Nors „Pruitt-Igoe“ projektas jokiu būdu nebuvo apdovanotas net jo atidarymo metu, jo dizainą vis dėlto gyrė tokie leidiniai kaip „Architectural Forum“, kuris 1951 m. jį pavadino geriausiu daugiabučių projektu. (1965 m. žurnalas iš naujo išnagrinėjo „Pruitt-Igoe“ ir pakeitė savo poziciją, paskelbdamas, kad projektas žlugo.)

Staigus kritimas žemyn

Iš pradžių „Pruitt-Igoe“ buvo vertinamas kaip proveržis miestų atnaujinimo srityje. Vienas ankstyvas gyventojas apibūdino savo butą 11 aukšte kaip „vargšų mansardą“. 1954 m. Aukščiausiojo Teismo sprendimu „Pruitt-Igoe“ buvo oficialiai atskirtas, ir net 40 procentų pirmųjų nuomininkų buvo baltaodžiai, tačiau iki septintojo dešimtmečio vidurio jis tapo grynai afroamerikietišku.

„Pruitt-Igoe“ kritimas žemyn prasidėjo beveik iš karto.

1958 m., praėjus vos ketveriems metams nuo projekto pradžios, sąlygos daugiabučiuose jau buvo prastos. Pagrindinės problemos buvo įvardintos liftų gedimai ir vandalizmas – vėliau Yamasaki apgailestavo, kad „niekada nemanė, kad žmonės yra tokie destruktyvūs“.

Ventiliacija buvo prasta, o pastatuose trūko centralizuoto oro kondicionavimo, nepaisant karštų ir drėgnų Sent Luiso vasarų. Tuo tarpu Sent Luiso būsto administracija susidūrė su dešimtmečius trukusia problema dėl neefektyvios ir brangios savo pastatų priežiūros, kurią iš dalies lėmė neturtingi nuomininkai, nedavę didelių pajamų.

„Pruitt-Igoe“ vieta „pūvančių ir apleistų pastatų jūroje“ ir ribotos galimybės apsipirkti bei praleisti laisvalaikį (pirmame aukšte esančios įmonės buvo pašalintos iš projekto siekiant sutaupyti) prisidėjo prie jo problemų. Nepaisant savo dydžio, kompleksas neturėjo viešos pašto dėžutės. Didžiuliai 11 aukštų pastatai traukė nusikaltėlius ir valkatas.

Didžiausio užimtumo metu 1957 m. 9 % komplekso liko tuščias; iki 1960 m. šis skaičius išaugo iki 16 %, o vėliau iki 1970 m. išaugo iki 65 %. Nors federalinė vyriausybė skyrė lėšų „Pruitt-Igoe“ statybai, jo išlaikymas turėjo būti tiesiogiai finansuojamas iš nuomininkų nuomos.

Kadangi butuose beveik gyveno vien mažas pajamas gaunantys gyventojai, kurių didelė dalis pragyveno iš socialinio aprūpinimo, 33 bokštams išlaikyti buvo per mažai pinigų, todėl jie sunyko. Situacija tapo užburtu ratu: dėl prastos priežiūros mažėjo nuomininkų, taip sumažinant ir taip įtemptą biudžetą, o pastatai tapo vis labiau apleisti, atbaidė dar daugiau nuomininkų.

Būtent tokioje atmosferoje „Pruitt-Igoe“ tapo nusikalstamumo židiniu. Pastatų galerijos ir laiptai, skirti užtikrinti saugią bendruomenės erdvę, tapo gaujų susibūrimo vietomis ir valdomis; gyventojai galerijas pravardžiavo „pirštinėmis“, klastingomis vietomis, kuriose pakeliui namo jie galėjo būti užpulti. Komplekso reputacija taip smarkiai pablogėjo, kad kai kurie priežiūros ir pristatymo darbuotojai atsisakė ten kelti koją.

Iki 1958 m. Sent Luiso būsto administracija kreipėsi į federalinę vyriausybę dėl finansavimo „Pruitt-Igoe“ renovacijai; nors kai kurie iš pradžių numatyti Yamasaki patogumai vėliau buvo įrengti 1965 m., renovacija nepadėjo išspręsti gilesnių socialinių ir fiskalinių problemų, dėl kurių „Pruitt-Igoe“ tapo socialinės įtampos bomba.

Skambus nugriovimas

1968 m. federalinis būsto departamentas pradėjo raginti likusius gyventojus palikti „Pruitt-Igoe“. 1970 m. ataskaitoje fizinės žalos pastatams mastas buvo įvertintas kaip „beveik neįtikėtinas“ ir daug blogesnis nei kituose Sent Luiso projektuose. Daugelis pastatų buvo praktiškai nuniokoti, išdaužytais langais ir išlaužytomis durimis, išluptais laidais ir vamzdžiais, o aplink mėtėsi kalnai šiukšlių.

Tik 10 iš 33 pradinių pastatų vis dar buvo gyvenami. 1971 m. gruodį valstijos ir federalinės valdžios institucijos susitarė nugriauti du „Pruitt-Igoe“ pastatus su sprogmenimis. Jie tikėjosi, kad laipsniškas gyventojų skaičiaus ir užstatymo tankumo mažinimas galėtų pagerinti padėtį.

Valdžios institucijos svarstė skirtingas „Pruitt-Igoe“ atkūrimo galimybes, įskaitant pavertimą mažaaukščių pastatų rajonu, sumažinus bokštus iki kelių aukštų, kad būtų sumažintas tankumas. Nepaisant artėjančio griovimo, aštuntajame dešimtmetyje renovacijai buvo išleista daugiau nei 1 mln. USD, daugiausia finansuojama iš federalinės vyriausybės dotacijų.

Galiausiai, 1972 m. federalinė vyriausybė pagaliau nusprendė, kad „Pruitt-Igoe“ neįmanoma išgelbėti.

Po kelių mėnesių pasiruošimo pirmasis pastatas buvo nugriautas 1972 m. kovo 16 d. įvykdžius kontroliuojamą detonaciją. Netrukus buvo nugriauti dar keli pastatai. Pirmieji griovimai buvo transliuojami net per televiziją.

Federalinis būsto ir miestų plėtros departamentas (HUD) 1973 m. paskelbė apie savo sprendimą nugriauti likusią komplekso dalį.

Iki 1976 m. 33 bokštai buvo nugriauti. Nugriovimas kainavo 3,5 milijono dolerių. Tai buvo pirmieji dideli būsto projektai Jungtinėse Valstijose, kurie buvo nugriauti. Nugriovimo filmuota medžiaga buvo panaudota 1982 m. eksperimentiniame filme „Koyaanisqatsi“ (video nuo 2:21).

„Pruitt-Igoe“ žlugimas buvo vertinamas kaip simbolinis: daugiau nei vieno būsto projekto žlugimas ir daugiau nei tokių projektų žlugimas apskritai buvo įvardijamas kaip pačios modernizmo architektūros nesėkmė. Architektūros kritikas Charlesas Jencksas garsiai pareiškė: „Šiuolaikinė architektūra mirė Sent Luise, Misūrio valstijoje, 1972 m. liepos 15 d., 15.32 val.“

Interviu „Architectural Review“ Minoru Yamasaki paprastai pasakė apie „Pruitt-Igoe“: „norėčiau, kad nebūčiau sukūręs projekto“.

Nugriovus „Pruitt-Igoe“, jo vietoje liko tuščia dykvietė, apaugusi šabakštynais. Nors buvo pateikti įvairūs planai, kaip panaudoti vietą, įskaitant golfo aikštyną ir 50 aukštų bokštą, tačiau iki šiol vietovė liko beveik tuščia ir apaugusi augmenija. 2021 m. plėtotojas pateikė paraiškas statyti biurų pastatus ir viešbutį.

Komentarai (6)