Čiupakabros: faktai apie mistinius Lotynų Amerikos vampyrus
(0)
Čiupakabra yra bene naujausias egzempliorius mistinių pabaisų panteone, atsiradęs praėjus ne vienam dešimtmečiui po to, kai pasaulis suskato pliaukšti apie sniego žmones ar Lochneso pabaisą. Tiesa, mistikos skraistė čiupakabras dengė vos keletą metų – ožkoms kraują iščiulpiančių vampyrų paslaptis galiausiai įminta.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Čiupakabrą galima vadinti ispaniškuoju sniego žmogaus analogu. Skirtumas tik tas, jog ten, kur praėjo sniego žmogus, lieka didelės pėdos. O ten, kur praėjo čiupakabra, lieka negyvi gyvūnai. Kone vienbalsiai nuspręsta, jog didžiausias delikatesas čiupakabroms yra ožkos (beje, „chupacabra“ ispaniškai reiškia „čiulpiantis ožkų kraują“). Tačiau nespjauna jie ir į kates, triušius, šunis, vištas ir kitus naminius gyvūnus.
Nufotografuoti mįslingojo žvėries nėra pavykę niekam. Nelikę ir jokių įspaustų pėdsakų. Tačiau čiupakabras mačiusių liudininkų – ant abiejų rankų pirštų nesuskaičiuosi: kraujo ištroškusią pabaisą dievagojasi savo akimis matę bent du tuzinai žmonių. Ko gero, čiupakabra yra antras žinomiausias pasaulyje vampyras po legendinio grafo Drakulos. Čiupakabrų aukos visados lieka bekraujės.
Pagal liudininkų pasakojimus išeitų štai toks padarų, „čiulpiančių ožkų kraują“, fotorobotas: 1,2-1,5 metro aukščio, dviem galingomis kojomis, kuriomis atlieka galingus šuolius, ilgomis iltimis, šiurpiomis, krauju pasruvusiomis akimis ir per visą nugarą nusidriekusia spyglių skiautere. Nors kai kurie šaltiniai tvirtina, jog čiupakabra pirmąsyk paminėta aštuntajame dešimtmetyje, pirmoji žinutė apie monstrą spaudoje pasirodė 1995 m. Puerto Rike. Iki tol jokių žinių apie šiuos vampyrus viešojoje erdvėje nebuvo.
Iš kur atsirado čiupakabros? Legendų sklinda pačių įvairiausių: pradedant versija, jog tai – slapto JAV genetinio eksperimento Puerto Riko džiunglėse produktas, baigiant beviltiškai nutampytomis istorijomis apie nežemišką čiupakabrų kilmę (neva šiuos grobuonis Žemėn atgabeno ir iš savo lėkščių į džiungles išmetė ateiviai). Yra ir manančių, jog čiupakabros – Dievo rūstybės prieš nenaudėlius dvikojus nusidėjėlius įsikūnijimai.
Čiupakabrų metamorfozės ir įvairovė
Čiupakabrų aukso amžius baigėsi prieš maždaug penkerius metus – iki to laiko ypatingai daug žinių apie šiuos sutvėrimus skambėjo Puerto Riko, Meksikos, Čilės, Nikaragvos, Argentinos, net Floridos valstijos (JAV) žiniasklaidoje. Akvaizdu, jog čiupakabra – ispanakalbių demonas. Apie 2000 m. įvyko sunkiai paaiškinama vampyro metamorfozė: iš klaikaus, ateiviško, dvikojo spygliuoto padaro „ožkų kraujo nuleidėjas“ virto beplauke keturkoje šuns ar kojoto išgama. Ir ne šiaip išgalvota: tokių keturkojų gyvių lavonų rasta Teksaso ir Pietvakarių Amerikos regionuose.
Tai galima laikyti savotišku lūžio tašku, nes skirtingai nei sniego žmonių ar Lochneso Nesės atvejais, mokslininkai dabar jau turėjo tų sutvėrimų palaikus ir galėjo juos ištirti. Buvo atlikti negyvų čiupakabrų DNR tyrimai. Visais atvejais padarai buvo priskirti šunų, kojotų, meškėnų ar kuriai nors kitai paplitusių žinduolių padermei. Vadinamieji „čiupakabros“ išsiskirdavo tuo, jog jie būdavo užsikrėtę parazitinėmis infekcijomis, dėl kurių nuplikdavo ir įgydavo šiurpią, vaiduoklišką išvaizdą.
Genetikai ir laukinės gamtos biologai visus rastus čiupakabrų palaikus identifikavo kaip žinomų gyvūnų kūnus. Bet jei čiupakabros tėra parazitų užkamuoti žinomų rūšių individai, kas tada čiulpė ožkų, vištų ir kitų naminių gyvūnų kraują? Nors pranešama, kad negyvi augintiniai paprastai būdavo randami be kraujo, panašu, jog tai – mitas. Buvo atlikta keletas numanomų čiupakabros aukų kūnų skrodimų ir paaiškėjo, jog kraujo juose yra apsčiai.
Jei ne čiupakabros, tai kas tuomet žudė naminius gyvūnus? Kartais paprasčiausias atsakymas ir yra teisingas atsakymas – įprasti, žinomi plėšrūs gyvūnai (dažniausiai šunys arba kojotai). Jie instinktyviai stveria aukai už kaklo, o šuniški dantys palieka skylutės pavidalo žaizdeles, kurias įaudrinta žmonių vaizduotė priskiria vampyrų iltims. Nors daugelis žmonių yra įsitikinę, jog šuniniai ar kojotiniai gyvūnai savo aukas sudrasko, laukinės gamtos ekspertai tikina, jog tai – irgi mitas: šunys ir kojotai dažniausiai tik perkanda kaklą ir palieka auką galuotis.
Mįslė įminta?
Nors šuninių čiupakabrų mįslė įminta, vienas klausimas vis tiek lieka atviras: kas nutiko tikrosioms čiupakabroms iš Puerto Riko? Kaip čia taip nutiko, kad, apsireiškusios 1995 m. rugpjūtį, po keleto metų šios būtybės ima ir išgaruoja? Knygoje „Čiupakabrų pėdsakais: faktai, pramanai ir folkloras apie vampyrus-pabaisas“ ("Tracking the Chupacabra: The Vampire Beast in Fact, Fiction, and Folklore", University of New Mexico Press, 2011) aiškinama, jog istorijos apie čiupakabras prasidėjo po vienos puertorikietės Madlenos Tolentino (Madelyne Tolentino) pasakojimo. Jos istorija ir tapo legendų apie mistinį žvėrį pagrindu. Moteris labai detaliai nupasakojo vampyro išvaizdą, kuri nebuvo panaši į kurio nors iš žinomų gyvūnų.
Vis dėlto M. Tolentino čiupakabra savo išvaizda buvo panašus į pabaisą iš fantastinio filmo „Species“. Panašumai buvo pernelyg akivaizdūs, kad būtų atsitiktiniai. O ir moteris duodama interviu neslėpė ne tik mačiusi šį filmą, bet ir tvirtino, jog „čiupakabra yra iš akies traukta filme matyta pabaisa, tik su spygliais ant nugaros.“