Biolokacijos teorija teigia, jog visa aplinka skleidžia tam tikras vibracijas, kurias galima išmatuoti biolokaciniu rėmeliu (dar vadinamu virgulėmis) ar švytuokle (dar vadinama svambalu) pagalba. Virgulininkai kelia įvairias teorijas, kurios paprastai neturi jokio mokslinio pagrindo. Viskas būna paremta parapsichologinio pobūdžio išvadomis ir spekuliacijomis. Taigi, apžvelkime kas gi iš tiesų sukioja biolokacinį rėmelį.

Biolokacija arba kitaip radiostezija yra vadinama parapsichologinių praktikų grupė, kuri deklaruoja, jog yra įmanoma rasti plika akimi nematomus daiktus (vandenį po žeme, laikant biolokacinį rėmelį virš žemėlapio rasti žmogų ir t. t.) virgulių ar švytuoklės pagalba.

Jau nuo seno buvo asmenų praktikuojančių radiosteziją. Buvo ja tikinčių žmonių. Tačiau nuo gilios senovės šis metodas buvo kritikuojamas kaip pseudomokslas ar apgaulė.

Senovėje tai buvo viena iš maginių praktikų, kurios pirmasis paminėjimas yra randamas Biblijoje: „Mano tauta atsiklausia savo rąstagalio, burtų lazda jiems išburia. Kekšystės dvasia juos nuvedė į klystkelius, – palikdami savo Dievą, jie elgiasi kaip kekšė.“ (Оz.4,12). Taigi ir Biblija laiko šią praktiką netinkama.

Vakarų Europos literatūroje šis metodas buvo daug kartų aprašytas. Galima rasti veikalų ir ginančių jį ir paneigiančių kaip klaidatikystę. Vienas iš paminėjimų yra randamas Agrikolos veikale „Apie kalnakasybą ir metalurgiją“ (lot. De re metallica). Agrikola mini, jog kalnakasiai radiostezijos metodu ieško metalo gyslų kalnuose. Tačiau jis tai vertina gana skeptiškai: „protaujančiam ir suprantančiam gamtos ženklus žmogui virgulės nereikalingos… jis pamatys gamtos ženklus ir be stebuklingos vytelės.“

Kadangi magines praktikas smerkia dauguma religijų, radiostezija Europoje taip pat buvo smerkiama ir buvo siejama su šėtono pramanais. Šis metodas buvo ne kartą pasmerktas Katalikų Bažnyčios kaip maginė praktika. Nors būta kritikos ir iš Bažnyčios ir iš to meto mokslininkų, radiostezija buvo plačiai naudojama, kol mokslo pasiekimai, pavyzdžiui geologijos, neišstūmė jos į pseudomokslo sferą.

Radiostezija buvo plačiai paplitęs metodas. Nebuvo apsiribojama vien tik kalnakasyba. Pavyzdžiui, 1692 metais Žakas Aimaras Verne pagarsėjo tuo, jog šiuo metodu bandė išaiškinti žudikus Liono kalėjime. Jis tokiu būdu bandė išaiškinti ir kitokio pobūdžio nusikaltimus. Jis ilgą laiką veikė nebaudžiamas ir ne vieną dešimtį žmonių pasmerkė myriop vadovaudamasis virgulių parodymais. Žinia apie tokio metodo taikymą pasiekė princą Konde. Šis nusprendė padaryti Aimarui Verne bandymą. Princas liepė iškasti kelias duobes ir pripildyti įvairiais daiktais. Tada duobės buvo užkastos ir panaikinti visi jų egzistavimo pėdsakai. Aimaras Verne turėjo surasti šias duobes. Žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis, radiostezijos būdu šių duobių jam nepavyko rasti. Nors Aimarui Verne po to ir buvo uždrausta naudotis šiuo metodu išaiškinant nusikaltėlius, išliko liudijimų, jog 1703 metais jis tokiu pat metodu bandė išaiškinti protestantus.

Princo Konde atliktas bandymas sukėlė mokslininkų susidomėjimą. Dėl to mokslas ignoravo radiosteziją dėl jos prastos reputacijos ir tik XIX amžiuje šis fenomenas pradėtas vertinti kaip psichologinis reiškinys.

Anglų psichologas Viljamas Karpentneris 1852 metais bandė paaiškinti šį fenomeną kaip ideomotorinį aktą t. y. nesąmoningą žmogaus reakciją į pažįstamus reiškinius ar visą jų kompleksą. Jis radiosteziją aiškino taip: pavyzdžiui asmuo sužino apie gruntinius vandenis ne iš virgulių, nes virgulės pradeda suktis tik tada kai virgulininkas nesąmoningai atpažįsta ženklus liudijančius, jog tas vanduo randasi būtent toje vietoje. Tokių būdu Agrikolos pasvarstymai įgauna psichologinį pobūdį.

1984 metais, biolokacijos fenomeną tyrė J. Jorišemas ir B. Turobovas. Jie bandė išsiaiškinti ar biolokacija veikia praktikoje, taip pat jie bandė išsiaiškinti ar apskritai egzistuoja toks reiškinys kaip parapsichologų minimas biolaukas.

Eksperimento dalyviai buvo patyrę virgulininkai. Kambaryje buvo padėtos trys tuščios dėžės, pažymėtos numeriais. Eksperimentatorius aklai išsitraukdavo dėžės numerį ir į tą dėžę patalpindavo švino gabalą. Tada į kambarį buvo kviečiamas virgulininkas, kuris biolokacinio rėmelio pagalba ištirdavo visas dėžes ir pasakydavo kurioje dėžėje, jo manymu, yra švinas. Iš 76 testų teigiamų atsakymų buvo 64 t. y. 84 %, o šis rezultatas gerokai viršija 33 % atsitiktinio pataikymo tikimybę. Tačiau jei eksperimentatorius būdavo nusisukęs nugara į virgulininką ar būdavo kitoje patalpoje, rezultatai būdavo žymiai prastesni ir priartėdavo prie atsitiktinio pataikymo ribos. Kaip kontrolinis testas buvo atliktas toks eksperimentas: eksperimentatorius ištraukdavo numerį, bet švino į dėžę neįdėdavo, tuo atveju virgulininkas nurodydavo ištraukto numerio dėžę ir teigdavo jog švinas joje.

Eksperimento išvados buvo tokios: virgulininkas geba nustatyti kur yra švinas tik tuo atveju, jei jį įdėjęs asmuo yra tame pačiame kambaryje. Tačiau manoma, jog virgulininkas tai išskaitydavo iš eksperimentatoriaus reakcijų. Taigi, jei vadovautumėmės šiuo testu, virgulės nieko neparodo, o naudojamasi elementaria žmogaus psichologija, nes kai eksperimentatoriaus nebūdavo kambaryje, spėjimas būdavo lygus atsitiktiniam.

Kitas eksperimentas žinomas Sidnėjaus eksperimento vardu. 1980 metais, Sidnėjuje, Džeimsas Rendis ir Dikas Smitas pasiūlė 40 000 dolerių sumą, asmeniui, sėkmingai įrodysiančiam biolokacijos veiksmingumą. Eksperimente galėjo dalyvauti visi norintys. Kaip eksperimento objektas buvo pasirinkta dešimt vamzdžių iki pusės įkastų į žemę. Eksperimento metu vienu iš vamzdžių buvo leidžiamas vanduo, virgulininkas turėjo nustatyti, kuriuo. Eksperimente dalyvavo 16 pretendentų, kurie galėjo turėti nuo 5 iki 10 bandymų. Bandymų skaičių nustatydavo pats dalyvis. Idant nesuveiktu minėtasis ideomotorinis efektas, su dalyviais bendravo žmogus, nežinantis, kuriuo vamzdžiu teka vanduo. Eksperimento dalyviai iš viso padarė 111 bandymų iš kurių sėkmingi buvo tik 15 t. y. 13.5 %. Šis rezultatas yra mažesnis už atsitiktinio pataikymo galimybę.

Teigiama, jog biolokacinį rėmelį ar švytuoklę veikia elektromagnetiniai Žemės laukai. Tačiau kaip gali veikti elektromagnetinis laukas kai naudojamos medinės virgulės (o juk tik tokias anksčiau ir naudojo). Medis yra dialektrikas, kurio niekaip negali veikti elektromagnetinis laukas. Iš fizikos pamokų mokykloje žinome, jog mus supanti aplinka pilna chaotiškų elektromagnetinių laukų, taigi net naudojant metalines virgules, rezultatai turėtų būti chaotiški. Kad tokios virgulės judėtų, reikia kintančio elektromagnetinio lauko su nemenku galingumu, o toks spinduliavimas gamtoje paprasčiausiai neegzistuoja. Taigi, vėl sugrįžtame prie tos pačios išvados, jog biolokacinį rėmelį valdo pats žmogus, o virgulės veikia tik kaip indikatorius rodantis paties naudotojo nuomonę.

Taigi, biolokacinį rėmelį valdo pats žmogus. Šiuo atveju naudotojas atlieka nesąmoningus mikrojudesius, kurių plika akimi nepamatysime. Dar Pavlovas, tyręs refleksus, rašė apie tai, jog jei galvojama apie kokį nors judesį, organizmas atlieka tą judesį mikro lygmenyje. Kai žmogus galvoja apie judesį, smegenys atlieka motorines funkcijas. Tarkime žmogus galvoja, kad švytuoklė suktųsi pagal laikrodžio rodyklę ir ji pradės suktis, nes bus atliekami minimalūs sukimo judesiai. Taigi čia nieko mistiško nėra, kiekvienas žmogus tai gali padaryti. Paeksperimentuokite ir pamatysite, jog be vargo galite priversti judėti švytuokle bet kokia kryptimi. Galėsite tai parodyti savo draugams ir pagarsėti kaip ekstrasensas.

Taigi iš to seka, jog informacijos šaltiniu tampa pats virgulininkas, gaunantis informaciją iš aplinkos. Biolokacija gali būti efektyvi tik tada, kai virgulininkas turi pakankamai informacijos apie tiriamą objektą.

Komentarai (0)