Gimsta nauja imperija. Kur veda antros galingiausios NATO šalies militarizmas? ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Koks šio militarizmo tikslas?
Bet Ankaros užsienio politikos pareiškimai kol kas neatnešė realių ženklų, rodančių reikšmingą taktikos pasikeitimą. Tiek Damaskas, tiek Bagdadas aiškiai pasakė, kad bet koks santykių pagerėjimas priklauso nuo Turkijos kariuomenės išvedimo iš jų teritorijos.
Dar šių metų vasarą Erdoganas tvirtino, kad Turkijos kariai liks Sirijoje ir Irake, vykdydami platesnę strategiją „sunaikinti terorizmo grėsmę jos šaltinyje“. Tuo pat metu Ankara neseniai žadėjo užmegzti diplomatinį dialogą su Graikija įvairiais klausimais su sąlyga, kad Atėnai ves derybas nepriklausomai nuo Briuselio ir jam, kaip Europos Sąjungos narei, suteiktų prerogatyvų. Nors Erdoganas nuo pavasario nustojo grasinti Atėnams, nėra jokių ženklų, kad jo vyriausybė būtų persigalvojusi dėl Graikijos salų suvereniteto. Kaip jis teigė šią vasarą kalbėdamas abiturientams: „Mūsų pozicija prieš agresyvius veiksmus dėl Egėjo jūros jau žinoma visiems mūsų pašnekovams“.
Kaip stebėtojai turėtų interpretuoti šiuos prieštaringus signalus artėjančio Turkijos militarizmo fone? Galbūt „Technofest“ ir Erdogano retorika yra skirti išskirtinai vidiniam vartojimui. Juk romantiškas Turkijos prisirišimas prie karo ir karinių reikalų atsirado anksčiau nei Erdoganas.
Be to, sunku atskirti šios kultūros plitimą nuo nuolatinės priešrinkiminės nuotaikos, tvyrančios virš šalies. Turkijos karingų tradicijų puikavimasis atitinka įtemptą nacionalistinį klimatą, kuris išliko po Erdogano perrinkimo.
Be to, „Technofest“ rezonuoja su materialistiniais valdžios pasiekimų standartais. Kaip matyti iš naujausių reklamos kampanijų, Turkijoje pagaminti dronai simbolizuoja vyriausybę, kuri taip pat suteikė piliečiams kosmoso programą, greitųjų geležinkelių linijas, elektromobilius ir kitus šiuolaikinius pasiekimus. Galimybė sėkmingai reklamuoti ir parduoti karines technologijas užsienyje suteikia papildomų rinkiminių pranašumų.
Priešingu atveju Turkijos militarizmas gali tapti nepriklausomu užsienio politiką lemiančiu veiksniu. Šiuo atveju konflikto dėl Kalnų Karabacho ateitis bus išbandymas, ar Erdogano aistra „kietajai valdžiai“ išliks tik buitine. Šiuo metu vyksta derybos dėl vadinamojo Zangezūro koridoriaus įgyvendinimo. Nikola Pašiniano vyriausybė Jerevane ir toliau priešinasi raginimams atsisakyti bet kokios pietinių Zangezūro teritorijų kontrolės. O bet kokie Azerbaidžano kariniai veiksmai prieš tikrąją Armėnijos teritoriją sukels griežtesnę Europos Sąjungos, JAV ir Rusijos reakciją. Konkrečiau, akcijos dėl Zangezūro išaugo po to, kai Irano pareigūnai ir socialinė žiniasklaida pareiškė, kad Teheranas panaudos jėgą, kad atremtų Armėnijos teritorijos padalijimą.
Nepaisant viso to, Erdoganas, kaip ir spaudos atstovai, nepraranda optimizmo. Turkijos prezidentas paskelbė, kad vyksta diplomatinės derybos, siekiant išspręsti Teherano prieštaravimus. Erdogano patarėjai ir šalininkai ir toliau kalba apie geopolitinę naudą, kurią atneš Zangezūro padalijimas. Tikimasi, kad kelio per pietinę Armėniją tiesimas padidins Ankaros įtaką tarp Turkijos etninės giminės tiurkų Centrinės Azijos valstybėse. Taip pat tikimasi, kad koridorius Turkiją pavers energetikos ir prekybos milžine.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, taip pat oficiali Turkijos žiniasklaida apskritai abejoja Armėnijos pretenzijomis į Zangezūrą. Kaip ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Ukrainoje, Alijevas tvirtina, kad sovietų valdžia nesąžiningai atidavė Zangezūrą Armėnijai, nepaisant to, kad tai ilgą laiką buvo turkų gyvenama žemė. Gali būti, kad Iranas ir Armėnija leis Turkijai ir Azerbaidžanui įgyvendinti savo planus Zangezūre, atsisakydami jėgų pasipriešinimo grėsmės. Taip pat yra tikimybė, kad Ankara ir Baku susikirs, siekdami sukurti dar vieną fait accompli (prancūziška frazė, dažniausiai naudojama apibūdinti veiksmą, kuris baigiamas anksčiau nei jo paveikti asmenys gali klausti ar veikti).
Kaip savo tyrime apie Amerikos militarizmą pabrėžia Andrew Bacevičius, technologijos gali teigiamai paveikti būdus, kuriais vyriausybės vadovai ir paprasti piliečiai supranta ir priima karo naudingumą. Iki XXI amžiaus pradžios „technologija kaip panacėja“ iš esmės panaikino „kraujo dėmes“, susijusias su ginkluotu konfliktu. Kaip jis teigė naudodamasis JAV invazijos į Iraką pavyzdžiu, Amerikos karinių technologijų pranašumas daugelį suklaidino manyti, kad karas nėra tik natūralus atsakas į terorizmo grėsmę. Vietoj to, tai virto „didžiuliu reginiu“, patvirtinančiu Vašingtono galią ir teisumą.
Panašu, kad panašus įsitikinimas formuojasi ir Turkijoje. Erdoganas propaguoja vyraujančią dogmą, kad turkų technologijos keičia šiuolaikinio karo pobūdį.
Daugeliui turkų naujausias karo veiksmų Pietų Kaukaze epizodas yra dar vienas Turkijos, kaip XXI amžiaus Galijoto, statuso įrodymas. Jei reikia tikėti Erdoganu, technologijos atrakino arba padidino Turkijos gebėjimą greitai ir ryžtingai spręsti nacionalinio saugumo iššūkius, jei ji taip nori. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, pernai Atėnų atveju, Erdoganas tik užsiminė, kad yra pasirengęs panaudoti savo šalies arsenalą. Jei pasikeis regioninės sąlygos arba žlugs atnaujinta Ankaros užsienio politikos strategija, Erdogano kurstoma militaristinė kultūra gali jį įtikinti, kad karas yra išeitis.
Apie autorių
Ryanas Gingeras yra Karinio jūrų laivyno magistrantūros mokyklos Nacionalinio saugumo katedros profesorius, Turkijos, Balkanų ir Artimųjų Rytų istorijos ekspertas.
Čia išsakytos nuomonės neatspindi Karinio jūrų laivyno magistrantūros mokyklos, JAV karinio jūrų laivyno, Gynybos departamento ar bet kurios JAV vyriausybės dalies požiūrio.
