Politologas Maksimas Jali apie tai, kodėl nuo Rusijos ir Ukrainos konflikto baigties priklauso pasaulio likimas.

Liepos 11–12 dieną Vilniuje vyks NATO šalių vadovų susitikimas. Pagrindinė jo tema — Ukraina ir jos įstojimo į Aljansą galimybės. Tuo pat metu Lietuva ir Latvija paragino NATO sustiprinti gynybą po greito „Wagner“ žygio link Maskvos ir vėlesnio kovotojų pasitraukimo į Baltarusią. Prieš susitikimą Republic su politologu tarptautininku, Nacionalinio aviacijos universiteto (Kyjivas) tarptautinių santykių, informacijos ir regioninių tyrimų katedros profesoriumi Maksymu Yali aptarė Jevgenijaus Prigožino maištą, jo įtaką kontrpuolimui Ukrainoje, diversijos Zaporižės AE tikimybę ir sąlygas, kada gali prasidėti trečiasis pasaulinis karas.

„Prigožinas — jau mušta korta“

— Vienas iš svarbiausių pastarųjų dienų įvykių — Prigožino maištas ir po jo sekę įvykiai. Kai situaciją matote jūs?

— Anksčiau maniau, kad Prigožinas yra visiškai Putino kontroliuojamas žmogus. Be Putino vargu ar Prigožinas būtų galėjęs taip intensyviai augti, didinti savo valdžią, gauti žmogiškus resursus ir ginklus.

Bet paaiškėjo, kad taip nėra. Manau, Prigožinas, suprasdamas jo gyvybei kilusią grėsmę, žaidė va bank. Prisiminkite, kad susprogdinus vadinamąjį blogerį Tatarskį, visi kalbėjo, kad tai buvo FSB ar GRU žinutė būtent Prigožinui. Visai įmanoma, kad Prigožinas sužinojo apie įsakymą jį pašalinti, pradėjo situaciją eskaluoti, tačiau galiausiai pasiekė gyvybės išsaugojimo garantiją ir atsitraukė.

Pradėjus maištą, reikia būti pasirengus žūti.

Tačiau akivaizdu, kad Prigožinas ne toks personažas, atsižvelgiant į jo kriminalinę patirtį maišto jam reikėjo kaip šantažo, o ne kaip valdžios gavimo priemonės. Jam svarbiau išsaugoti ne tik savo gyvybę, bet ir savo aktyvus.

Ar tuo istorija su Prigožinu baigėsi? Ar jis, pavyzdžiui su visa grupuote patrauks į Baltarusią? Smarkiai tuo abejoju, nes asmeniškai Lukašenko po šonu tokia grupuotė kaip „Wagner“, labai rizikinga. Nekalbu jau apie baltarusių visuomenės reakciją, nors Lukašenko, suprantama, į tai nusispjauti.

Tačiau bet kokiu atveju, Prigožinas — jau mesta korta. Viskas, ko jis gali tikėtis — ramiai tūnoti Minske, o tuo labai abejoju, nes Putinui Prigožino maištas atsiėjo reputaciją. Ir anksčiau ar vėliau Kremlius iki jo nusigaus. Mano žodžius patvirtina ir informacija apie tai, kad apklausiamas „generolas Armagedonas“ [Sergejus] Surovikinas. Dabar tie, kas susiję su Prigožinu, bus apklausiami, ieškoma galėjusių padėti jam ir pridengti. Savaime suprantama, kad be rimtos priedangos „vagneriečiai“ nebūtų galėję taip ramiai nuvažiuoti beveik iki Maskvos. Tad, šį stogą reikia rasti ir nukenksminti.

— Dėl šio maišto kažkaip pasimiršo Prigožino diena anksčiau išsakytas monologas. Jis pareiškė: „Karo reikėjo tam, kad krūvelė padarų tiesiog pašvęstų ir pasipiarintų, parodę, kokia stipri armija, kad Šoigu gautų maršalą“. Ir pripažino, kad Ukraina ir NATO niekada nesirengė pulti Rusijos. Anksčiau tai galėjo pareikšti tipiškas liberalus, antiputiniškas opozicionierius. O ką tai mums byloja?

— Šis pareiškimas paklūsta tai pačiai logikai, apie kurią jau šnekėjau. Prigožinas ėjo va bank, ir tada jam prisireikė kitų jėgų konsolidacijos. Čia jis, žinoma, manė, kad jį palaikys nuo karo pavargę kariškiai, plati antiputiniška opozicija. Taigi, vargu ar tokios ugningos kalbos — kažkas ekstraordinaraus. Juo labiau, kad Prigožinas anksčiau pareiškė, kad norint užgrobti visą Donecko sritį, netgi šių metų neužteks, nekalbant jau apie visą Ukrainą — reikės mažų mažiausiai pustrečių metų. Tad, į šį pareiškimą dėmesio nesutelkčiau.

Tai konsoliduojanti maišto lyderio kalba, idant prie jo prisišlietų kuo daugiau nepritariančių, taip pat ir Maskvoje — tai natūralu, nes valdžios vertimas vyksta sostinėse. Negalima apie Prigožino pažiūras spręsti pagal šią kalbą. Tai joks ne nušvitimas, kaip kas nors galėtų pagalvoti. Tai grynas pragmatizmas, Prigožinui asmeniniai interesai visada pirmoje vietoje.

— Ar maištas naudingas ZSU?

— Kalbant apie maištą kontrpuolimo kontekste, buvo tikimasi, kad tai privers rusų vadovybę iš fronto permesti dalį pajėgų kovoti su „Wagneriu“ Rostovo ir Voronežo srityje. Ir tada mums atsivertų galimybių langas, susilpnėtų fronto linija, kur galėtume nukreipti smūgį. Generaliniame štabe gal ir buvo kuriami kokie nors operatyviniai taktiniai planai. Bet atsižvelgiant į maišto trumpumą, šie planai jau neaktualūs.

— Tada kokias šio maišto rezultatų išvadas turėtų padaryti Ukraina ir Vakarai, kurios padėtų Ukrainai šiame kare?

— Šio vaizdo dėlionės detalių daryti galutines išvadas dar nepakanka. Prie jau išsakytos versijos galėčiau pridėti tik, kad už jos galėjo slypėti ir idėja provokuoti ZSU imtis neparengtų, neplanuotų veiksmų. Tai aiškėjo jau seniai. Prisiminkime neseną Putino spaudos konferenciją, kurioje jo klausė, kas bus jei ukrainiečių kontrpuolimas nepavyks. Jis atsakė, kad būtina vykdyti kontratakas ir užgrobti dar daugiau teritorijų.

Tačiau, kaip matome, Genštabas neapgalvotų veiksmų nesiėmė. Buvo aktyvizacija Bachmuto kryptimi, tačiau tai buvo taktinis veiksmas.

Vienintelė darytina išvada: rusų gynyba smarkiai apnuoginta, visi galintys kovoti padaliniai yra Ukrainos teritorijoje, o viduje viskas tuščia, o dar regioninių administracijų neryžtingumas — niekas niekaip nesipriešino.

„Wagner“ per parą pajudėjo iki 700 kilometrų — tai kolosalus atstumas. Pats jis jokių nuostolių nepatyrė, užtat numušė šešis sraigtasparnius ir lėktuvą, ekipažai žuvo.

Tad, šios išvados labiau ne mūsų vadovybei. Pagrindinė mūsų užduotis —  deokupuoti Ukrainos teritoriją. O išvada Vakarams — valdžios vertikalė Rusijoje netvirta, o armija ne tokia stipri, kad operatyviai duotų atkirtį gan nedidelei grupuotei. Sakyčiau, kad gynyba Rusijos viduje — tuštuma. Bet kokios gerai ginkluotos grupuotės gali Rusijoje rengti atakos žygius gan dideliais atstumais. Tokiems force majeure'ams Rusijos gynyba nepasirengusi. Ji neturi resursų paraleliai vykdyti ir kolonialistinį karą, ir ginti vidaus saugumą.

Ir Putiną tai aiškiai šokiravo. Net visiškai jam buvęs pavaldus globotinis ryžosi atvirai frondai. Tai rimtas smūgis reputacijai. Taigi, laukiam atleisdmų, perstatymų, varžtų prisukimo, raginimų burtis aplink „vadą“.

„Karasjokiu būdu, net jei įvyktų taikos derybos, šiais metais pabaigtas nebus“

— Iki maišto pagrindinis šio karo įvykis buvo ukrainiečių kontrpuolimas. Nuo jo pradžios jau praėjo mėnuo. Priešaky visa vasara ir šilti rudens mėnesiai. Ko galėtume tikėtis?

— Aš jokių blickrygų nelaukčiau. Tebevyksta pirmoji, parengiamoji fazė, prieš lemiamą, pagrindinį smūgį, silpnų gynybos vietų aiškinimasis, užimami placdarmai vėlesniems smūgiams. Žinoma, siurprizų dar bus. Tačiau lyginant su pernai, tuomet irgi laukėme kelių vasaros mėnesių, visi nekantravo, kada gi prasidės kontrpuolimas. Tuomet vyko susidūrimai Chersono srities dešiniajame krante, kur ZSU buvo sudėtinga pralaužti rusų gynybą. Tą patį matome ir pietuose, ir rytuose. Taigi, pagrindiniai žingsniai dar priešaky, ir žinant, kad rusų armija bent pusmetį galėjo tvirtinti užnugarį, tai bus sunkūs mėnesiai.

Po to, kai Putinas nusprendė aneksuoti naujas teritorijas, tapo aišku, kad dabar pagrindinė rusų armijos užduotis — šias teritorijas išlaikyti. Buvo atlikta vadinamoji dalinė mobilizacija, resursai papildyti. Tad didžiulių pergalių nebuvimas pirmosiomis savaitėmis absoliučiai nestebina.

Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad Rusija adaptavosi, keičia taktiką, imasi naujovių. Viena iš svarbiausių problemų, keliančių abejones dėl Ukrainos teritorijų išlaisvinimo bent jau šiais metais – tebesitęsiantis Rusijos Federacijos pranašumas ore. Rusai aktyviai naudoja sraigtasparnius, kuriais atremia ZSU atakas. Tačiau maištas, tegul ir toks trumpas, šiek tiek sumaišė kortas, ir ZSU vadovybė jau pareiškė, kad peržiūrės savo strategiją. Reikia pripažinti, kad kai kas buvo paskaičiuota neteisingai, kas tapo rimtų nuostolių priežastimi. Dabar šios klaidos bus peržiūrėtos.

Reikia aiškiai suprasti, kad be aviacijos, nepašalinus Rusijos dominavimo ore, lūžį kare Ukrainos naudai pasiekti bus sudėtinga. Tuo pačiu jie tikriausiai rengiasi savo puolimams ir pagal geriausią jiems scenarijų planuoja okupuoti Zaporižės ir Chersono sritis. Ukrainos karinė vadovybė tai puikiai supranta, todėl ir nesimeta į beatodairišką neparengtą ataką, nešvaisto resursų, kad nesutiktų panašių kontratakuojančių veiksmų ir nepatirtų dar didesnių nuostolių. Ir be to, tai vėl gali baigtis raginimu Ukrainai sėsti prie derybų stalo, kaip 2014 metais. Tik jau iš Vakarų pusės.

Jei rudeniop bus aišku, kad Ukraina negali pralaužti gynybos, tuomet vadinamieji „taikos balandžiai“, kurių tarp mūsų sąjungininkų netrūksta, spaus Zelenskį derėtis su Kremliumi.

Bet gali ir įvykti stebuklas. Yra informacijos, kad mūsų pilotai jau mokosi skraidyti F-16. Jeigu iki rudens šie lėktuvai bus Ukrainos danguje, tai iš esmės sustiprins mūsų puolamosios operacijos resursus. Be priedangos iš dangaus pulti neįmanoma. Tai karo mokslo klasika. Atakuoti itin sunku, ypač tokią daugiasluoksnę gynybą.

— O jeigu Zelenskį visgi privers kalbėti su Kremliumi, tai kas bus Krymui? Kremlius derybose jo niekados neatiduos, o Zelenskiui ir jo bendraminčiams tuomet teks atsiimti žodžius apie Krymą, tačiau tai smarkiai pažeis aukščiausios valdžios įvaizdį Ukrainoje. Ar klystu?

— Krymas — Koščejaus-Putino gyvybės adata. Tai supranta ir Ukrainos vadovybė, ir Vakarų šalių lyderiai. Ukrainos pozicija aiški — atstatyti 1991 metų sienas. O štai Vakarams Krymo grąžinimo tema — neišspręstas klausimas. Kariaujant dėl Krymo, be jokios abejonės, bus didžiuliai nuostoliai tarp civilių gyventojų. Imkime, pavyzdžiui, Donecką — 2014 metais Ukraina nešturmavo Donecko ir Luhansko, nes nenorėjo daugybės taikių gyventojų aukų.

Kai pasieksime administracines Krymo ribas, vėl sustiprės branduolinis šantažas, kurio Vakarai taip bijo.

Beje, šią retoriką Donaldas Trumpas aktyviai naudoja argumentą baigti karą per 24 valandas, jam atsidūrus valdžioje. Akivaizdu, kad tokiu atveju karas baigtųsi ne Ukrainos sąlygomis.

Papildomos pagalbos apimtis priklausys nuo nuo mūsų puolimo sėkmės. Jei pažvelgtume į [Ukrainos GP kariuomenės vadas Valerijaus] Zalužno interviu, kurį jis žiemą davė Newsweek, kur kalbėjo apie techniką, būtiną atstatyti vasario 24 status quo, tai mes faktiškai visa tai gavome: tankus, šarvuotą techniką, kareivių parengimą. Tačiau to maža, reikia ir aviacijos. Zalužnas supranta, kad be aviacijos nepavyks sugriauti logistikos, pavyzdžiui, to paties Krymo tilto. O kol jis stovi, tol yra pagrindinė pietinės grupuotės ir Krymo grupuotės logistikos arterija.

Akivaizdu, kad karas niekaip, netgi jei įvyktų taikos derybos, šiais metais nebus užbaigtas. O tai reiškia karo pramonės augimą ne tik JAV, bet ir Europoje. Toje pačioje Vokietijoje didinama 150 milimetrų sviedinių gamyba kelis ateinančius metus. Tai vienareikšmiškai turi papildyti ginkluotės sandėlius, kurie, natūralu, dabar tuštėja. Ir tai aiškus signalas Putinui, kuris praėjusių metų rudenį pradėjo sekinimo karą, kad Vakarai iš užsibrėžto kelio nebeišsuks.

Yra dar keli svarbūs momentai. Pirmas — 2024 metų rinkimai JAV. Šį rudenį vyks rinkimai vyks ne vienoje Europos šalyje. Pavyzdžiui, nedidelėje Slovakijoje. Dabar ji itin smarkiai padeda Ukrainai (aviacija, sraigtasparniai, haubicos) ir labai svarbi technikos remontui, ten yra gamybos resursai, kur modernizuojame sovietinę techniką. Tačiau ten opozicijos lyderis Robertas Fico pareiškė, kad laimėjusi parlamento rinkimuose, jo partija nutrauks ginklų tiekimą Ukrainai ir pasisakys prieš antirusiškas sankcijas. Tad, šiandien pagalba yra, o rytoj gali būti nutraukta.

Norint įtikinti savo visuomenes, kad būtina ir toliau palaikyti Ukrainą, reikia rezultatų karo lauke, kaip tai buvo ir pernai.

Mes pademonstravome rezultatus, deokupavome Charkovo sritį, privertėme rusų grupuotę pasitraukti iš Chersono, ir tai privertė daugelį Vakarų politikų patikėti Ukrainos pergalės tikimybe. Tačiau pabrėšiu, kad visa tai kintama. Kaip rodo istorinė patirtis, visuomenei pavargus nuo karo ir nesant ryškių rezultatų, prisiminkime, sakykime, JAV karą Vietname, politikai privalo į tai reaguoti. Savo ruožtu, tai sustiprins spaudimą Zelenskiui, kad šis sutiktų pradėti taikos derybas.

„2025 metai gali tapti nauju pasaulio politikos paaštrėjimo atskaitos tašku“

— Ko tikitės iš artėjančios NATO šalių vadovų susitikimo Vilniuje?

— Visų pirma, ten įvyks formato pasikeitimas: komisija Ukraina — NATO bus pervadinta į tarybą. Taip padidinamas tarpusavio sąveikos laipsnis, bus daugiau personalo, vyks daugiau konsultacijų. Tačiau pastaruosius pusantrų metų de facto tai jau vyko: sąveikos intensyvėjimas, apsikeitimas žvalgybos informacija, ginkluotės tiekimas. Tai žvirblis rankoje — tai maksimumas, kurį dabar Ukrainai gali pasiūlyti NATO. Reikia suprasti, kad tam yra objektyvios priežastys: pagal NATO sutartį, į Aljansą negali būti priimta nauja šalis narė, jeigu jos teritorijoje vyksta karštas konfliktas.

Todėl iki karo veiksmų pabaigos, ar bent iki paliaubų, nebus pareikšta, kad Ukraina tikrai prisijungia prie NATO. O perspektyvos tiesiogiai priklauso nuo karo rezultatų. Vienas reikalas, jei laimime, tuomet tai taptų svariu argumentu didžiausiems skeptikams: jei Ukraina sugebėjo nugalėti „antrąją“ pasaulio armiją, tuomet ji pati tampa antrąja pasaulio armija. Atitinkamai, tai rimtas gynybos sutvirtinimas.

Tai, ką padarė Prigožinas — anonsas, o tikrą filmą turi susukti Ukraina, kur pagrindiniuose vaidmenyse bus tikri aktoriai didvyriai, o ne persirengę zekai.

Tada Ukraina neišvengiamai įstos į NATO. Ir čia galime prisiminti istorinę patirtį: po Sovietų Sąjungos žlugimo Rusija užsiėmė vidaus problemų sprendimu, o Varšuvos sutarties šalys ramiai prisijungė prie Šiaurės Atlanto sutarties. Akivaizdu, kad nugalėtoje Rusijoje neišvengiamai kils nauja suirutė, grupuočių kova už valdžią, juk Prigožinas nėra vienintelis toks, yra ir kitų PKK. Ir šiuo galimybių langu privalo bandyti pasinaudoti Ukraina ir prisijungti prie NATO kip visateisis narys.

— Buvęs Aljanso generalinis sekretorius Andersas Fogh Rasmussenas mano, kad jeigu Kyjivas susitikime nieko negaus, tai Lenkija ir Baltijos šalys gali dislokuoti savo pajėgas Ukrainoje. Į šį pareiškimą sureagavo Rusijos URM ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas: „Jeigu jos taip padarys, tai bus didžiulė istorinė klaida“. Ar galima rimtai nagrinėti tokį scenarijų?

— Jei Putinas, pasinaudos savo propagandistų patarimais ir suduos smūgį, tarkime, Varšuvai ir Baltijos šalims, tuomet automatiškai įsigalios penktasis NATO sutarties straipsnis, nes tai bus vertinama kaip agresija prieš visas sutarties šalis. Tačiau niekas nenori įsitraukti į plataus masto konfliktą su Rusija, nepaisant to, kad rusų raketos, primenu jau krito NATO šalių, pavyzdžiui Lenkijos, teritorijoje. O Vokietijoje neseniai vykdytas sociologinis tyrimas parodė, kad jeigu šalį užpuls, tai ginklu ją gimti pasiruošę toli gražu ne visi vokiečiai. Ten pagalbos Ukrainai klausimas itin aštrus, ne visi nori padėti: 50 prieš 50. Netgi tam, kad pradėtume gauti tai, ką gauname (haubicas, oro gynybą, tankus), reikėjo maksimalių pastangų, ZSU sėkmės demonstravimo.

Taigi, nematau variantų, kaip įvesti NATO šalių kariuomenes, išskyrus jei Rusija tiesiogiai užpultų NATO šalį. Ji arba smogs raketomis, arba sąmoningai sukels technogeninę katastrofą Zaporižės AE — tai bus įvertinta kaip agresija, nes radiacija sienų nepaiso.

— O kaip vertinate diversijos prieš ZAE grėsmę?

— Jau matėme kaip Rusija pernai apšaudė ZAE. Technogeninės katastrofos atveju kolosalūs padariniai būtų ne tik Ukrainai, bet ir visai Europai. Tad, būtina ruoštis ir tokiam scenarijui, kas dabar ir vyksta. Kuo daugiau nesėkmių rusai patirs fronte, tuo didės teroristinio akto ZAE tikimybė.

Kinija pasisakė kategoriškai prieš netgi taktinio branduolino ginklo panaudojimą ir dar priminė, kad ji yra Ukrainos saugumo garantas. Dėl to branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė minimali. Juo labiau, kad jo panaudojimas niekaip nepakeis situacijos fronte ir pasekmės bus katastrofiškos asmeniškai Putinui. O štai diversija kovos veiksmų zonoje, kaip tai buvo su Kachovsko HE, tai tinkamas variantas, nes tuomet neįmanoma įrodyti šimtaprocentinės Rusijos kaltės. Tai suteikia galimybę įbauginti Vakarus, o šie gali spausti Ukrainos vadovybę.

Tad, diversija ZAE — akivaizdus šantažo koziris rankovėje. O kadangi po Prigožino maišto Putinas tapo dar įtaresnis, jis nepasitiki elitu, kariškiais, matome, kaip jis mėtosi, ieško liaudies palaikymo, sprendžiant iš jo susitikimo su Dagestano žmonėmis kadrų.

— Ar gali įvykti kaip fantomas Kremliaus propagandoje gyvuojantis karinis konfliktas su NATO? Yra manančių, kad Vakarų šalys sąmoningai neskuba tiekti karinę pagalbą Ukrainai, nes pačios rengiasi susidūrimui su Rusija. Konkreiai, tokio požiūrio laikosi sovietų kilmės amerikietis istorikas, knygos „Trečiasis pasaulinis: Mūšis už Ukrainą“ autorius Jurijus Felštinskis.

— Viso Rusijos ir Ukrainos konflikto metu Rusija dažniausiai lyginama su nacistine Vokietija. Tačiau aš turiu kiek kitas paraleles.

Dabartinė Rusija — militaristinė, imperatoriška XX amžiaus pirmos pusės Japonija.

1937 metais ji pradėjo karą prieš Kiniją. Ir nemažai istorikų būtent šiuos įvykius laiko pradiniu Antrojo pasaulinio karo tašku. Jau paskui nacistinė Vokietija ir SSRS užpuolė Lenkiją.

Trečiajame pasauliniame kare vienoje pusėje veiks JAV, kolektyviniai Vakarai, o kitoje – Kinija ir jos satelitai: Rusija, Iranas, KLDR — naujoji blogio ašis. Vykstantis Rusijos ir Ukrainos karas yra lokalaus pobūdžio, tačiau yra didelio karo tarp JAV ir Kinijos pranašas. Tai bus autokratijų karas prieš demokratijas. Atsižvelgiant į įtampas dėl Taivano, 2025 metai gali tapti nauju žymeniu, pasaulio politikos paaštrėjimo atskaitos tašku, kai Kinija ryšis prisijungti saką karinėmis priemonėmis. Tai patvirtina žiniasklaidos informacija, kad Si Dzinpingas įsakė savo kariškiams rengtis visiems įmanomiems konflikto raidos variantams.

Tuo pat metu Kinija dėmesingai stebi įvykius Ukrainoje.

Ir jeigu Rusija patirs apčiuopiamą pralaimėjimą, ekonomiškai ir technologiškai atmesiančiu ją dešimtmečius praeitin, tada KLR karinio konflikto su Taivanu nerengs.

Dabar prisikaupė daug priešpriešų ir teritorinių pretenzijų. Kinija dėl teritorijų ginčijasi su Japonija, Vietnamu, Filipinais, kur yra JAV karinės bazės. Tuo tarpu Iranas tapo Rusijos sąjungininku, jis turi ambicijų tapti Artimųjų Rytų lyderiu. Tad, artimiausioje ateityje šis scenarijus — Rusijos ir Ukrainos konflikto perėjimas į Kinijos ir JAV — visai realus.

Tačiau kol kas galime prognozuoti tik iki 2024 metų, tiksliau, iki 2024 metų lapkričio, kai JAV vyks prezidento rinkimai. Toliau įvykiai priklausys nuo Rusijos ir Ukrainos konflikto būklės. Jei taip ir nebus išlaisvintos Ukrainos teritorijos , tai Ukrainai reikės F-16 ir ir kitos ginkluotės naujoms operacijoms. Tačiau jeigu rinkimuose į valdžią ateis Trumpas, tai istorija gali pasukti kitu keliu. Ir vargu tai gera istorija Ukrainai.

Idealiu atveju per šiuos metus turime arba visiškai deokupuoti savo teritorijas, arba maksimalius rezultatus pasiekti iki Trumpo atėjimo į valdžią — jo šansai nemaži, nors yra nemažai nežinomųjų, tokių, kaip tesimo procesai ir taip toliau. Iki to laiko baigsis ir finansinė pagalba Ukrainai, 40 milijardų dolerių, už kuriuos balsavo Kongresas. Tad, Ukraina privalo artimiausius pusantrų metų įtempti visas savo jėgas, kad ne tik apgintų save, bet ir užkirstų naujo pasaulinio karo galimybę.

republic. ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.