Viskas kaip įprasta — kursas į milžiniškos Šiaurės Korėjos sukūrimą

Į eilinį neseną Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio viešą pareiškimą RF Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas reagavo piktu priekaištu. Šis atsakas buvo atliktas žemo lygio chamiška maniera, kuri taip imponuoja Putinui. Jaunasis jo partneris už šios stilistikos rėmų visų savo minčių viešai reikšti, panašu, jau ir nebegali — vyriausiajam vadui gali ir nepatikti.

Tokius Medvedevo įraše naudotus išsireiškimus, kaip „Kyivo šuo“ ar „seilės teka per plaukuotą snukį“, sukėlė, iš visko sprendžiant, tai, kad Zelenskis jo šefą pavadino teroristu, pridurdamas, kad derybos su juo neįmanomos, o antra, tai, kad Ukrainos lyderis eilinį kartą patvirtino savo šalies ryžtą išlaisvinti Krymą.

Bet labiausiai Medvedevo įraše pažymėtina tai, kad, nepaisant jau nusistovėjusių tradicijų, jis grasina „tik“ tokiomis baisiomis bausmėmis, kaip „maksimalus UGP karinis pralaimėjimas… galutinis nacistinio režimo Kyive nuvertimas su pilna jo demilitarizacija visoje b. Ukrainos teritorijoje. Keršto aktai svarbiausių nacistinio režimo figūrų atžvilgiu…“. Ir tiek.

Tačiau svarbiausias, ir Medvedevo lūpose jau įprastai tokiomis progomis naudojamas, grasinimas — branduolinis — šį kartą nenuskambėjo. Kodėl?

Neatmestina, kad Medvedevas branduoline kuoka šį kartą nemosavo dėl priežasčių, kurias nesename interviu Republic išdėstė rusų karo ekspertas Nikolajus Kolesnikovas. O konkrečiai: visų pirma, sprendimą panaudoti branduolinį ginklą Rusijoje priima ne Medvedevas, o antra, todėl, kad „iš Vašingtono Kremliui aiškiai išdėstė, kad bet koks branduolinio ginklo panaudojimas nedelsiant iš Amerikos sulauks atsako likviduoti RF potencialą ir tuos, kurie priėmė tokio smūgio sprendimą“.

Jeigu Kremliuje ši mintis galutinai įsisąmoninta (o dabartinis Medvedevo tylėjimas branduolinio ginklo panaudojimo tema ganėtinai iškalbingas), tai kokie gali būti tolimesni šio karo, o svarbiausia – pokarinio pasaulio, scenarijai?

Sprendžiant iš visko, Maskvoje dabar suvokiama dviejų principinių momentų tikimybė. Pirma, už dantytos sienos jau supranta, kad RF pralaimėjimo šiame kare scenarijus — visai realistiškas. Antra, nepaisant pirmo punkto, plataus masto UGP ir NATO šalių kariuomenės įsiveržimo, siekiant nuversti esamą režimą, nebus.

Taigi, po bet kokios sutarties su Ukraina pasirašymo, valdančiojo Rusijos režimo pagrindine užduotimi taps maksimaliai stipriai įsitvirtinti Kremliuje ir šalies sienų perimetru. Tai yra, užduotis iš esmės, ta pati, dėl kurios ir pradėtas šis baisus karas — savęs išsaugojimas.

Atitinkamai, ir pagrindinė grėsmė režimui (kaip ją supranta Kremliuje) bus ta pati, kaip ir iki 2022 metų vasario 24-os. Visų pirma tai vidinė opozicija. Tik dabar prie sukištos į kalėjimus ir į vidinę emigraciją pasitraukusios demokratinės opozicijos prisidės dar ir dešimtys tūkstančių rusiško pasaulio apologetų, nepatenkintų pralaimėto karo rezultatais.

Išeities iš tokios kremliečiams nemalonios padėties Putinas* ir jo bendrai ieškos įprastais sau instrumentais — varžtų užveržimu šalyje, pasireikšiančiu masinėmis represijomis prieš visus kitaminčius.

Neatmestinas (nors ir ne būtinas) mirties bausmės įvedimas.

Paskutinio instituto Putinas įvesti nenori, nes supranta, kad atitinkamai susiklosčius įvykiams, jis gali užgriūti ir jį patį. Pastaruosius 24 metus jis puikiausiai susitvarkė ir be šio instituto. Jei prisireikdavo ką nors nužudyti, po paslaugoms visada buvo platus ištikimų žudikų asortimentas, pradedant nuo FSB specnazo, kolonijų apsauginių ir nusikaltėlių, visuomet pasirengusių iki mirties uždaužyti viršininkų nurodytą kalinį, iki kadyroviečių nukerių. Pastaraisiais metais prie jų prisidėjo ir dešimtys tūkstančių įvairiausių PKK narių. Tad, visai galima apsieiti ir be oficialaus mirties bausmės instituto atgaivinimo.

Beje, šis klausimas gali turėti įvairių variantų. Teoriškai Putinas gali pasitraukti nuo formalaus mirties bausmės moratoriumo politikos, visų pirma, nusileisdamas beprotiškiausių savo apologetų spaudimui ir tokiu sprendimu sukurdamas dar vieną opozicijos bauginimo instrumentą.

Po to, kai režimas šiek tiek išsilaižys savo paties pradėto karo padarytas žaizdas, ir bent iš dalies atkurs ginkluotąsias pajėgas, jis pradės naujus karus Rusijos perimetru. Užpulti Ukrainos Putinas jau niekada daugiau neišdrįs. Putinas gerbia jėgą, o Ukraina ją pademonstravo. Tačiau kenks kiek galėdamas, jai iki savo dienų galo. Dėl Kazachstano jau irgi kyla klausimų. O štai mažos ir silpnos Gruzija ir Armėnija — bus ekspansinės Kremliaus politikos taikiklyje.

Dar vieną Rusijos būsimos tarptautinės politikos dalį savo Telegram įraše apibrėžė Medvedevas: „Keršto akto esminių nacistinio režimo figūrų atžvilgiu įgyvendinimas nepriklausomai nuo jų buvimo vietos ir be senaties terminų“.

Tai vadinamojo tarptautinio terorizmo valstybės lygiu politikos deklaracija. Bendrai, jokių naujų, originalių pasiūlymų. Viskas kaip įprasta — didžiulės Šiaurės Korėjos kūrimo kursas.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.