Šiandieninis laiškas — apie ginčijamas teritorijas. Atkreipėme į šią sąvoką dėmesį po propagandistės Margaritos Simonjan pasisakymo.

Birželio pradžioje propagandistė Margarita Simonjan siūlė baigti karą ir Ukrainos „ginčijamose teritorijose“ surengti referendumus. Tai skambėjo keistai: įprastai ji nenaudoja tokių formuluočių kalbėdama apie Krymą ir kitus aneksuotus Ukrainos regionus.

Nei Kyivas, ne Maskva pusiasalio, o taip pat dalies Donecko, Luhansko, Zaporižės ir Chersono sričių ginčijamomis teritorijomis nelaiko. Ukraina tvirtina, kad jokių ginčų dėl to, kas turi kontroliuoti šias teritorijas, būti negali — jos priklauso Ukrainai pagal visas tarptautines normas, o Rusija jas neteisėtai užgrobė.

Kremliuje įsitikinę: jeigu tuose regionuose įvyko „referendumai“, vadinasi, žmonės, naudodamiesi apsisprendimo teise, nusprendė, su kuo nori būti. Vladimirui Putinui* ir jo sėbrams visiškai nė motais, kad plebiscitas buvo nelegalus ir  atliktas su daugybe pažeidimų.

Kokios gi teritorijos vadinamos ginčytinomis? Ir svarbiausia, kaip jų statusą pakeisti?

Ginčijamos teritorijos

Teritorinio ginčo esmė paprasta. Jis  kyla, kai dvi JTO pripažintos valstybės negali susitarti, kur turi būti nubrėžtos jų sienos. Arba kuomet viena šalis ginčija kitos šalies teisę į dalį ar visą jos teritoriją.

Remiantis tokiu apibrėžimu, kurį pateikė tyrėjas Paulas K. Huthas savo knygoje apie teritorinius ginčus, ginčytini regionai yra ir Kurilų salos, ir Antofagasta (pakrantės teritorija Čilėje, kurią šalis užkariavo iš Bolivijos XIX amžiuje), ir, taip, dalis Ukrainos teritorijų, kurią dabar okupuoja Rusija.

Dėl teritorijų ginčai vyksta tūkstančius metų. Tačiau dabartinis valstybės, kaip teritorijos su aiškiomis sienomis supratimas ėmė klostytis tik po Vestfalijos taikos sutarties 1648 metais. Esminė jos idėja buvo suverenitetas: bet kuri žemė turi šeimininką (monarchą ar respubliką), ir niekas kitas neturi teisės į ją kėsintis. Tiesa, tuo metu šalys (daugiausia Europoje) buvo atskirtos natūraliomis sienomis, o ir tai labai santykinai. Pavyzdžiui, Prancūziją nuo Ispanijos skyrė Pirėnų kalnai, o Vokietiją nuo Lenkijos — Oderio upė.

Po Antrojo pasaulinio karo, kartu su suvereniteto ir teritorinio integralumo principais, tarptautinėje teisėje atsirado ir tautų apsisprendimo teisė. Tada politikai buvo įsitikinę, kad konfliktus kėlusios priespaudos ir imperializmo epocha baigėsi. Tačiau vykstant dekolonizacijai, susidūrė teritorinio integralumo ir tautų apsisprendimo principai. Šalių nesutarimai paaštrėjo.

Dėl to vein per pastaruosius metus pasaulyje vyko 42 kariniai konfliktai — įvairaus masto ir intensyvumo. Kiekvienu atveju eskalacijos priežastys įvairios, tačiau visas šias priešpriešas vienija ginčijamos teritorijos.

Ginčijamos teritorijos — pagrindinė karų priežastis?

Taip.

Kelių tyrėjų nuomone (vieno, antro), teritoriniai ginčai smarkiai padidina karo pradžios tikimybę. Johno Vasquezo vertinimu, nuo 1816 iki 1992 metų, 85% karų tarp stambių šalių vyko dėl teritorinių ginčų. Ir atvirkščiai, jei tarp valstybių anksčiau nebuvo konflikto dėl teritorijos, karinių veiksmų pradėjimas itin mažai tikėtinas.

Tyrėjai siūlo kelis taikius teritorinių ginčų sprendimo būdus. Pavyzdžiui, kreiptis į Tarptautinį JTO teismą. Tačiau tyrėjos Emilia Justyna Powell ir Krista E Wiegand, išanalizavusios taikius teritorinių ginčų sprendimo atvejus nuo 1985 iki 2006 metų, tvirtina, kad tai ne visuomet suveikia. Kuo mažiau konfliktų pavykdavo sureguliuoti, naudojant tarptautinę teisę, tuo mažiau tikėtina, kad kad tai pavyks atlikti kitą kartą (čia pavyzdžiai, kai tai pavykdavo).

Kartais šalys gali susitarti ir savarankiškai. Tai vyksta, kai vyriausybės iš tiesų būna suinteresuotos išspręsti problemos, o ne konfrontuoti. Rusijos ir Eurazijos tyrimo Carnegie centro Berlyne direktorius Aleksandras Gabuevas pažymi, kad keli svarbūs teritoriniai Rusijos ginčai su kaimyninėmis šalimis (pavyzdžiui, su Kinija) buvo išspręsti per pirmas dvi Putino kadencijas, kai jis Vakarų dar nelaikė priešu.

Tarp radikalių teritorinių ginčų be karo sprendimų pasiūlymų, — pačios suvereniteto idėjos peržiūra ir jos pakeitimas bendromis valdžios įgyvendinimo formomis. Tyrėjas Igoris Okunevas siūlo kelias idėjas, kaip tai galima atlikti. Viena iš jų — tarpvalstybinių regionų kūrimas.

Būdamos arti viena kitos, gretimų valstybių teritorijų administracijos gali įvairiomis kryptimis pagilinti integraciją. Pavyzdžiui, supaprastinti vizų režimą ar prekybos ryšius. Tokios partnerystės jau yra Europoje — tarkime, Tarptautinė Bodeno ežero konferencija (vok. Internationale Bodensee Konferenz, IBK), kurioje dalyvauja Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos ir Lichtenšteino regionai.

Galima nustatyti bendro naudojimosi režimą, kai teritoriją valdo iš karto dvi valstybės (tuo pat metu, arba pakaitomis). Pavyzdžiui, Hadf kaimui Artimuosiuose Rytuose tuo pat metu vadovauja JAE ir Omano vyriausybės, o Fazanų salai Bidasoa upėje — Ispanijos ir Prancūzijos.

Jeigu dvi šalys nepritaria bendram suverenitetui, Okunevas mano, kad galima ginčijamą teritoriją paskelbti „laisva“. Toks statusas reiškia, kad žemė turi vidinių reikalų suverenitetą, tačiau saugumo ir užsienio politikos klausimais jos valdžia remiasi tarptautine bendruomene. Laisva teritorija buvo Triestas nuo 1947 iki 1954 metų (galų gale sutartimi jį pasidalino Italija ir Jugoslavija). Dabar panašiausias į tai Špicbergeno statusas: jis priklauso Norvegijai, tačiau  Rusija turi teisę ten vykdyti ūkinę veiklą ir valdo kelias gyvenvietes.

Visgi tokius sprendimus įgyvendinti nelengva. Iš dalies dėl to, kad vestfališka suvereniteto nedalumo idėja — šiuolaikinės valstybės fundamentas. Iš dalies dėl to, kad pasaulyje stebimas teritorinius ginčus aštrinančio nacionalizmo augimas.

O tai reiškia, kad karai, veikiausiai, tęsis.

Kodėl teritorinių ginčų niekas nenori spręsti?

Todėl, kad valstybėms to nereikia.

Daugeliu atvejų palikti ginčą „užšaldytą“ yra naudingiau. Vienai konflikto pusei, tarptautinei bendruomenei, vienai konflikto šaliai, abiems, tarptautinei bendruomenei arba pačios ginčijamos teritorijos valdžiai.

Suprantamiausias ginčijamų teritorijų klausimo sprendimo būdas — karas. Tačiau kartais karinio konflikto kaštai gali būti pernelyg didelis. Todėl valstybės laukia patogaus momento priešininkui primesti priešpriešą sau palankiomis sąlygomis, — ir visa politika virsta laukimu ir rengimusi karui.

Tačiau galima apsiskaičiuoti. 1982 metais Argentinos chunta buvo tikra, kad sugebės greitai ir neskausmingai iš Didžiosios Britanijos atimti Folklando (arba Malvinų) salas. Tačiau karas baigėsi Argentinos kariuomenės sutriuškinimu ir chuntos žlugimu. Folklando salas lig šiol kontroliuoja DB.

Kai teritorinis ginčas vyksta tarp branduolinių valstybių, konfliktas gali tapti katastrofa visai žmonijai. Todėl visiems naudingiau, kad periodiškai vyktų „įprastinės“ eskalacijos (kaip būna Kašmyre), įtampa nesikauptų — ir nebūtų preteksto imtis kraštutinių priemonių.

Be to, klausimo sprendimas jėga gali sukelti tiek kitos, galingesnės valstybės, tiek ir visos pasaulio bendruomenės atsaką. Tai gresia sankcijomis, tarptautine izoliacija, piliečių nepasitenkinimu ir kartais Haga  — tai gali tik desparatiškiausi valstybių vadovai.

Ginčijamos teritorijos gali tapti vienos šalies spaudimo svertu kitos šalies atžvilgiu: nuolatinis grasinimas karine agresija gali priversti mažesnės karinės galios šalis daryti nuolaidas. Tokiu spaudimo instrumentu ekspertai vadina nepripažinas valstybes postsovoietinėje erdvėje. Jie mano, kad padedant Padniestrei, Abchazijai, Pietų Osetijai, o taip pat LLR ir DLR, Kremlius stengėsi spausti Moldovą, Sakartvelą ir Ukrainą — ir versti juos veikti Rusijos interesais.

Tyrėja Barbara F. Walter mano, kad nenuolaidumas teritoriniuose ginčuose padeda išvengti jau kitų žemių netekimo. Iš vienos pusės, valstybės duoda suprasti visiems potencialiems separatistams, kad jų siekiai brangiai atsieis, o iš kitos — sulaiko kamynus nuo dar didesnių teritorinių pretenzijų. Šiuo atveju valstybės iš tiesų „pacaniškai“ negali sau leisti būti silpnomis.

Ginčo laikymas užšaldytoje būsenoje gali būti naudingas ir vietos valdžiai, kuri iš vienos konflikto pusės gauna papildomus resursus palaikyti lojalumą. O be to — ginčytinas teritorijų statusas ir neaiškus tos žemės teisinis režimas skatina organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos klestėjimą.

Tad, dėl teritorijų nesutariančių šalių valdžioms tenka nuolatos balansuoti tarp trapios taikos ir plataus masto karo. Ir dažniausiai jos pasirenka epizodinis tarpusavio susidūrimus, kad nebūtų daug mirčių, sugriovimų ar — blogiausiu atveju — branduolinės konfrontacijos.

Demokratijoms teritorinius ginčus spręsti sunkiau, nes jos privalo atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Įprastai tokių šalių piliečiai pasisako prieš nuolaidas ir gali jas suvokti kaip nacionalinį pažeminimą. Todėl už savo žemes ir suvereniteto išsaugojimą joms tenka kovoti.

Kai priešininkas nepatikimas ir pavojingas, taikos su juo palaikyti tampa nebeįmanoma. Todėl, tarkime, Volodymyras Zelenskis nepasirengęs taikos deryboms su Putinu ir Ukraina siekia nugalėti Rusiją kovos lauke. Dėl to karas ir tęsiasi jau antrs metus — ir nežinia, kiek dar truks.

Netikėtas atradimas, padarytas, rengiant šį laišką

Lietuvoje gimęs rusų emigrantas ir avantiūristas Borisas Skosyrevas 1934 metais paskelbė save Andoros karaliumi Borisu I. Tuo metu ši kunigaikštystė buvo tuėjo dvigubą suverenitetą — Ispanijos ir Prancūzijos. Skosyrevas Andorą „valdė“ 12 dienų — paskui Ispanijos policija jį areštavo ir išsiuntė į Portugaliją.

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.