Vokiečiai per kelias valandas iššovė net 3,6 milijono sviedinių – tačiau tai rusams tikrai „nepadės“ (1)
Taktikos statymas ant artilerijos gali pasiekti absoliučias vertes, tačiau akcentuojant tik gyvąją jėgą ir be mechanizuotų vienetų, tai veda tik į strateginę aklavietę.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Atvirų šaltinių duomenimis, Rusijos armijos artilerijos ugnies intensyvumas fronto linijoje nukrito iki maždaug 20 000-30 000 šūvių per dieną, daugiausia dėl sviedinių trūkumo.
Savo ruožtu ginkluotosioms pajėgoms taip pat trūksta sviedinių, todėl Ukrainos gynybos pajėgų artilerijos ugnies intensyvumas išlaikomas iki 10 000 šūvių per dieną, nors šis rodiklis turėtų būti 3-4 kartus didesnis, kad ukrainiečiai galėtų atlikti visas savo užduotis.
Praėjo daugiau nei 1 metai nuo didžiausio karo Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, tačiau Vakarų kariškiai ir analitikai dar neatsigavo nuo šoko, nes nesitikėjo perėjimo prie tokios intensyvios artilerijos ugnies dabartinėje „tiksliųjų ginklų eroje“.
Vakarų šalių ekonomika vis dar nebuvo pasirengusi – JAV sviedinių gamybą pavyko padidinti tik 20 000 per mėnesį, ES 2023 metais Ukrainai planuoja pagaminti tik 1 mln. sviedinių, arba kiek mažiau nei 90 000 per mėn.
Atsižvelgiant į tai, tikslinga kelti klausimą „iki kokios ribos iš esmės gali padidėti artilerijos ugnies intensyvumas“.
Verta prisiminti tokį pavyzdį iš karo istorijos – 1918 m. kovą vokiečių armija pradėjo savo paskutinį plataus masto puolimą Pirmajame pasauliniame kare, vykdydama operaciją „Michael“. Puolamosios operacijos metu, vokiečių artileristai iššovė net 36 mln. įvairaus kalibro sviedinių, o tai atrodo kaip savotiškas „rekordas“ per visą XX ir XXI amžių karų istoriją.
Tokiai intensyviai artilerijos ugniai pasiekti vokiečių kariuomenė siauroje fronto atkarpoje sutelkė net 6000 įvairaus kalibro artilerijos sistemų. Įdomu tai, kad tiek daug sviedinių per tokį trumpą laiką buvo iššauta ne į priešo įtvirtinimus, o į ryšio mazgus ir priešo artileriją, taip pat į gyvąją jėgą. Kad besiginanti šalis galėtų kuo mažiau koordinuotai ir organizuotai priešintis besiveržiančioms priešo pajėgoms.
Operacija „Michael“ į Pirmojo pasaulinio karo istoriją pateko kaip puolamoji operacija, kurios metu puolanti pusė pasiekė didžiausią veržimosi greitį – iki 80 km per 2 savaites arba 6–8 km per dieną. Tačiau Vokietijos armija tokį rezultatą pasiekė ne tik rekordiniais sviedinių apšaudymais, bet ir dideliais gyvosios jėgos nuostoliais – per 2 savaites žuvo 240 000 karių, arba daugiau nei 50 % pradinės 460 000 karių grupės sudėties, suskirstytos į 60 pėstininkų divizijų.
Tokius didelius gyvosios jėgos praradimus padiktavo ne tik rizikinga „puolimo dalinių“, buvusių pirmajame puolimo ešelone, taktika. Bet taip pat vokiečių generalinio štabo nurodymas, kad visų puolimo ešelonų daliniai turėtų pulti tol, kol personalas visiškai išseks, nevykdant rotacijos (kaip buvo ankstesnėse Pirmojo pasaulinio karo operacijose).
Vokiečių armija sugebėjo parodyti savotišką aviacijos panaudojimo meistriškumo klasę – buvo pasitelkta net 1000 lėktuvų, kurie atliko šiuolaikinių žvalgybos ir atakos dronų funkcijas.
Tačiau, kita vertus, operacijos „Michael“ metu vokiečių armija atsiliko nuo Antantės pajėgų mobiliųjų vienetų naudojimu, kurių vaidmenį tuo metu atliko kavalerija ir pirmosios tankų formacijos. Dėl šios priežasties Vokietija, nors ir pasiekė taktinę sėkmę žengdama į priekį beveik 80 km, nepasiekė pagrindinės užduoties – nugalėti Antantės kariuomenę, priversti prancūzus trauktis į Paryžių ir pradėti „politinį susitarimą“ savomis sąlygomis.
Skaičius – vos per kelias valandas buvo paleista 3,6 milijono sviedinių, atrodo gana realus. Čia netgi galima atlikti tokį palyginimą – sviedinių gamybos piko metu per Antrąjį pasaulinį karą 1943 m. ketvirtą ketvirtį SSRS pramonė pagamino 47,4 mln. visų tipų ir kalibrų šovinių, tai yra vidutiniškai 16 mln. per mėnesį.
Tačiau vokiečių pavyzdys mums byloja kiek kitokią išvadą – „ugnies slėnio“ suabsoliutinimas, sutelkiant dėmesį į gyvąją jėgą, o tuo pat metu vykstantis mechanizuotų vienetų „smukimas“ veda tik į „strateginę aklavietę“ kare.
