Modernusis „skraidančiųjų lėkščių“ ir susidomėjimo ateiviais iš kosmoso bumas, ko gero, kilo 1947 m., kuomet JAV lakūnas mėgėjas Kenetas Arnoldas (Kennet Arnold) paskelbė danguje virš Uolėtojų kalnų regėjęs neįprastą keistų objektų, kaip dabar pasakytume – NSO – eskadrilę, o žiniasklaida šį įvykį netrukus susiejo su „ufonautais“.

Nežemiškų būtybių, pilotuojančių tarpžvaigždinius laivus, tema tapo labai populiari – liudijimai apie įvairiausio plauko susitikimus su kosminiais ateiviais pasipylė kaip iš gausybės rago, ypač JAV.

6-ajame XX a. dešimtmetyje susiformavo specifinė „artimo kontakto“ liudininkų grupė, teigusi, jog su atvykėliais iš tolimųjų pasaulių bendrauja tiesiogiai (apie „kontaktuotojus“ jau esame anksčiau rašę).

Šiame pranešimų sraute galime aptikti pasakojimus ne tik apie geranorišką „bendravimą“ ir „bendradarbiavimą“, tačiau ir atvejus, kai „pilkieji neūžaugos“, „žalieji žmogeliukai“, „didžiagalviai nykštukai“, žodžiu, nemalonios išvaizdos humanoidinės būtybės, ciniškai, agresyviai ar net šiurkščiai veikdavo prieš žmogaus valią.

Vadinamųjų „pagrobimų“ problema nuo 7-ojo XX a. dešimtmečio tapo kone pagrindiniu ir itin prieštaringai vertinamu NSO fenomeno aspektu.

Nepaprasta Betės ir Barnio istorija

Bene pirmoji modernaus žanro ateivių pagrobimo istorija priklauso Betei (Betty) ir Barniui (Barney) Hilams (Hill) iš Naujojo Hempšyro (New Hampshire). 1961 metų rugsėjo 19 d. naktį važiuodami Trečiuoju plentu į Portsmutą, sutuoktiniai išvydo ant kelio nusileidusį keistą švytintį objektą ir, išlipę iš automobilio, neatsispyrė pagundai jį apžiūrėti iš arčiau. Hilai tik prisimena ausis užgulusį duslų nemalonų garsą, o atsipeikėjo po poros valandų savo mašinoje už 35 mylių nuo įvykio vietos. Šiek tiek suglumę, kodėl pasuko aplinkeliu ir nežinodami, kas su jais įvyko „iš tikrųjų“, Hilai sėkmingai parvyko namo.

Po kelių dienų Betę ėmė persekioti naktiniai košmarai, kuriuose ji su vyru prievarta nuvesdinami į NSO vidų, sutuoktiniai tapo irzlūs, jautė nepaaiškinamą nerimą – juos kamavo nuojauta, kad ,,kažko svarbaus“ iš patirto įvykio neprisimena. Betė ir Barnis kreipėsi į tuo metu žinomą Bostono psichiatrą, mokslų daktarą Bendžaminą Saimoną (Benjamin Simon), kuris savo praktikoje taikė regresyviosios hipnozės metodą.

Per 45 valandų bendros trukmės „atmintį grąžinančios“ hipnozės seansus paaiškėjo, kas Hilams atsitiko per tas dvi „dingusias“ valandas: po to, kai Betė ir Barnis stebėjo, kaip NSO nusileidžia ant automagistralės, iš jo išlipusios pilkos žmogiškojo pavidalo būtybės juos paralyžiavo ir nugabeno į erdvėlaivį, ten atliko neįprastą medicininę apžiūrą, paėmė kraujo, odos ir plaukų mėginius. Po „procedūrų“ laivo kapitonas (ar vadas) Betei parodė žvaigždėlapį su pažymėtais skrydžių maršrutais. Nesuprantama, kam tai reikėjo daryti, kadangi ,,specialiu prietaisu“ Hilų atmintis tuojau pat buvo „išvalyta“, o jie patys įsodinti į savo automobilį, t. y. „paleisti“.

Hilų patirtis – kolektyvinis „sapnas“?

Dėl objektyvumo privalome pažymėti, jog daktaro Saimono nebuvo apėmusi visuotinė NSO karštligė. Hilų atvejis jam pasirodė įtikinamas – jų išgyvenimus jis perkėlė į bestseleriu virtusią knygą „Pertraukta kelionė“. Jis kategoriškai atmetė nuomonę, jog sutuoktiniai sąmoningai melavo, tačiau jų patirtį buvo linkęs interpretuoti kaip bendrą iliuziją, t.y. nuostabų ir retą atvejį psichiatrijoje – tam tikrą kolektyvinį „sapną“, kuriame susipina autentiška patirtis su įaudrintos vaizduotės padariniais, o gautąjį „siužetą“ sąmonė pateikia kaip „kažką tikra“.

Ir iš tiesų, kaip vėliau pastebėjo „pagrobimų“ fenomeno tyrėjas Martinas Kotmajeris (Martin Kottmeyer), Hilų nutikime daugelį motyvų galima rasti 1953 m. sukurtame populiariame vaidybiniame filme „Užkariautojai iš Marso“, o Barnio pasakojimas per hipnozės seansą apie ateivių išvaizdą iškilo praėjus vos dvylikai dienų po to, kai Hilai per televiziją pažiūrėjo serialo „Anapusinės ribos“ dalį, kurioje buvo vaizduojami lygiai tokie patys ateiviai. Šie sutapimai nieko neįrodo, bet, mažų mažiausiai, priverčia susimąstyti.

Galų gale 1991 metais, praėjus 30 metų po šio įvykio, Betė per vieną interviu prisipažino, jog ji iki tos lemtingos dienos jau buvo pasidavusi 6-ojo dešimtmečio „ufonautų isterijai“, skaitė daug populiarios literatūros apie kosminius laivus iš kitų pasaulių ir jų pilotus, kartais grobiančius žmones, todėl vis dar nėra garantuota, kas jai su vyru nutiko iš tikrųjų, o kas ne.

Hilų nutikimas, žinoma, buvo ne vienintelis, o tik pirmasis smarkiai išgarsėjęs ir, galbūt, paskatinęs prabilti apie kitus panašius atvejus. Nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios daugybė žmonių sakėsi buvę pagrobti ir tirti ateivių, o tai arba sužinoję per hipnozės seansus, arba supratę iš „panašių istorijų“ užuominų. Žodžiu, socialinis fenomeno rezonansas, ypač JAV, buvo didžiulis – „pagrobtųjų“ sindromas ėmė plisti lyg epidemija – per pusę amžiaus susikaupė tūkstančiai liudijimų (beje, žmonių, teigiančių, jog buvo pagrobti ateivių, esama ir Lietuvoje, ir šio straipsnio autoriui yra tekę su jais bendrauti)!

Tai kas gi čia dedasi? Gal vyksta masinė ateivių invazija?

Nejaugi kažkas (NSO tyrinėtojai, valstybės saugumas, vyriausybė), žinodamas apie tokią situaciją, slepia tiesą nuo plačiosios visuomenės? Ar gali būti, jog pasaulinės konspiracijos teorijos šalininkai vis dėlto yra teisūs? Neskubėkime daryti skubotų išvadų. Gal esama kitokių, paprastesnių šio reiškinio paaiškinimų? Gal pirmiausia reiktų ištirti žmogaus psichikos paslaptis, giluminius sąmonės procesus? Gal problemą pirmiausia reiktų suvokti sociokultūriniame kontekste, o tik po to – kosminiame?

Išimtis, patvirtinanti taisyklę

Mokslininkai, žinoma, pranešimus apie ateivių pagrobtus žmones vertina itin atsargiai ir kritiškai. Ne dėl to, jog ši tema mokslui yra „nepatogi“. Tiesiog daugelis pranešimų, gerai į juos pasigilinus, yra per menkai pagrįsti įrodymais, atitinkančiais elementariausius mokslinius standartus. Nustebsite, tačiau oficialiai nėra (arba yra, tik mes nežinome) patikimų pagrobimų liudininkų, stebėjusių „pagrobimo“ procesą (paradoksas, ar ne tiesa?), o „pagrobimų“ žymės ant kūno, pavyzdžiui, žaizdelės, savaime neįrodo sąsajos su NSO.

Tiesa, mažų mažiausiai yra viena išimtis, patvirtinanti taisyklę – garsus NSO fenomeno tyrinėtojas Badas Hopkinsas (Budd Hopkins) bestseleriu tapusioje knygoje „Liudytojų akimis. Tikra NSO pagrobimų ant Bruklino tilto istorija“ išsamiai aprašo įvykį, kuomet 1989 m. lapkričio mėnesį Manhatano (JAV, Niujorkas) centre 3 val. nakties ateivių vykdytą pagrobimą stebėjo trys nepriklausomi liudininkai.

Per daugkartines apklausas jų pasakojimai visiškai sutapo: du Manhatano gatvėse patruliavę policininkai bei atsitiktinis praeivis būdami skirtingose rajono vietose vienu metu virš gyvenamojo namo pamatė švytintį disko formos objektą, iš kurio į vieno buto langą nukreiptu spinduliu „įplaukė“ kelios keistos būtybės ir po keliolikos sekundžių lygiai taip pat „išplaukė“ jau su pagrobtąja (jos vardas Linda), o dar po kelių akimirkų visi dingo „lėkštėje“, šviesos užgeso, spindulys išblėso ir nieko nebebuvo matyti. Tai yra bene vienintelis užregistruotas atvejis, kai pagrobimo liudininkų parodymai pripažinti autentiškais. Šiurpu.

Skeptikų argumentai priverčia susimąstyti

Deja, pagrobimų realumu verčia suabejoti fenomeno genealogijoje glūdintys loginiai prieštaravimai. Pavyzdžiui, labai sudėtinga suprasti, kaip nežemiškų civilizacijų atstovai, galintys įveikti milžiniškus atstumus kosmose, pereiti kiaurai sienas, sustabdyti laiką ir pan., nesugeba veikti visiškai slaptai? Kodėl jie „išvalo“ pagrobtųjų atmintį taip, kad ji tuojau pat grąžinama per hipnozės seansą? Ir kodėl jų tyrimų instrumentai primena tuos, kuriuos galime rasti mūsų planetos medicinos klinikose?

„Pagrobtųjų“ pasakojimuose tarpžvaigždinių kosminių laivų vidus stebėtinai tiksliai atitinka žmonijos technologinio išsivystymo lygį, o per artimą kontaktą iš ateivių gauta informacija niekada nepranoksta to, ką jau žinome ir įtartinai sutampa su „kontaktuotojo“ pažintiniu akiračiu bei išsilavinimu.

Privalome pripažinti tai, ką patvirtina klinikiniai tyrimai: daugelis „pagrobtųjų“ yra nuoširdžiai įsitikinę, jog jų patirtis – autentiška. Tačiau tai labai subjektyvus pagrobimų fenomeno aspektas. Objektyviu požiūriu, nestandartinė jų patirtis ne visada turi vienareikšmius atitikmenis realybėje.

Šiuolaikinis psichologijos mokslas įrodė, kad 10-25 proc. (!) eilinių sveikų žmonių dėl įvairių priežasčių – psichotropinių medžiagų poveikio, streso, emocinės krizės, miego sutrikimų – nors kartą gyvenime patiria ryškią haliucinaciją – mato vaizdus, girdi garsus, net užuodžia kvapą... Kai kuriais atvejais tai tampa transformuojančiais asmenybę įvykiais. Mokslininkai pastebėjo įdomų sutapimą: statistiškai ateiviai grobia žmones dažniausiai tada, kai šie yra beužmiegą ar bunda iš miego, t. y. tokiu momentu, kai sąmonė pilnai nefunkcionuoja, arba per ilgas keliones automobiliu naktį, kuomet kyla gerai žinomas pavojus pasinerti į autohipnotinį transą.

Taip pat daugybė sveikiausių žmonių gali patirti paplitusį, tačiau, deja, gerai neištyrinėtą klasikinio ateivių pagrobimo siužeto detalę primenantį psichologinį sindromą, vadinamą miego paralyžiumi, kuris dažniausiai patiriamas tarp visiško nugrimzdimo į miegą ir galutinio išsibudinimo. Šis nervų sistemos sutrikimas kelioms sekundėms ar minutėms gali sukelti neįtikėtiną nerimą, net panikos priepuolius, lydimus garsinių ir vaizdinių haliucinacijų. Nors ir trumpam sutrikęs, mūsų protas gali sukurti neįtikėtinus vidinių baimių ir išorės stereotipų sužadintus fantomus.

Pagrobimų reiškinio skeptikai taip pat ragina nepasikliauti regresine hipnoze, kurios dėka „pagrobtieji“ dažniausiai „prisimena“ savo potyrius – šis metodas nėra patikimas būdas atminčiai atgaivinti. Be tikrų prisiminimų, hipnozė dažnai sužadina vaizduotę, fantazijas, jų žaismą, ir nei pacientas, nei terapeutas nesugeba atskirti vienų nuo kitų. Tai, beje, įrodyta daugkartiniais eksperimentais. Taigi faktas, kad būdami užhipnotizuoti žmonės kartais pasakoja ateivių grobimo istorijas, nėra labai svarus ir įtikinantis.

Pagrobimai – trauminės patirties kompensacija?

Kai kurie NSO fenomeno tyrinėtojai objektyviu pagrobimų įrodymu įvardina tą aplinkybę, jog apie savo patirtį praneša visiškai skirtingo išsilavinimo, amžiaus, pasaulėžiūros ir, svarbiausia, tarpusavyje niekaip nesusiję žmonės, bet jų pasakojimai, kartais iki smulkmenų, pribloškiančiai panašūs. Šis argumentas nėra silpnas, ir skeptikams jis kelią nemenką rūpestį. Kontraargumentui jie pasinaudoja tyrimais nustatyta tendencija, jog „pagrobtieji“ dažnai vaikystėje yra patyrę trauminius įvykius, dėl ko labai sunku pasakyti, ar liguistos būsenos sukėlė regėjimus, ar sutrikimai atsirado po sukrečiančios pagrobimo patirties.

Reikalas tas, jog psichoanalizės išstūmimo ir kompensacijų koncepcija skelbia: įvykiai išstumiami ir pamirštami norint išvengti stipraus fizinio ar emocinio skausmo, ir tai yra esminis psichikos mechanizmas, padedantis juos išgyventi bei išlaikyti psichinę sveikatą. O kas, jei „pagrobtųjų“ patirtis tėra vaikystėje patirtų trauminių įvykių (smurtas, artimo žmogaus mirtis, fizinė trauma ir pan.) kompensacija?

O tarpusavyje nesusijusių „pagrobtųjų“ išstūmimo ir kompensacijos mechanizmo sukurti siužetai apie kontaktą su ateiviais yra stulbinamai panašūs todėl, jog kompensacinės istorijos kūrybai pasąmonė naudoja joje glūdinčias dominuojančias kultūrines laikmečio ideogramas, archetipinius vaizdinius, pavyzdžiui, spaudoje ir filmuose dominuojantį „žaliųjų“ ar „pilkųjų“ žmogeliukų įvaizdį, arba disko formos ateivių laivo įvaizdį ir t.t. ir pan. Nėra ką ir šnekėti apie globaliuosius informacijos tinklus, kuriais žinios sklinda akimirksniu, todėl kiekvienas turi sąlygas sužinoti, kartais – net nesąmoningai, apie ateivius ir su jais susijusias istorijas.

Grobimų fenomeno kilmė – psichofizinė?

Samprotavimai apie žmogaus sąmonės gelmėse slypinčių vaizdinių, lūkesčių ir baimių bei išorinės tikrovės sąveiką implikuoja įdomią pagrobimų fenomeno psichofizinės kilmės hipotezę. Ši hipotezė yra grindžiama šveicarų psichologo Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung) archetipų bei kolektyvinės pasąmonės teorija ir teigia, jog NSO yra realūs, tik įgija mums suvokiamą pavidalą priklausomai nuo laikmečio ir kultūros konteksto.

1959 m. K. G. Jungas išleido knygą „Skraidančios lėkštės: šiuolaikinis mitas apie danguje regimus objektus“, kurioje išdėstė nuomonę, jog NSO formos ir jų kitimai, humanoidai ir jų elgesys yra archetipinės logikos pasireiškimai, charakterizuojantys žmonių vidines būsenas. Archetipinius vaizdinius skatina tiek atskirų individų svajonės bei baimės, tiek visuomenės mitai ir legendos. Apibendrintai tarus, NSO fenomenas turi archetipinį pobūdį, o tai, ką mes vadiname ateiviais, yra tik tam tikromis sąlygomis atsiveriantis archetipinis pasaulis, suvokiamas mokslo ir technikos pažangos fone.

Eksplikavus šią mintį galime tarti, jog nesimpatiškų ateivių vykdomų pagrobimų mitas tėra socialinių fobijų, civilizaciją ištikusios prasmės krizės ir nepatenkinto saugumo poreikio projekcija realybėje.

Panašu, jog amerikiečius labiau nei europiečius valdo užslėpti egzistencinio nerimo kompleksai. Tai labai simptomatiška: absoliuti dauguma „grobimo“ atvejų – JAV. Piktų „pilkųjų mažaūgių“ reiškinys vargiai išeina už amerikietiškos kultūros ribų. Gal Jungo teorija leidžia paaiškinti, kodėl amerikiečių liudijimuose ateiviai elgiasi agresyviai ir yra nusiteikę priešiškai, o europiečių, atvirkščiai – dažniausiai draugiški ir intelektualūs? Susilaikysime nuo apibendrinimų, bet mažų mažiausiai pastebėkime, jog kultūriniai-socialiniai ir psichologiniai veiksniai iš tiesų yra labai svarbūs.

Martynas Juocevičius, Lietuvos etnokosmologijos muziejus

Komentarai (2)