Vaiduoklių fenomenas lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų. Žmonės iš lūpų į lūpas perdavinėjo pasakojimus apie juos, vėliau šie pasakojimai perėjo ir į literatūrą bei kiną. Šiais laikais, kaip ir senovėje, nežiūrint į technologinę pažangą, yra daug žmonių tikinčių vaiduokliais. Apie tai skelbia ir žiniasklaida.

Nepaisant to jog, tiek mokslininkai, tiek Bažnyčia, tiek okultizmas, tiek dauguma kitų religijų teigia jog vaiduokliai neegzistuoja, jūs galite internete rasti begales ezoterinių paaiškinimų, kodėl egzistuoja vaiduokliai, kaip juos prisišaukti, kokia jų prigimtis ir t. t. Dabartinis vaiduoklių bumas atsirado XIX a. su spirtizmo doktrinos išsivystymu. Ši doktrina teigia, jog egzistuoja įvairios astralinio kūno ir sielos dalys, kurios geba likti po mirties tarpinėje būsenoje tarp šio ir anapusinio pasaulio. Ši ezoterinė koncepcija, populiariame pavidale ir sklando tarp žmonių. Čia ir savižudžiai, ir neįvykdę savo misijos žemėje, ir nusidėjėliai kurie lieka tarpinėje būsenoje negalėdami peržengti anapusinio pasaulio slenksčio.

Taigi, siūlau kartu apžvelgti kai kuriuos racionalius reiškinius, kada žmonės manosi matą vaiduoklį. Žmonės paprastai negeba kritiškai vertinti to ką mato aplink save, jie linkę viską mistifikuoti ir matyti paranormalius reiškinius net ten kur jų iš tiesų nėra. Didžioji dalis vaiduoklių regėjimų vis tik gali būti paaiškinta elementaria žmogaus psichologija, kurios tam tikrus aspektus dabar ir apžvelgsime.

Taigi, kodėl žmonės mato vaiduoklius, mato juos visur, jaučia jų buvimą, mato siluetus, girdi balsus ir dūsavimus?

Psichologai ne kartą buvo atlikę eksperimentą, kurio metu būdavo dvi grupės, kontrolinė ir eksperimentinė. Eksperimentinei grupei, būdavo pasakoma, jog štai šiame name vaidenasi, duodama paskaityti sufabrikuotų ištraukų iš laikraščių ar kitokiais būdais bandoma parodyti, kad čia iš tiesų vaidenasi. Tada eksperimentinė grupė turėdavo kažkurį laiką prabūti toje patalpoje kurioje „vaidenasi“. Dalyviai vėliau būdavo apklausiami, ką jautė, ką matė, ką girdėjo. Praktiškai visi dalyviai nupasakodavo keistus pojūčius, kaip antai šaltį, prisilietimą, taip pat būdavo nupasakojami girdėti dūsavimai ir kitokie reiškiniai kurie paprastai lydi vaiduoklių pasirodymus. Kontrolinei grupei gi nebūdavo pasakojama nieko, tačiau jie tiek pat laiko turėdavo prabūti toje pačioje patalpoje. Kaip nekeista, kontrolinė grupė jokių ypatingų pojūčių nejuto. Tokių tyrimų išvados paprastai būdavo vienodos, žmonės įsikalba vaiduoklius ir tada regi juos net ten kur jų nėra. Žinoma, čia svarbus faktorius yra tai, jog žmogus tiki, kad čia vaidenasi. Tikint smegenys ieško patvirtinimo tikėjimui ir sukuria pojūčius, garsus ir kitus vaiduoklio egzistavimo „įrodymus“.

Paprasčiausi neurofiziologiniai pojūčiai gali sukelti paranormalių reiškinių regimybę. Tai tinka, kalbat ir apie vaiduoklius, astralines keliones ir net ateivius. Pats paprasčiausias eksperimentas kurį galite atlikti patys yra toks: išeikite sutemus į lauką ir kurį laiką žiūrėkite į kurią nors žvaigždę, po kurio laiko pradės atrodyti, jog žvaigždė juda. Dažnai tokią „judančią“ žvaigždę žmonės palaiko skraidančia lėkšte. Ką gi tai bendra turi su vaiduokliais? O gi štai ką: vaiduokliai paprastai matomi tamsiu paros metu, įtemptai žiūrint į tamsą, dažnai nejudantys objektai ar siluetais ima judėti. Žmonės tai dažnai palaiko vaiduoklių pasireiškimu, nors tai vyksta dėl paprasčiausios akių fiziologijos.

Tokie „vaiduoklių“ ar net skraidančių lėkščių judėjimai, paprastai įvyksta dėl autokinetinio efekto. Šis efektas pasireiškia, pavyzdžiui tada, kai akys pavargsta ir pradeda dažniau nei įprastai atlikinėti nevalingus akies obuolio mikrojudesius, kurių pats žmogus nefiksuoja. Pavargusios akys, dažnai dėl autokinetinio efekto, mus verčia matyti judančius siluetus, ten kur rodos niekas judėti neturėtų. Autokinetinis efektas yra nedidelis fiziologinis sutrikimas, paprastai praeinantis pailsėjus, nebent tai yra patologija. Kaip ten bebūtų, šį efektą patiria visi žmonės.

Kitas reiškinys, kuris turi įtakos „vaiduoklių“ matymui, taip pat yra būdingas visiems žmonėms. Tai elementari akies vyzdžio reakcija į šviesą. Tamsoje, vyzdžiai išsiplečia, kad įleistų daugiau šviesos, o šviesoje susiaurėja, kad apsaugotų akį nuo nepageidaujamo šviesos poveikio. Tačiau šis vyzdžio refleksas ne visada priklauso tik nuo šviesos. Dažnai vyzdžiai plečiasi ar siaurėja dėl įvairiausių faktorių: teigiamų ar neigiamų emocijų, susikaupimo, atsipalaidavimo, streso, netikėto garso ir t. t. Visi šie procesai veikia vyzdžio refleksą. Pateiksiu pavyzdį: žmogus sėdi apšviestoje patalpoje, kalba apie kažkokius mistinius dalykus, pavyzdžiui jis arba jam kažkas pasakoja kokias nors siaubo istorijas apie vaiduoklius, ateivius ar panašiai. Žmogus įsibaugina, staiga dėl susijaudinimo, susiaurėja jo vyzdžiai. Įvyksta natūralus procesas, kurio metu į akį patenka mažiau šviesos, tačiau psichologiškai žmogus tai vertina kaip kažkokių mistinių šešėlių atėjimą, nes vaizdas juk aptemo. Tokių istorijų ne vieną ir ne dvi esu girdėjęs, o ir pats vaikystėje atkreipiau dėmesį, kad kai tik pradėdavau kitiems vaikams pasakoti apie vaiduoklius ir skraidančias lėkštes, visiems vaizdas patamsėdavo, tarsi tikrai kažkoks šešėlis užguldavo. Mes vaikai tai siejome su mistika, nors tai paprasčiausia fiziologija. Deja, dauguma suaugusiųjų taip pat šią būseną mistifikuoja ir paprastai niekas netiki kai pasakai, jog tai vyksta dėl paprasčiausios vyzdžių reakcijos į jaudulį. Na, gal kai kuriems tiesiog smagiau gyventi mistifikuojant tokius dalykus. Gal būt.

Taip pat dėl akies vyzdžio reflekso, įėjus į tamsią patalpą, lengva pamatyti „vaiduoklį“, juk dauguma vaiduoklių kaip tik ir matoma prietemoje ar patekus į tamsią aplinką. Tokiu momentu, akys nespėja prisitaikyti ir mato visokius keistus šešėlius. Arba dėl vyzdžio judėjimo, išskiria iš tamsos labiau apšviestus objektus ir juos „pajudina“. Atsiranda judesio regimybė. Deja, tai daug kas sėkmingai palaiko vaiduoklių pasireiškimu.

Kitas reiškinys dėl kurio matomi „vaiduokliai“ yra vadinamasis entoptinis efektas. Tai efektas kuris vyksta ne dėl išorinių dirgiklių poveikio, o dėl to kas dedasi pačioje akyje. Jei akyje yra padidėjęs spaudimas, tada ir vyksta entoptinis efektas. Jį galima susikurti dirbtinai, tereikia paspausti užmerktą akį ir jūs išvysite spalvų ir šviesų žaismus, vadinamus fosfenais. Padidėjus akies spaudimui, fosfeno poveikis gali atsirasti ir atsimerkus, tada gali būti matomi įvairūs siluetai ir panašūs reiškiniai, dažnai palaikomi vaiduokliais.

Kitas neurofiziologinis reiškinys, kurio metu gali būti matomi „vaiduokliai“, vadinasi sinestezija. Sinestezija pasireiškia, kai stimuliuojant vieną iš pojūčių, atgarsiai pasireiškia per kitą pojūtį. Dažnai sinstezija pasireiškia po insulto, narkotikų naudojimo ar panašių faktorių. Tai gali pasireikšti, pavyzdžiui, kaip garsų matymas per spalvas, arba emocijas matomos per spalvines auras aplink objektą ir panašiai. Toks reiškinys pasireiškia 1 iš 23 kartų. Su sinestezija siejamas ir aurų matymas. Sinestezija gali būti paveldima.

Kitas psichologinis reiškinys kurio metu matomi „vaiduokliai“ yra pareidolija. Žmogaus smegenys veikia taip, kad ieško aplinkoje pažįstamų formų. Dėl to įvairiuose objektuose matomi veidai ar siluetai. Pareidolijos pasireiškimas ypač jaučiamas „vaiduoklių“ nuotraukose, kai neaiškiame siluete matoma, pavyzdžiui, moteris su viduramžiška suknele ir t. t.

„Vaiduokliai“ taip pat būna matomi ir esant migrenai. „Vaiduoklius“ esant migrenai mato apie 30 % ligonių. Tuo momentu pasikeičia regimų objektų suvokimas ir vadinama tai fotopsija. Dažnai fotopsija kenčiantiems nuo migrenos, gali užeiti ir be galvos skausmo.

„Vaiduokliai“ taip pat matomi haliucinacijų pavidalu esant nuovargiui, narkotikų ar vaistų šalutiniam poveikiui, esant ligai, pavyzdžiui šizofrenijai, taip pat kurį laiką pabadavus, kartais užtenka būti visą dieną nevalgius, esant augliui smegenyse, ar buvus smegenų traumai, net ir nedidelei ir t. t. Taip pat haliucinacijos gali aplankyti ir visiškai sveikus žmones. Tyrimai rodo, jog 15 % sveikų žmonių, kartais patiria haliucinacijas. Haliucinacijos įdomios tuo, jog pasireiškia per visus penkis pojūčius, nors dažnai gali reikštis ir tik per vieną iš jų. Įdomu ir tai, jog sveikų ir ligotų žmonių haliucinacijos veikia per tas pačias smegenų struktūras, negana to, smegenys nesugeba atskirti haliucinacijos nuo realybės, nes veikia tos pačios smegenų sritys (girdint tikrą garsą ir haliucinacijos sukurtą garsą, veikia ta pati smegenų sritis, atsakinga už klausą).

Taip pat „vaiduokliai“ dažnai matomi esant vadinamajam miego paralyžiui. Žmogui miegant, organizmas atjungia motorines funkcijas, tam, kad žmogus nepradėtu miegodamas atlikinėti sapnuojamų veiksmų. Pas lunatikus, ši funkcija neveikia. Kartais žmogui pabudus, motorinės funkcijos nespėja įsijungti, tada organizmas kurį laiką lieka paralyžiuotas, jis negali judėti ir kalbėti. Smegenys dažnai sapnuoja toliau ir tada žmogus mato visokius vaizdus, jaučia kažkieno buvimą, ar net pojūtį lyg kas smaugtų ar būtų užgulęs krūtinę. Žinoma, tada žmogų apima panika. Manoma, jog 60 % žmonių, bent jau kartą gyvenime yra pajutę miego paralyžių, tačiau kenčiantys nuo narkopleksijos sutrikimo, miego paralyžių išgyvena gana dažnai. Taigi, praktiškai visi vaiduoklių matymai, kurie įvyksta vos pabudus, greičiausiai bus susiję su miego paralyžiumi.

Štai apžvelgėme kai kuriuos reiškinius, kurie mums leidžia matyti „vaiduoklius“. Didžioji dalis vaiduoklių, gali būti paaiškinti jais, kita dalis – kitais reiškiniais. Operuojant tokia informacija, galima daryti išvadą, jog vaiduokliai greičiausiai egzistuoja tik mūsų galvoje, nes yra daug racionalių paaiškinimų, kodėl vaiduokliai matomi dėl neurofiziologinių reiškinių, tačiau praktiškai nėra jokio rimtesnio paaiškinimo, kodėl jie dar galėtų būti matomi. Žinoma, mes galime tikėti tuo ką apie vaiduoklius kalba ezoterika, bet, kaip sako dabartiniai religijotyrininkai „ezoterika yra dabartinis opiumas liaudžiai“, tad jūsų teisė rintis kuo tikėti, o kuo ne.

Komentarai (2)