Dmitrijaus Muratovo kalba Global Media Forum

„…Gyvenu ir dirbu Maskvoje, ir neturiu jums pasisakymo eksportinio varianto. Kadangi Rusijoje žodis „karas“ yra uždraustas, o žodis „pragaras“ dar leidžiamas, naudosiu žodį „pragaras“.

Rusijos generalinė prokuratūra vakar paskelbė, kad advokatų asociacija „Agora“ pripažinta nepageidaujama organizacija. Tai yra, na, liaudies priešu. Bendradarbiavimas su ja baudžiamas kalėjimu. Tai reiškia – šimtai žmonių, kuriuos „Agora“ gynė, gali likti be advokatų. Vakar, kol skridau čia, prasidėjo eilinis opozicionieriaus ir politinio veikėjo Navalno teismas. Jis teisiamas tiesiog kalėjime. Jam gresia keliasdešimt metų už politinę veiklą. Į teismą žiniasklaida neleidžiama. Bendrai nuo 2012 metų per dešimt metų uždarų teismų, į kuriuos neleidžiama žiniasklaida, padaugėjo dešimt… dvidešimt penkis kartus. Buvo tūkstantis uždarų teismų per metus, o dabar dvidešimt penki tūkstančiai. O išteisinamų nuosprendžių dalis Rusijos teismuose siekia maždaug 0,01%. Ar dar reikia ko nors manęs klausti apie teismų sistemą? Tai viena iš pasemkių to, kas vadinama specialiąja karine operacija. Teismų sistemos demontažas.

Specialioji karinė operacija tęsiasi, tačiau daugelis jos pasekmių, kaip bebūtų keista, jau suprantamos. Kelias pasekmes paminėsiu.

Ukraina ir Rusija daugiau niekada nebus drauge. Šios tautos niekada nebebus broliškos. Juolab, kai vienas brolis visada manosi esąs vyresnis.

Dar viena pasekmė. Pas mus Rusijoje atliktas didysis geografinis atradimas. Jei dar nežinote, pranešiu jums. Rusija daugiau nėra Europa. Langas į Europą užvertas ir ant jo sumontuotos grotos.

Dar viena pasekmė. Rusijoje įvyko Dievo pakeitimas. Rusijos stačiatikių bažnyčia palaikė specialiąją karinę operaciją ir pradėjo mirties propagandą. Manau, įsakymas „nežudyk“ netrukus bus pripažinta visiškai klaidinga. Mirtis už tėvynę, o ne gyvenimas už tėvynę — štai naujoji religija. Tik viena citata – pabandykite ją suprasti, labai jūsų prašau, – cerkvės veikėjai. Jis aiškina motinoms, kodėl jos verkia, kai joms atveža žuvusio sūnaus kūną. Kol kas suprantama, taip? Proteirėjus Vasilijus sako: „Jei nebūtumėte naudojusios kontracepcija, tai gimdytumėte daugiau, ir turėtumėte ne vieną vaiką, ir nebūtų taip baisu su juo skirtis“. Tai sakoma televizijos eteryje.

O štai iš šventiko Joano Kovalio atima šventimus už tai, kad jis maldoje žodį „pergalė“ pakeitė į žodį „taika“. Manau, tėvas Joanas nuo cerkvės atitolo, o priartėjo prie Dievo.

Dar viena pasekmė. Tai kartos praradimas. Nauja karta, gimusi valdant Gorbačiovui ir šiek tiek vyresnė, nepasirengusi aukoti savęs. Ši karta stato ateitį, kai tuo tarpu valdžia Rusijoje stengiasi pagerinti praeitį. Tai nuostabi unikali karta, tai prefesionalai, tai žmonės, pasižymintys stipria empatija. Daugelis jų paliko tėvynę, daugelis visam laikui. Galbūt, kolegos, jums bus įdomus. Mes tikriausia žinome, kad išvyko visam laikui. Tie žmonės ima su savimi naminius gyvūnus. 26 kartus padaugėjo naminių gyvūnų lustų, nes žmonės išvyksta visam. Nuo 700 tūkstančių iki milijono žmonių, jaunų žmonių, išvyko iš Rusijos. Jie nenori žudyti. Ir jie nenori būti nužudyti. Galvoju, šios kartos išsaugojimas itin svarbus mums visiems, ne tik Rusijai. Jiems reikia padėti, juos reikia įtraukti į Raudonąją knygą. O ne banko korteles jiems atjungti.

Pats sudėtingiausias klausimas. Man jį dažnai užduoda. Kodėl rusai tyli? Kodėl jie nemaištauja? O ką, visi rusai vergai? Nesišalinsiu šio klausimo ir atsakydamas paklausiu. O kur kalbėti? O kur protestuoti? Mitingai uždrausti. Šeši šimtai politinių kalinių kalėjimuose. 20 tūkstančių bylų iškelta taikos šalininkams. Trys šimtai nevalstybinių žiniasklaidos priemonių uždarytos. Parlamente nėra nė vieno už taiką pasisakančio deputato. Tie žmonės, kurie sėdi kalėjimuose, jie turi kelti mums pagarbą, užuojautą ir norą padėti jiems.

Aš atvažiavau čia papasakoti kelias trumpas istorijas, dar turiu laiko. Aš, naudodamasis tuo, kad laikraštis gavo Nobelio premiją, oficialiai parašiau prašymą Raudonajam Kryžiui. Brangusis Raudonasis Kryžiau, nutraukite neparlamentinės opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno kankinimus kalėjime. Jis 165 paras iš 2,5 metų sėdi ne šiaip kalėjime, o kalėjime kalėjimo viduje [шизо, bausmės izoliatorius]. Tai vieta, kur iš žmonių daro gyvus numirėlius. Raudonasis Kryžius atsakė, kad negali į tai kištis, kad jų vadovas dabar Sirijoje. O jų vadovas tuo metu buvo užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo kabinete.

Septynis metus už penkių raidžių žodį, kurio Rusijoje nevalia ištarti, – tai pirmasis žodis iš Levo Tolstojaus romano, kur antras žodis „taika“, – gavo vietinis deputatas Aleksejus Gorinovas. Jam 61 metai. Jis mokslininkas. Jis turi rimtų sveikatos problemų. Jis pamanė, kad įmanoma pasakyti, jog vykstant kruvinam mūšiui, ne laikas rengti vaikų piešinių konkursus. Jis gavo už tai septynis metus kalėjimo.

Visai nedaug likus iki šio nuosprendžio, jis gatvėje paėmė šunį, klajojantį šunį. Po nuosprendžio šuo nieko neprisileido ir numirė nuo ilgesio ir bado. Ar pritinka man čia, prieš jus, tos baisios tragedijos metu kalbėti apie vieną šunį. Aš noriu jums pasakyti — taip. Nes šioje istorijoje žvėrys kilnesni už teisėjus ir kilnesni už budelius.

Evanas Gerškovičius, mano ir jūsų kolega, The Wall Street Journal korespondentas, jį visi pažįsta, jį visa Maskva puikiai pažįsta. Jis myli šalį, kurioje dirba, jis puikus žurnalistas. Jis niekada, nė vieno karto ne šnipas. Jį pasodino už šnipinėjimą. Anksčiau žurnalistui Safronovui už šnipinėjimą davė 25 metus. Aš noriu, kad mes su jumis jau pradėtume garsiai kalbėti — ponai politikai, jūs rengiatės jau mainyti politinius kalinius į tuos, kad sėdi kalėjimuose jūsų šalyse?

Dvidešimt penkis metus lageryje gavo politikas Vladimiras Kara-Murza. Jis — vienas Magnitskio akto kūrėjų. Galbūt atsimenate, tai tada, kai įvedė sankcijas prieš valdininkus Rusijoje už korupciją. Magnitskis išsiaiškino, kad jie pavogė 280 milijonų dolerių. Šį Aktą rengė Vladimiras Kara-Murza. Sankcijos tada pritaikytos teisėjas Sergejus Podoprigorovas. Jis pasiuntė Magnitskį myriop. Aš užeinu į teismo salę. Procesas uždaras, bet aš liudiju. Užeinu į teismo salę — ir gerai, kad jūs sėdite — žinote, ką matau? Kara-Murzos procesą vedą teisėjas Podoprigorovas. Ir jis skiria Kara-Murzai 25 metus. Ir ką, tai ne kerštas?

[įsijungia sirenos]

…Tai slopintuvai. Girdisi, taip? Tęsti?

…Kara-Murzai atsisako kojos, jis prarado dvidešimt kilogramų. Per metus jam… taip… Ar mums kas padės su garsu?.. Girdisi, taip? …Per metus Kara-Murzai nesuteikė galimybės net paskambinti savo trims vaikams, nė karto.

Lilija Čanyševa. Tai graži keturiasdešimtmetė moteris. Ji kalta, nes užsiėmė politika opozicionieriaus Navalno štabe. Ji nieko nenužudė, ji nepavogė, ji ne prievartautoja. Ji pilietinė aktyvistė. Jūs kada nors matėte, kaip kraustosi iš proto nuo meilės ir neteisingumo? Štai aš mačiau. Jos vyras Almazas Gatinas eina iš proto. Jis kiekvieną dieną laukia jos prie kalėjimo vartų su gėlėmis. Baigiamojoje kalboje Lilia nekalbėjo apie save. Apie save ji pasakė tik vieną frazę. Ji pasakė: „Jei mane nuteis, pasodins į kalėjimą, aš nespėsiu pagimdyti vaiko. Suteikite man šansą tapti mama“. Teisėjas Bekčurinas tų šansų Čanyševai nesuteikė. Ji gavo 7,5 metų. Žiaurumas dabartės ir yra valstybinis patriotizmas. Blogis tapo žygdarbiu.

Apkaltinus terorizmu, už grotų atsidūrė Ženia Berkovič ir Svetlana Petrijčuk. Jų pjesė gavo aukščiausią Rusijos teatro premiją, teatro Oskarą — „Auksinę kaukę“. Tačiau kažkoks ekspertas parašė, kad jos „prieš androcentrinę Rusijos valstybę“. Kas yra androcentrinė valstybė? Vyriška valstybė. Kad Berkovič ir Petrijčuk prieš vyriškos valstybės kūrimą Rusijoje. O feminizmas ir pacifizmas pripažinti nusikaltimu. Joms gresia didžiuliai terminai, jos kalėjime.

Negana to. Daug ultradešiniųjų nacistų laivai aptarinėja žydišką Berkovič kilmę. Rusijoje trisdešimt ir daugiau metų – nėra valstybinio antisemitizmo. Žinoma, Putinas ne antisemitas. Niekas jam to prikišti negali. Tačiau neonacistai pradėjo dalyvauti Rusijos politinės darbotvarkės formavime. Jie išėjo iš pogrindžio.

Manęs šiandien kažkas paklausė, o ką, represijos jau didesnės, nei prie Stalino? Žinoma, jei skaičiuosime areštų skaičių, ar juolab sušaudymų, be abejo, kad ne. Tačiau represijoms būdinga viena savybė. Represijos — tai kuomet niekas nežino, pas ką ateis šiąnakt.

Man metas baigti. Dabar vyksta kova dėl ateities. Vyksta kova dėl to, kokia bus… Vyksta susirėmimas dėl to, kokia bus visuomenė. Kas laimės — chunta ar laisvi piliečiai. Chuntos programą suformavo, spėju, populiariausias privačios karinės kompanijos vadovas, milijardierius, supermenedžeris Evgenijus Prigožinas. Priminsiu jo programą jis ją paskelbė:

„Gana statyti tiltus ir teatrus. Visa Rusija privalo dirbti gynybos pramonės gamyklose. Rusija privalo laikinai tapti Šiaurės Korėja. Elito vaikus grąžinti iš užsienio į Rusiją. Įvykdyti visuotinę mobilizaciją. Uždaryti sienas“.

Taip, tai karinės chuntos programa. Noriu jums pasakyti, kad tai bus naujo tipo chunta. Ji įvyks nenuverčiant veikiančio prezidento. Toks bus valstybės perversmas be valdžios pakeitimo. Galiu iš karto jums pasakyti — kai kalbama, ar daug žmonių palaiko Putiną, neva niekas jo nepalaiko — tai netiesa. Vyresnioji karta palaiko Vladimirą Putiną. Vyresnioji karta jo atrama. Jam yra į ką remtis. Tai karta pamestų senukų, kurie nori vėl pajusti gyvenimą, kurie vėl nori įnešti indėlį į tėvynės didybę. Putinas tai puikiai jaučia.

Kas gi pasipriešins galimai chuntai, tiems ginkluotiems žmonėms. Kaip bebūtų keista, tik galimybė kalbėti tiesą gali pasipriešinti ginkluotiems žmonėms, kurie pretenduoja į valdžią. Ponai, neleiskite uždaryti jutuo, neleiskite uždaryti vikipedijos! Tai paskutinė galimybė pateikti žurnalistų kuriamą turinį. Devynioliktame amžiuje ir dvidešimto amžiaus pradžioje buvo nuodijami pašto balandžiai, kad armija negautų pranešimų. Štai dabar gali ir nori sunaikinti ir jutubą, ir vikipediją, ir vpn, blokavimus apeinančias paslaugas. Kaip bebūtų keista, dabar inžinieriai ir yra kovos už žodžio laisvę pagrindas, inžinieriai prieš diktatorius, štai kas svarbiausia antikariniame judėjime.

Ir paskiausia, prašau lygiai minutės. Suteiksite minutę? Ačiū. UNICEF, JTO vaikų apsaugos organizacija, pasirengusi užsiimti Ukrainos vaikų grąžinimu. Žinau, kad Rusija ir Ukraina tai vertina gerai. Palaikykime UNICEF pastangas tam, kad Ukrainos vaikai galėtų sugrįžti pas tėvus ir į tėvynę.

Dar viena. Štai Ukraina ir štai Rusija. Tik du žmonės iš oficialių asmenų gali kalbėti vienas su kitu. Tai Ukrainos žmogaus teisių komisaras Dmitrijus Lubinecas ir Rusijos žmogaus teisių komisarė Tatjana Moskalkova. Kada nors apie juos sukurs meninį filmą, kaip šie du skirtingi žmonės, vykstant žiauriam konfliktui, tarnauja skirtingiems prezidentams, – tačiau jie apsikeitė šimtais belaisvių. Jie jau sugebėjo apsikeisti šimtais belaisvių. Šie žmonės vienas kito nemėgsta tačiau jie daro didžiulį svarbų darbą. Palaikykime ombudsmenus. Netgi šiame pragare reikia mažinti našlių ir našlaičių skaičių.

Per Rusijos televiziją per praėjusias dvi savaites du šimtus kartų pasakė, kad… galbūt… ir kaip reikia panaudoti branduolinį ginklą. Du šimtus kartų. Per dvi savaites. Tai jau primena šunų maisto reklamą. Paspaus Vladimiras Putinas mygtuką ar nepaspaus. Niekas iš mūsų nežino. Ar galėsime, kaip sakė kareivis Šveikas, susitikti šeštą valandą vakaro po karo. Kada tas „po“. Ir galėsime tai. Tačiau štai šį likusį laiką nugyvenkime žmogiškai.

Kreipiuosi į jus su prašymu. Yra puikūs ukrainiečiai reporteriai Mstislavas Černovas ir Evgenijus Maloletka ir jų filmavimo komanda. Jie nufilmavo puikų filmą „Dvidešimt dienų Mariupolyje“. Jie buvo paskutiniai žurnalistai, likę šiame žūstančiame mieste. Reporterių likimas ir likimas jų filmuojamų žmonių buvo vienas ir tas pats likimas. Jie galėjo žūti kiekvieną sekundę. Jie nebuvo stebėtojais, Jie buvo tragedijos viduje. Ukrainos reporteriai nori įsteigti premiją Ukrainos dokumentalistams. Tiems žmonėms, kurie dabar filmuoja fronte. Filmuoja šio pragaro tragediją. Palaikykime juos. Aš kreipiuosi į Deutsche Welle. Palaikykime Mstislavo Černovo ir Evgenijaus Maloletkos idėją. Tuomet, gal pas mus bus „šešta valanda vakaro po karo“.

dešifravimas: Татьяна Мэй

Komentarai ()