dar kartą primena, kad mūsų planetos istoriją kartais pakeičia neįtikėtini atsitiktinumai. O todėl astronomai ir šiandien itin atidžiai stebi dangų, ieškodami asteroidų, kurie kada nors galėtų kelti grėsmę Žemei.
.png)
