Eksperimentai su žmonėmis yra tamsus mokslo istorijos kampelis, kuriame buvo pažeistos moralinės ribos, paliekant neišdildomus randus. Šie eksperimentai, liūdnai pagarsėję savo bejausmiu žmonijos nepaisymu, savo šlovę įrašė į istorijos metraščius.

Neetiški eksperimentai su žmonėmis yra rimta problema mokslo ir medicinos istorijoje. Šie eksperimentai pažeidžia pagrindinius etikos principus, tokius kaip pagarba individui, gerumas ir teisingumas, ir gali sukelti dalyviams fizines ir psichologines traumas, rašo „Grunge“.

Projektas 4.1

1940-aisiais ir 1950-aisiais Maršalo salos tapo priverstine Amerikos branduolinių ginklų bandymų laboratorija. Dėl ironiško likimo posūkio šių salų gyventojai tapo nenumatytų neapgalvotų branduolinių eksperimentų pasekmių liudininkas. Projektas 4.1, oficialiai žinomas kaip „Žmonių, labai paveiktų beta ir gama spinduliuotės iš didelio galingumo ginklų, atsako tyrimas“, tapo abejotinos etikos įkūnijimu.

Vietos gyventojai tapo nevalingais bandomaisiais, kurie patyrė radiacijos poveikį be jų žinios. Tikrasis šio eksperimento tikslas liko apgaubtas paslapčių, nes salos gyventojams nebuvo suteikta jokia informacija: jie žinojo tik tai, kad jie gydomi nuo paslaptingų ligų, apie kurias jiems buvo mažai pasakojama. Visą tą laiką, žinoma, jie taip pat susidūrė su apsinuodijimo spinduliuote padariniais – apsigimimais ir socialine įtampa, – o jų pagalbos prašymai iš esmės buvo atmesti.

Stanfordo kalėjimo eksperimentas

Stanfordo kalėjimo eksperimentas, kurį atliko Philipas Zimbardo 1971 m., nuneša mus į psichologinio žiaurumo gelmes. Šio tyrimo metu studentai buvo patalpinti į kalėjimą (kuris iš tikrųjų buvo Stanfordo universiteto psichologijos katedros rūsys). Dalyviai buvo suskirstyti į dvi grupes: kaliniai nuo pat pradžių buvo žeminami, o sargybiniams buvo suteikta visa valdžia.

Sargybiniai pradėjo ginti savo valdžią žiaurumu ir fizinėmis bei psichologinėmis bausmėmis, o kaliniai buvo labai prislėgti ir suirzę. Eksperimentas baigėsi po šešių dienų, nepaisant to, kad jis turėjo trukti dvi savaites.

MK Ultra: proto kontrolės siekimas

MK Ultra – slaptas Šaltojo karo laikų Amerikos projektas – su šiurpinančiu įžūlumu gilinosi į proto valdymo sritį. Projektą paskatino gandai, kad Šaltojo karo laikų komunistinės šalys kažkokiu būdu išplovė smegenis amerikiečių kariams užsienyje. Dėl šios priežasties JAV vyriausybė bandė proto kontrolę panaudoti kaip ginklą.

Naudojant įvairius psichologinio manipuliavimo metodus, įskaitant hipnozę, elektrošoko terapiją, vaistus ir net radiacijos poveikį, projekto metodai buvo toli gražu ne etiški. Šių tyrimų dalyviai dažnai visiškai nežinojo, dėl ko jie užsiregistravoį bandymus. Kaliniai ir pacientai psichiatrinėse ligoninėse buvo lengvi taikiniai, o pasakojimai apie jų patirtį kėlė siaubą – jausmas, kad jų kaulai tirpsta arba praranda gebėjimą suprasti, kad jie yra žmonės, buvo tik pradžia.

Visa tai buvo daroma po paslapties šydu, o CŽA neigė, kad jie vykdė tokius dalykus. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje vyko Kongreso tyrimas. Galiausiai šis tyrimas nebuvo labai veiksmingas – CŽA pareigūnai tvirtino nieko neatsimenantys ir sunaikinę visą informaciją – todėl tikslios detalės gali būti dar žiauresnės, nei žinoma.

Operacija „Midnight Climax“

1955 m. San Franciske įvyko operacija „Vidurnakčio kulminacija“ („Midnight Climax“), kuri tapo grėsmingu projekto MK Ultra skyriumi. Sekso paslaugų teikėjai buvo pasamdyti tam, kad priviliotų nieko neįtariančias aukas į namą, esantį Kaštonų gatvėje.

Jo sienose sąmonės netekusiems asmenims buvo suleista LSD dozė, o kiekviena jų reakcija buvo stebima per dvipusį veidrodį. Šios operacijos etikos pažeidimų buvo daug, o juos dar labiau padidino jos lyderio George'o White'o vojeristiniai* ketinimai.

*Vojerizmas – lytiškai subrendusio žmogaus lytinio gyvenimo viena apraiškų. Apnuoginto kūno stebėjimu siekiama lytiškai susijaudinti ir pradėti lytinį aktą su romantiniu partneriu.

Nacių eksperimentai: žiaurumų simfonija

Antrojo pasaulinio karo metu nacių įvykdyti žiaurumai neapsiriboja koncentracijos stovyklomis ir dujų kameromis. Jų medicininiai eksperimentai sudaro baisų žmonijos istorijos puslapį, kurio aukomis daugiausia tapo kaliniai žydai ir romai.

Masinės sterilizacijos eksperimentais buvo siekiama įrodyti rasinį pranašumą, o aukas patyrė siaubingų išbandymų. Aukos taip pat buvo užkrėstos ligomis vien tam, kad būti rasti įvairių ligų gydymo būdai, o žmogžudystės pasitarnavo kaip priemonė gauti palaikus tolesniems tyrimams. Josefas Mengele, žinomas kaip „Mirties angelas“, išlieka siaubingu šių mirtinų eksperimentų simboliu.

731 padalinys: Japonijos žiaurumai Antrojo pasaulinio karo metu

731 padalinys, Antrojo pasaulinio karo metais veikęs Japonijos okupuotuose Kinijos regionuose (Mandžiūrijoje), yra ryškus Japonijos žiaurumo priminimas. Šiame slaptame tyrimų padalinyje Kinijos kaliniams buvo atlikti nežmoniški eksperimentai, įskaitant vivisekciją, siekiant ištirti vidaus organus prieš mirtį.

Aukos patyrė nušalimus, eksperimentines amputacijas, badą, dehidrataciją ir mirtinų sąlygų, tokių kaip mirtinas slėgis ir radiacija. Ginklų bandymai dar labiau pagilino siaubą: prieš tiriamuosius buvo naudojami liepsnosvaidžiai, durtuvai, nervus paralyžiuojančios medžiagos ir rentgeno spinduliuotė. Per šiuos eksperimentus mirė tūkstančiai žmonių (nors tikslus skaičius lieka paslaptimi), o 731 padalinys dešimtmečius buvo laikomas paslaptyje.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)