Ar atpažintume nežemišką gyvybę jei ją sutiktume? O gal tos gyvybės formos mums net neprimintų gyvų organizmų? (0)
Žmonija ieško nežemiškos gyvybės. Visgi, iš kur mes žinome, kad ją atpažintume? Juk kitose planetose išsivysčiusios gyvybės formos gali būti visiškai kitokios ir net neatitikti mūsų „gyvybės“ sąvokos apibrėžimo. Mokslininkai iš Oksfordo Universiteto atskleidė atsakymą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mes manome, kad gyvi organizmai turi maitintis, judėti ir daugintis. Juk puikiai suprantame, kad akmenys nėra gyvi, o štai medžiai, bakterijos ir žinduoliai klausimų nekelia. Tačiau Žemės gyvybė, kurios pagrindas yra anglis, gali visai nepriminti gyvybės kitose planetose. Mums net sunku įsivaizduoti kaip atrodytų protinga nežemiška gyvybė, o ką jau kalbėti apie primityvesnes jos formas, kurių pagrindas nebūtų anglis.
Oksfordo Universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kurio metu įvairiais skaičiavimais ir egzistuojančiomis teorijomis bei hipotezėmis bandė pagrįsti nežemiškos gyvybės apibrėžimą pagal žemiškas kategorijas. Kitaip tariant, mokslininkai žiūrėjo, ar žmonija atpažintų kitų planetų organizmus kaip gyvus. Tam jie turi bent šiek tiek priminti Žemės gyvūnus - judėti, stengtis išgyventi, daugintis.
Mokslininkai teigia, kad tikimybė teisingai atpažinti nežemišką gyvybę yra gana didelė dėl vieno labai paprasto mokslinio fakto - evoliucijos. Natūrali atranka lemia, kad išlieka tik geriausi. Jei gyvybė Žemėje išsivystė tokia kryptimi, kad mes vėliau sukūrėme būtent tokį gyvybės apibrėžimą, tikėtina, kad panašiai evoliucija ją formavo ir kituose pasauliuose.
Tačiau šioje vietoje yra ir sunkumų - juk nežinome, kurioje evoliucijos stadijoje tą gyvybę aptiktume. Jei jos pagrindas būtų silicis, o aplinkos sąlygos neskatintų nuolatinio judėjimo, pačių mažiausių organizmų galime tiesiog nepastebėti. Tačiau vėlesnėse evoliucijos stadijose paveikslas pradėtų ryškėti. Į ląsteles panašios dalys jungtųsi į audinius, gyvybės formos pradėtų sudėtingėti, jų judesiai ir siekis išgyventi bei daugintis būtų akivaizdesni.
Dažnai įsivaizduojama, kad nežemiška gyvybė gali klajoti kaip neatpažįstamas energijos debesis, tačiau tai labai mažai tikėtina ir labiau primena mokslinę fantastiką. Taip pat kartais svarstoma, kad gyvybė kitose planetose gali priminti akmenis ar, pavyzdžiui, skysčius, tačiau ir tokios gyvybės formos turėtų daugintis. Neišvengiamai, jos išsiskirtų iš aplinkos ir žmonės galėtų jas aptikti. Tačiau viskas gali įvykti ir priešingai - nežemiška gyvybė gali būti evoliucijoje pažengusi toliau nei bet kas mūsų planetoje. Gali būti, kad ji geba keisti savo formą ir pasislėpti. Tačiau tokie tyrimai rodo, kad jei tyrinėtume planetą su gyvybe, mes neturėtume jos pražiopsoti.