Roberto Ballardo slapta misija

Ballardas jau seniai buvo apsėstas rasti „Titaniko“ nuolaužas ir buvo ne vienintelis to trokštantis. Netrukus po „Titaniko“ nuskendimo kai kurių turtingesnių laivo aukų, tokių kaip Johnas Jacobas Astoras ir Benjaminas Guggenheimas, šeimos sudarė sutartį su „Merritt and Chapman Derrick“ ir „Wrecking Company“, kad surastų „Titaniką“.

Tačiau šio projekto buvo greitai atsisakyta, nes nuolaužos buvo per giliai ir toli už šiuolaikinių nardymo technologijų pasiekiamumo ribų.

Per ateinančius dešimtmečius bus pasiūlyta daugybė „Titaniko“ iškėlimo schemų, įskaitant nuolaužų užpildymą stalo teniso kamuoliukais, vazelinu ar ledu, tačiau nė vienas iš šių planų niekur nepažengė dėl technologinių ir finansinių suvaržymų ir paprasto fakto, kad niekas nebuvo visiškai tikras, kur „Titanikas“ iš tikrųjų nuskendo.

1977 m., dirbdamas Woods Hole Okeaografijos institute Masačusetse, Ballardas pradėjo savo pirmąją privačiai finansuojamą ekspediciją, kad surastų „Titaniko“ nuolaužas. Plaukdamas aliuminio kompanijos „Alcoa“ gręžimo laivu „SeaProbe“, Ballardas naudojo kamerą, pritvirtintą prie ilgo gręžimo vamzdžio, kad apžiūrėtų vandenyno dugną.

Deja, ekspedicija baigėsi katastrofa, kai nulūžo gręžimo vamzdis, o į vandenyno dugną buvo nusiųsta šiuolaikinė 2 milijonų dolerių vertės kameros įranga.

Nepaisant to, Ballardas buvo įsitikinęs, kad naudojant geresnę technologiją „Titanikas“ galiausiai bus rastas. Grįžęs į Woods Hole, Ballardas pasitelkęs karinio jūrų laivyno finansavimą, sukūrė porą pažangių nuotoliniu būdu valdomų transporto priemonių arba ROV, kad galėtų tyrinėti vandenyno dugną: „Argo“, velkama kamera; ir „Jason“ – visiškai mobilus povandeninis laivas-robotas, kurį galima valdyti iš paviršiaus.

1982 m. Ballardas kreipėsi į karinį jūrų laivyną, kad finansuotų ekspediciją, skirtą „Titaniko“ nuolaužoms surasti. Nors karinis jūrų laivynas iš pradžių nebuvo suinteresuotas, galiausiai jie pripažino, kad „Argo“ ir „Jason“ galėtų būti panaudoti nuodugnesniam USS „Thresher“ ir „Scorpion“ tyrimui, kuris galbūt leistų nustatyti tikrąsias nuskendimų priežastis.

Tada laivynas suprato, kad viena misija taps puikia priedanga kitai ir kad Ballardui – pačiam buvusiam karinio jūrų laivyno karininkui – gali būti suteiktas saugumo leidimas, reikalingas povandeniniams laivams apžiūrėti. Taigi abi pusės pasiekė kompromisą: karinis jūrų laivynas sutiko finansuoti Ballardo ekspediciją su sąlyga, kad jis pirmiausia apžiūrės „Thresher“ ir „Scorpion“ nuolaužas. Bet koks likęs laisvas laikas gali būti panaudotas „Titaniko“ paieškai.

1984 m. vasarą Ballardas išvyko į savo pirmąją ekspediciją fotografuoti USS „Thresher“, plaukdamas Woods Hole tyrimų laivu RV „Knorr“. Po to kitą vasarą sekė antra kelionė, skirta fotografuoti „Scorpion“ prie Azorų salų. Abiem atvejais Ballardas plaukė prisidengdamas „Titaniko“ paieška ir jam buvo uždrausta atskleisti tikrąjį misijos tikslą:

„Negalėjau niekam pasakyti. Man buvo didelis spaudimas. Tai buvo slapta misija. Maniau, kad tai buvo teisingi mainai už galimybę ieškoti „Titaniko“. Duomenis perdavėme ekspertams. Jie niekada mums nesakė, ką su jais darė – mūsų darbas buvo rinkti duomenis. Tik dabar galiu apie tai kalbėti, nes informacija buvo išslaptinta“.

Žinodamas, kad oficialus ekspedicijos tvarkaraštis jam nepaliks laiko ieškoti „Titaniko“, Ballardas bendradarbiavo su Prancūzijos jūrų tyrinėjimo institutu. Kol Ballardas ir „Knorr“ apžiūrinėjo „Scorpion“, prancūzų tyrimų laivas „Le Suroit“ išplaukė apžiūrėti „Titaniko“ paieškos zoną. Naudodamas velkamą skenavimo sonarą, laivas apžiūrėjo 390 kvadratinių kilometrų jūros dugno plotą, ar ten nėra didelių metalinių objektų.

Idėja buvo „Le Suroit“ pagalba surasti galimus taikinius, kuriuos „Knorr“ vėliau ištirs naudodamas „Argo“. Tačiau nepaisant penkias savaites trukusių paieškų, „Le Suroit“ nieko nerado ir laivas buvo atšauktas į Prancūziją. Ballardas, ką tik baigęs fotografuoti „Scorpion“, dabar turėjo tik 12 dienų, kad pats surastų „Titaniką“.

Laimei, „Thresher“ ir „Scorpion“ apžiūros ekspedicijos suteikė Ballardui vertingos įžvalgos. Abu povandeniniai laivai nuskendę išsibarstė plačiame jūros dugno plote. Dėl vandenyno srovių šie nuolaužų laukai įgavo didelės vėduoklės pavidalą, kaip kometos uodega: didesni, sunkesni gabalai buvo arčiau pagrindinių nuolaužų, o mažesni, lengvesni objektai – toliau.

Ballardas suprato, kad nuskendus „Titanikui“ greičiausiai būtų sukurtas panašus nuolaužų laukas, o tai būtų daug didesnis ir lengviau randamas taikinys nei pačios pagrindinės nuolaužos. Ir nors sonaras negalėjo atskirti žmogaus sukurtų objektų nuo natūralių, žmogaus akis galėjo. Taigi, užuot kartojęs „Le Suroit“ sonaro tyrimą, Ballardas nusprendė su „Argo“ skenuotii vandenyno dugną ir sekti nuolaužų lauką iki jo šaltinio.

Beveik savaitę „Knorr“ plaukė pirmyn ir atgal per paieškos zonas, keliomis pamainomis 24 valandas per parą stebėdamas „Argo“ kameras. Diena po dienos fotoaparatai užfiksuodavo tik beprasmišką dumblą, o baigiantis 12 dienų terminui, Ballardas ėmė baimintis, kad jam vėl nepavyko.

Bet tada, 1985 m. rugsėjo 1 d., ankstyvą rytą, ekrane pasirodė didelis objektas: tai buvo jūrinis katilas, identiškas tiems, kurie buvo sumontuoti „Titanike“. Kitą dieną 2.20 val. – tiksliai tuo metu, kai nuskendo „Titanikas“ – į žvilgsnį pateko laivo nosis. Įgulos nariai nudžiugino: po 73 metų „Titanikas“ pagaliau buvo rastas! Tačiau džiūgaujanti nuotaika greitai išblėso:

„Supratome, kad šokame ant kažkieno kapo, ir susigėdom. Nuotaika akimirksniu pasikeitė. Ir mes tapome blaivūs, ramūs, pagarbūs ir davėme pažadą niekada nieko neimti iš to laivo ir elgtis su juo labai pagarbiai“.

Iš naujo atradus „Titaniką“, jis pateko į antraštes visame pasaulyje ir akimirksniu pavertė Ballardą įžymybe.

„Karinis jūrų laivynas niekada nesitikėjo, kad aš rasiu „Titaniką“, todėl kai tai atsitiko, jie labai susinervino dėl viešumo. Tačiau žmonės buvo taip susitelkę į legendą apie „Titaniką“, kad niekada nekėlė klausimų dėl slaptos misijos“.

Tik 2018 m. misija buvo išslaptinta ir Ballardui buvo leista atskleisti karinį ryšį su savo didžiausiu atradimu. Nuo to laiko Ballardas prisipažino, kad dalyvavo daugelyje kitų slaptų karinio jūrų laivyno misijų, tačiau negali jų aptarti, kol jos taip pat nebus oficialiai išslaptintos.

1986 m. Ballardas grįžo į „Titaniką“ su giliai neriančiu povandeniniu laivu „Alvin“ ir tapo pirmuoju žmogumi, savo akimis pažvelgusiu į laivą per beveik tris ketvirčius amžiaus.

Ši ekspedicija atskleidė daugybę netikėtų detalių apie laivą ir jos nuskendimą. Nors iki tol dauguma istorikų manė, kad „Titanikas“ nuskendo vientisa dalimi, Ballardas atrado dvi dalis, esančias 600 metrų atstumu. Tai patvirtino daugelio liudininkų teiginį, kad „Titanikui“ skęstant, jo laivagalis pakilo iš vandens ir nuo streso lūžo, perplėšdamas laivą pusiau.

Kitas netikėtumas buvo pačių nuolaužų būklė. Mokslininkai jau seniai manė, kad tokiame gylyje esantis jūros dugnas yra nederlinga dykvietė ir kad žema temperatūra, deguonies trūkumas ir jūros gyvybės, kuri paprastai atakuoja laivų nuolaužas, nebuvimas būtų išlaikę laivą beveik nesugadintą.

Tačiau Ballardo nuostabai nuolaužose knibždėte knibžda gyvybės – nuo aktinijų ir jūrų žvaigždžių iki krabų ir daugybės žuvų rūšių. Laivas taip pat toli gražu nebuvo puikios būklės: medieną graužiantys moliuskai visiškai sunaikino laivo denius ir kitus medžio dirbinius, o anksčiau neatrasta bakterijų rūšis pamažu ėdė jo geležinį korpusą, formuodamos į stalaktitus panašiais darinius, kuriuos Ballardas pavadino „rusticles“. Tolesnės ekspedicijos taip pat atskleidė, kad ledkalnis toli gražu neišmušė didelės skylės, kaip buvo manyta anksčiau, o tik įlenkė korpuso plokštes, todėl vanduo veržėsi pro kraštus.

Nors Ballardas bandė nufotografuoti tiek nuolaužų, kiek galėjo, jis buvo atsargus ir nieko neliesdavo, sakydamas: „Kiekvienoje laivo avarijoje paprastai kas nors žuvo. Jūs nerenkate daiktų. Todėl „Titanike“ viską palikau ramybėje. Visiškai negarbinga ką nors pasiimti... Mes vėl iškėlėme laivą į dienos šviesą, bet, išskyrus tai, kad „Alvin“ nutupdėme ant jo vis dar tvirto podenio, nepalietėme jo, nebent atsitiktinai. Turėjau pagrindo tikėtis, kad kiti paseks mūsų pavyzdžiu“.

Bet taip nebuvo. Nuo pirmojo Ballardo nardymo 1986 m., „Titaniko“ nuolaužas aplankė dešimtys ekspedicijų. Kai kurie, pavyzdžiui, trys filmų kūrėjo Jameso Camerono nardymai 1995, 2001 ir 2005 m., siekė tik nufilmuoti ir ištirti nuolaužas, kiti buvo labiau grubūs, kai iš jūros dugno buvo iškelti tūkstančiai artefaktų, įskaitant 20 tonų sveriančią korpuso su iliuminatoriais dalį, kuri šiuo metu eksponuojama viešbutyje ir kazino „Luxor Las Vegas“ Las Vegase.

Tokia veikla sukėlė įnirtingas diskusijas tarp „apsaugos atstovų“, tokių kaip Ballardas, ir „konservatorių“, kurie teigia, kad kuo daugiau nuolaužų turėtų būti iškelta ir išsaugota, kol laivas visiškai išnyks.

Iš tiesų, atsižvelgiant į dabartinį nuolaužų irimo greitį, kurį gerokai paspartino nardymo operacijų padarytos žalos, apskaičiuota, kad iki 2040 m. iš „Titaniko“ neliks nieko kito, kaip tik didelė rūdžių dėmė jūros dugne.

Tačiau tam tikra prasme „Titanikas“ buvo išsaugotas daugybėje nuotraukų ir didelės raiškos filmuotose medžiagose – tai įrašai, kurie išliks dar ilgai po to, kai pačios fizinės nuolaužos subyrės į dulkes. Taigi, dėka poros Šaltojo karo povandeninių laivų, ryžtingo okeanografo ir ypatingos sėkmės, „Titaniko“ atminimas išliks.

Komentarai ()