4 žmonės, kurie buvo palaidoti gyvi (ir kaip pavyko jiems ištrūkti) (0)
Tais laikais, kai ištobulinta medicinos įranga dar negalėdavo parodyti, ar žmogus tikrai paliko šį pasaulį, daugybė žmonių bijodavo būti palaidoti gyvi, ir prisigalvojo griežtų pomirtinių procedūrų, turėjusių užtikrinti, kad taip neįvyktų.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Knygoje „Buried Alive: The Terrifying History of Our Most Primal Fear“ („Palaidoti gyvi: šiurpinanti mūsų didžiausios baimės istorija“) Janas Bondesonas aprašo kai kuriuos metodus, turėjusius apsaugoti nuo to, kad žmogus nebūtų palaidotas dar gyvas. Tarp tokių priemonių būdavo karstai su varpeliais ar vėliavėlėmis, kurios galėdavo įspėti praeivius apie bet kokius judesius po žeme. Nors daugelis istorijų apie palaidotus gyvus žmones buvo perdėtos, J. Bondesonas atkapstė kelis atvejus, kai žmonės iš tikrųjų buvo palaidoti dar tebekvėpuojantys, rašo svetainė mentalfloss.com.
1822 metais žmonės palaidojo vieną 40 metų vokiečių batsiuvį, tačiau jau nuo pat pradžių buvo kilę abejonių dėl jo mirties. Nors batsiuvio šeima patvirtino, kad jis paliko šį pasaulį – jis atrodė tarsi miręs, sakė jie – batsiuvio lavonas nesustingo ir nepradėjo skleisti jokio dvoko. Tačiau laidotuvės įvyko, kaip ir buvo suplanuota. Kai duobkasys jau pylė ant kapo paskutinį žemių sluoksnį, iš apačios pasigirdo stuksenimas.
Kiek įmanoma greičiau atkasęs karstą, duobkasys aptiko karste krutėjusį batsiuvį. Jo rankos buvo iškeltos virš galvos, kūnas neatvėsęs, o kai vienas gydytojas įdūrė į veną, įkapės permirko krauju. Vyras buvo gaivinamas tris dienas, bet pastangos buvo bevaisės. Batsiuvys dar kartą buvo paskelbtas mirusiu ir palaidotas antrą – šį kartą paskutinį – kartą.
1915 metais 30 metų Pietų Karolinos gyventoja Essie Dunbar patyrė mirtiną epilepsijos priepuolį – bent jau taip visi manė. Paskelbę jos mirtį, gydytojai paguldė E. Dunbar lavoną į karstą ir paskelbė, kad velionė bus laidojama kitą dieną – kad su ja spėtų atsisveikinti jos sesuo, gyvenusi užmiestyje. Tačiau E. Dunbar sesuo gerokai vėlavo ir spėjo pamatyti tik paskutinius žemių grumstus, pilamus ant jos kapo. E. Dunbar sesuo pasipiktino ir panoro išvysti Essie paskutinį kartą. Ji liepė atkasti karstą. Kai karsto dangtis buvo pakeltas, Essie atsisėdo ir visiems nusišypsojo. Po šio įvykio ji nugyveno dar 47 metus.
1867 metais 24 metų prancūzė Philomele Jonetre apsikrėtė cholera. Netrukus ji buvo palaikyta mirusia. Kaip ir buvo priimta, atvykęs kunigas atliko paskutines apeigas ir Ph. Jonetre kūnas buvo paguldytas į karstą. Vos po 16 valandų karstas buvo užkastas šešių pėdų gylyje.
Kaip ir batsiuvio atveju, duobkasys išgirdo Ph. Jonetre stuksenimą į karsto dangtį ir ją iškasė. Nors pridėjus žvakę prie jos nosies nesimatė jokių kvėpavimo ženklų, jos krūtinėje girdėjosi ritmiškas širdies plakimas. Jai taip pat šiek tiek susitraukinėjo raumenys ir trūkčiojo akies vokas. Tačiau tai netruko ilgai: kitą dieną Ph. Jonetre oficialiai buvo pripažinta mirusia ir palaidota antrą kartą.
J. Bondesonas 19 metų prancūzo Angelo Hayso atvejį vadina „veikiausiai įsimintiniausia 20-ojo amžiaus pirmalaikių laidotuvių istorija“. 1937 metais A. Haysas sudaužė savo motociklą ir galva trenkėsi į plytinę sieną. A. Hayso veidas buvo taip sudarkytas, kad jo tėvams nebuvo leista pamatyti sūnaus kūno. Neužčiuopę jokio pulso, medikai paskelbė vaikiną mirusiu ir po trijų dienų jis buvo palaidotas. Tačiau dėl tyrimo, kurį inicijavo vietos draudimo bendrovė, praėjus dviem dienoms nuo laidotuvių, jo kūnas buvo ekshumuotas.
Teismo medicinos darbuotojų nuostabai, A. Haysas tebebuvo šiltas. Jis buvo paniręs į gilią komą ir sumažėjęs organizmo poreikis deguoniui padėjo jam išgyventi. Po daugybės operacijų ir reabilitacijos A. Haysas visiškai pasveiko. Netrukus jis tapo tikra Prancūzijos įžymybe: žmonės iš tolimiausių kampelių atvykdavo su juo pasikalbėti. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje jis leidosi į gastroles su savo išrastu karstu, kuris buvo išklijuotas storais apmušalais, turėjo maisto spintelę, tualetą ir net biblioteką.
1. Batsiuvys
1822 metais žmonės palaidojo vieną 40 metų vokiečių batsiuvį, tačiau jau nuo pat pradžių buvo kilę abejonių dėl jo mirties. Nors batsiuvio šeima patvirtino, kad jis paliko šį pasaulį – jis atrodė tarsi miręs, sakė jie – batsiuvio lavonas nesustingo ir nepradėjo skleisti jokio dvoko. Tačiau laidotuvės įvyko, kaip ir buvo suplanuota. Kai duobkasys jau pylė ant kapo paskutinį žemių sluoksnį, iš apačios pasigirdo stuksenimas.
Kiek įmanoma greičiau atkasęs karstą, duobkasys aptiko karste krutėjusį batsiuvį. Jo rankos buvo iškeltos virš galvos, kūnas neatvėsęs, o kai vienas gydytojas įdūrė į veną, įkapės permirko krauju. Vyras buvo gaivinamas tris dienas, bet pastangos buvo bevaisės. Batsiuvys dar kartą buvo paskelbtas mirusiu ir palaidotas antrą – šį kartą paskutinį – kartą.
2. Essie Dunbar
1915 metais 30 metų Pietų Karolinos gyventoja Essie Dunbar patyrė mirtiną epilepsijos priepuolį – bent jau taip visi manė. Paskelbę jos mirtį, gydytojai paguldė E. Dunbar lavoną į karstą ir paskelbė, kad velionė bus laidojama kitą dieną – kad su ja spėtų atsisveikinti jos sesuo, gyvenusi užmiestyje. Tačiau E. Dunbar sesuo gerokai vėlavo ir spėjo pamatyti tik paskutinius žemių grumstus, pilamus ant jos kapo. E. Dunbar sesuo pasipiktino ir panoro išvysti Essie paskutinį kartą. Ji liepė atkasti karstą. Kai karsto dangtis buvo pakeltas, Essie atsisėdo ir visiems nusišypsojo. Po šio įvykio ji nugyveno dar 47 metus.
3. Philomele Jonetre
1867 metais 24 metų prancūzė Philomele Jonetre apsikrėtė cholera. Netrukus ji buvo palaikyta mirusia. Kaip ir buvo priimta, atvykęs kunigas atliko paskutines apeigas ir Ph. Jonetre kūnas buvo paguldytas į karstą. Vos po 16 valandų karstas buvo užkastas šešių pėdų gylyje.
Kaip ir batsiuvio atveju, duobkasys išgirdo Ph. Jonetre stuksenimą į karsto dangtį ir ją iškasė. Nors pridėjus žvakę prie jos nosies nesimatė jokių kvėpavimo ženklų, jos krūtinėje girdėjosi ritmiškas širdies plakimas. Jai taip pat šiek tiek susitraukinėjo raumenys ir trūkčiojo akies vokas. Tačiau tai netruko ilgai: kitą dieną Ph. Jonetre oficialiai buvo pripažinta mirusia ir palaidota antrą kartą.
4. Angelo Haysas
J. Bondesonas 19 metų prancūzo Angelo Hayso atvejį vadina „veikiausiai įsimintiniausia 20-ojo amžiaus pirmalaikių laidotuvių istorija“. 1937 metais A. Haysas sudaužė savo motociklą ir galva trenkėsi į plytinę sieną. A. Hayso veidas buvo taip sudarkytas, kad jo tėvams nebuvo leista pamatyti sūnaus kūno. Neužčiuopę jokio pulso, medikai paskelbė vaikiną mirusiu ir po trijų dienų jis buvo palaidotas. Tačiau dėl tyrimo, kurį inicijavo vietos draudimo bendrovė, praėjus dviem dienoms nuo laidotuvių, jo kūnas buvo ekshumuotas.
Teismo medicinos darbuotojų nuostabai, A. Haysas tebebuvo šiltas. Jis buvo paniręs į gilią komą ir sumažėjęs organizmo poreikis deguoniui padėjo jam išgyventi. Po daugybės operacijų ir reabilitacijos A. Haysas visiškai pasveiko. Netrukus jis tapo tikra Prancūzijos įžymybe: žmonės iš tolimiausių kampelių atvykdavo su juo pasikalbėti. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje jis leidosi į gastroles su savo išrastu karstu, kuris buvo išklijuotas storais apmušalais, turėjo maisto spintelę, tualetą ir net biblioteką.
(19)
(2)
(7)