Tiesą sakant, kai jis 1937 m. gegužės 19 d. pateikė savo straipsnį „Dirbtinė anglies dioksido gamyba ir jo įtaka temperatūrai“ publikuoti, niekas net nesivargino jo peržiūrėti iki pat 1938 m. vasario 16 d. – beveik praėjus metams po paraiškos. Netrukus po to, 1938 m. balandžio mėn., jis buvo išspausdintas, ir Callendaras galėjo pristatyti savo tyrimus šešiems klimato mokslininkams iš Karališkosios meteorologijos draugijos. Jie nebuvo sužavėti.

Anksčiau minėtas seras Simpsonas, kuris buvo vienas iš komisijos narių, aiškiai pažymėjo, kad Callendaras buvo „ne meteorologas“; iš esmės jis neturėjo pakankamai žinių, kad žinotų, apie ką kalba, ir visi jo duomenys buvo tik sutapimas – koreliacija nėra lygi priežastiniam ryšiui. Be to, jie suabejojo Callendaro anglies dioksido ir temperatūros matavimų tikslumu, nepaisant didelių pastangų, kurias Callendaras dėjo siekdamas sumažinti duomenų netikslumą ir galimas paklaidas.

Bet kaip vėliau paaiškėjo, Callendaro skaičiavimai buvo gana tikslūs. Šiuolaikiniai Anglies dioksido informacijos analizės centro skaičiavimai, pasitelkus visas turimas naujausias priemones (kaip superkompiuteriai) rodo, kad nuo 1887–1937 m. grynasis anglies dioksido kiekis, į atmosferą patekęs dėl žmonijos veiklos, buvo apie 140 000 milijonų tonų.

Callendaras, priešingai, sėdėdamas savo mažame biure Anglijoje, rinkdamas duomenis iš viso pasaulio, naudodamas juos absorbcijos ir išmetamųjų teršalų įvertinimui, tuos skaičius rinko ranka. Jo rezultatas? 150 000 milijonų tonų.

Grįžtant prie jo tyrimo pristatymo, jo vienintelis rėmėjas komisijoje, daktaras C. E. P. Brooksas, bent jau sutiko, kad įvyko klimato kaita, kurią patvirtina ne tik temperatūros duomenys, bet ir daugybė kitų stebimų ir nepaneigiamų reiškinių, bet „nemanė, kad anglies dvideginio kiekio pasikeitimas gali sukelti tokį reiškmingą efektą“.

Tačiau jis pareiškė manantis, kad Callendaro darbas galėtų būti vertingas klimato kaitos tyrimo papildymas ir vertas tolesnių diskusijų ir tyrimų tarp platesnės mokslo bendruomenės.

Nepaisant to, kaip ir anksčiau, Callendaro darbas buvo iš esmės atmestas ir išliko sutarimas, kad net jei jis buvo teisingas atlikdamas anglies dioksido ir panašius matavimus, to vis tiek nepakako, kad būtų galima išmatuoti pasaulinės temperatūros pokyčius. Tikroji priežastis turėjo būti kažkas kita, jei toks pokytis įvyko.

Callendaras tęsė savo tyrimus, rinkdamas vis daugiau duomenų, kurie ir toliau rodė, kad žmogus daro įtaką pasaulio klimatui, o anglies dioksidas, atrodo, yra pagrindinis veiksnys.

Per ateinančius porą dešimtmečių iki mirties 1964 m. Callendaras ir toliau spausdino straipsnius šia tema, sulaukęs nedidelės šlovės ir didelio tų mokslininkų, kurie skaitė jo darbus, pasipriešinimo.

Callendaras taip pat turėjo savo minčių, kurios šiandien pasirodė tokios pat tikslios tarp klimato kaitos skeptikų kaip ir tada. Jis postulavo:

„a) Vieno (lengvai paaiškinamo) veiksnio, sukeliančio pasaulinius klimato pokyčius, idėja atrodo neįmanoma tiems, kurie yra susipažinę su jėgų, nuo kurių priklauso bet koks klimatas, sudėtingumu. b) Mintis, kad žmogaus veiksmai gali paveikti tokią didelę sudėtingą [sistemą], kai kuriems yra labai atstumianti. c) Praeities meteorologijos autoritetai pasisakė prieš, net tik, kad daugiausia remėsi klaidingais vandens garų absorbcijos stebėjimais, bet ir dėl to, kad jie neištyrė problemos tiek, kiek reikia, kad ji būtų išsakyta. d) Paskutinis, bet ne prasčiausias. Jie patys to nesugalvojo!“.

Vėliau jis apibendrino: „Kaip lengva kritikuoti ir kaip sunku sukurti konstruktyvias klimato kaitos teorijas!“.

Bet Callendaro idėjos neliko užmirštos. Vienas iš tokių asmenų, kuris atkreipė dėmesį, buvo Charlesas Keelingas, kuris 1958 m. pasitelkęs daug tikslesnę matavimo įrangą, iš dalies sukurtą paties, pradėjo rinkti duomenis Mauna Loa observatorijoje (Havajai, JAV).

Rezultatas buvo novatoriškas ir galiausiai privertė viso pasaulio mokslininkus atkreipti dėmesį. Galų gale, šie rezultatai, nors daugiau ar mažiau koreliuoja su paties Callendaro duomenimis, buvo gauti iš daktaro laipsnį turinčio mokslininko ir paliko mažai vietos diskusijoms, atsižvelgiant į žinomą naudojamų instrumentų tikslumą.

Tai vėliau buvo pavadinta Keelingo kreive – diagrama, kuri tiksliai atvaizdavo anglies dioksido atmosferoje lygio svyravimus per sezonus. Diagrama atskleidė dar vieną faktą – nuolatinį anglies dioksido augimą per metus, o tai gali būti tiesiogiai priskirta žmonijos veiklai.

Kai anglies dioksido poveikis klimato kaitai tapo akivaizdus, buvo atsigręžta į kitas daug pavojingesnes dujas – metaną. Bet tai jau kita istorija.

Komentarai ()