Kiek mėnulių turi Žemė? Atsakymas daug sudėtingesnis nei atrodo: kas yra kvazimėnuliai (Video) ()
Plika akimi naktiniame danguje matyti tik vienas mėnulis. Bet kiek mėnulių kada nors skriejo aplink Žemę?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kiek mėnulių turi Žemė? Atsakymas atrodo akivaizdus: Žemė turi tik vieną mėnulį. Tūkstantmečius nežinojome, kad egzistuoja kitas natūralus palydovas. Tačiau per šimtmečius trukusių astronomijos ir kosmoso tyrinėjimų Saulės sistemoje atradome šimtus palydovų.
Mėnulis turi vienintelio kieto nuolatinio mėnulio (palydovo) titulą Žemėje, sako Eötvös Loránd universiteto Vengrijoje astronomas Gáboras Horváthas. Tačiau tai ne vienintelis objektas Žemės orbitoje; Žemės gravitacija taip pat sugauna daugybę arti Žemės esančių objektų ir dulkių debesų. Šie dažnai laikini palydovai techniškai priskiriami mažiesiems mėnuliams, kvazipalydovams arba vaiduokliškiems palydovams.
Taigi klausimas, kiek mėnulių turi Žemė, yra sudėtingesnis, nei jūs manote. Skaičius laikui bėgant keitėsi – nuo nulio iki vieno, kartais iki kelių mėnulių.
Dar pirmaisiais Žemės laikais, maždaug prieš 4,5 milijardo metų, mūsų planeta neturėjo jokio mėnulio. Tada, maždaug prieš 4,4 milijardo metų, Marso dydžio protoplaneta, vadinama Tėja (Theia), atsitrenkė į Žemę. Į kosmosą buvo išmesti dideli Žemės plutos gabalai. Remiantis 2022 m. žurnale „The Astrophysical Journal Letters“ paskelbtu tyrimu, uolų nuolaužos susiliejo į vientisą gabalą – galbūt vos per kelias valandas – ir suformavo mėnulį.
Kiti „mėnuliai“, kurių skersmuo vos keli metrai, buvo kur kas laikinesni, juos trumpam užfiksavo Žemės gravitacija, kol jie vėl pabėgo į kosmosą.
2006 m. Žemė buvo pasigavusi 6 metrų skersmens asteroidą 2006 RH120 – kosminė uola 18 mėnesių išliko Žemės orbitoje ir buvo pirmasis pastebėtas ilgalaikis asteroido užfiksavimas Žemės orbitoje.
2020 m. kovą, CD3, iki 3,5 m skersmens kosminė uola, paliko Žemės orbitą, trejus metus praleidusi kaip mažasis antrasis mėnulis. 2020 m. mokslininkai taip pat pastebėjo SO 2020 – mažąjį mėnulį, kuris 2021 m. pradžioje sugrįžo į kosmosą. Tačiau pasirodo, kad SO 2020 nebuvo natūralus mėnulis; tai buvo septintojo dešimtmečio raketos liekanos.
2015 metais 13 valandų mokslininkai manė radę naują laikiną mėnulį, besisukantį aplink Žemę. Tačiau jie greitai suprato savo klaidą, kai paaiškėjo, kad „mėnulis“ yra tik Europos kosmoso agentūros „Gaia“ kosminis teleskopas.
Be palydovų, kurie įlekia ir išlekia iš Žemės orbitos, yra kosminių objektų, kuriuos NASA vadina kvazipalydovais, pavyzdžiui, asteroidas 3753 Cruithne. Šios kosminės uolienos skrieja aplink Saulę taip panašiai kaip Žemė, kad jos „prilimpa“ prie mūsų planetos per visą 365 dienų orbitą. O kvazimėnulis Kamo'oalewa – įtariama, kad tai tikrojo mėnulio artefaktas – pirmiausia yra stumiamas saulės gravitacijos, bet atrodo, kad aplink Žemę skrieja kamščiatraukį primenančia trajektorija.
Kai kurie kosminiai objektai, tokie kaip asteroidas 2010 TK7, pelno „mėnulio“ titulą, nes patenka į unikalią Saulės-Žemės arba Žemės-Mėnulio sistemų gravitaciją. NASA teigimu, dviejų didesnių kūnų gravitacija sukuria įcentrinės jėgos sritis, vadinamus Lagranžo taškais, kurie laiko mažesnius objektus gravitaciniu požiūriu stabiliuose erdvės taškuose. Du Lagranžo taškai, L4 ir L5, sudaro lygiakraštį trikampį su Žeme. Iš tikrųjų šiuose Lagranžo taškuose užfiksuoti objektai, vadinami Trojos arkliais, patenka į vieną liniją su Žeme ir prisijungia prie jos orbitos aplink saulę.
„Lygiagrečiai su kietojo Mėnulio formavimusi ir jo orbitos aplink Žemę stabilizavimusi, taip pat atsirado Lagrando taškai L4 ir L5, kurie pradėjo rinkti [ir] gaudyti tarpplanetines dulkių daleles“, – sako Horváthas. Kai kurie astronomai šiuos dalelių debesis vadina „mėnuliais vaiduokliais“.
Jie taip pat vadinami Kordylewskio debesimis pagal lenkų astronomą, kuris pirmą kartą juos aprašė septintajame dešimtmetyje. Tokių astronomų kaip Horváthas, vėlesni tyrimai patvirtino, kad šiuose Lagranžo taškuose kaupiasi dulkių debesys.
Tačiau šie vaiduokliški mėnuliai niekada nesudarys tvirtesnio mėnulio, nes dulkės negali susijungti ar sulipti, sakė Horváthas. Ir nors Lagranžo taškai išlieka pastovūs, medžiaga juose yra dinamiška, nuolat patenkanti ir išeinanti iš dulkių debesies.
