„Jo tikėjimas galutine Ukrainos pergale įgavo formą, kuri kelia nerimą kai kuriems jo patarėjams.“

Praėjo vieneri metai ir du šimtai keturiasdešimt septynios karo dienos. Šiandieniniai ISW žemėlapiai aiškiai rodo reikšmingą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pažangą į vakarus nuo Robotynės Melitopolio kryptimi ir vos pastebimą jų veržimąsi į šiaurę nuo Kurdiumivkos, netoli Bachmuto. Kituose fronto sektoriuose per dieną pokyčių nebuvo.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų placdarmas kairiajame Dniepro krante Antonivkos tiltų srityje stovi tvirtai, o tai, matyt, labai erzina Rusijos vadovybę ir asmeniškai Putiną (arba jo antrininką, kuris yra tas pats šiais laikais).

Be to, taip erzina, kad Putinas nusprendė pakeisti Dnepro grupės vadą generolą pulkininką Olegą Makarevičių (leidusį atsirasti placdarmui) žinomu generolu pulkininku Michailu Teplinskiu (galantišku Rusijos oro desanto pajėgų vadu).

Ar tai padės Putinui, nežinoma. Galiausiai viskas priklauso ne nuo vado, o nuo to, ar Putino feldmaršalai turi rezervų, kuriais galėtų suvaldyti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas šia kryptimi. Jei yra atsargų, tada vado gabumai yra svarbūs, bet jei ne, net jei esate Napoleonas Bonapartas, vis tiek būsite priversti trauktis.

Žurnalas TIME paskelbė didelį straipsnį apie tai, kaip Zelenskis suvokia dabartinę situaciją. Straipsnis vadinasi „Niekas netiki mūsų pergale taip, kaip aš. Niekas“. Pasak autoriaus Simono Schusterio (daug laiko praleidusio su Zelenskiu ir Kyjive, ir kelionėje į Vašingtoną) Zelenskis nemato alternatyvos tęsti karą ir jokiu būdu nėra pasirengęs pradėti jokių derybų su Rusija.

Jis mano, kad Vakarai jį išdavė, kad susidomėjimo Ukraina praradimas Vakaruose yra savaime suprantamas dalykas, kurį apsunkina ir įvykiai Artimuosiuose Rytuose. Vis dėlto jis nemato kito pasirinkimo, kaip tik tęsti karą žiemą ir vėliau, net kai visuomenės palaikymas mažėja. „Nemanau, kad Ukraina gali sau leisti pavargti nuo karo“, – sako Zelenskis.

Vienas Zelenskio komandos narys prasitarė, kad „įprastos jo optimizmo kibirkšties, humoro jausmo, polinkio pagyvinti susitikimą, aptariant karinius, nedidele pašaipa ar neįprastu pokštu – nebeliko. Dabar jis ateina, gauna naujienas, duoda įsakymus ir išeina“.

Kitas jo komandos narys taip pat sako, kad Zelenskis jaučiasi labiausiai išduotas savo Vakarų sąjungininkų. „Jie paliko jį ne tik be priemonių laimėti karą, bet ir be priemonių jam išgyventi“, – rašo TIME.

Vis dėlto, anot straipsnio autoriaus, Zelenskis yra pasiryžęs tęsti kovą, o „jo tikėjimas galutine Ukrainos pergale įgavo formą, kuri kelia nerimą kai kuriems jo patarėjams“, „jo tvirtumas ribojasi su mesianizmu“. „Jis apgaudinėja save. Neturime pasirinkimų. Mes nelaimime. Bet pabandykite jam tai pasakyti“, – leidiniui sakė vienas artimiausių Zelenskio padėjėjų.

Straipsnyje taip pat daug kalbama apie korupciją ir personalo trūkumą bei vadų atsisakymą vykdyti Prezidento biuro įsakymus.

Siekdama pakeisti situaciją, Prezidentūra dėl lėto kontrpuolimo ruošiasi atstatydinti kažką iš kariuomenės vadovybės: „Dar neprasidėjus žiemai ruošiamasi esminiams karinės strategijos pokyčiams. Visų pirma kalbame apie bent vieno ministro ir „vyresniojo generolo“, atsakingo už lėtą judėjimą fronte, atleidimą“, – rašo TIME.

Viskas atrodo labai slegiančiai. Bet esu beveik tikras, kad panašios nuotaikos vyrauja tarp rusų. Jie taip pat supranta, kad karas atsidūrė aklavietėje, o Putino pasitikėjimas, kad jis gali pasiekti savo tikslus, yra paranojiškas. Žinoma, niūriam Putino entuziazmui beveik neabejotinai nepritaria jo komanda, o daugybė tarnų už šeimininko nugaros sukioja pirštais prie smilkinių.

Tai, turbūt, natūralus karo etapas. Tokio nežmoniško išaukštinimo būsenoje ilgai išbūti neįmanoma. Anksčiau ar vėliau prasideda depresijos laikotarpis.

Tačiau yra svarbus skirtumas. Rusijos karinį potencialą riboja karinio-pramoninio komplekso galimybės.

Šiaurės Korėja ir Iranas, net norėdami, mažai ką gali pridėti, o Rusija neturi kitų sąjungininkų.

Kalbant apie Ukrainą, jai padedančių šalių potencialo visiškai pakanka laimėti. Tai yra esminis skirtumas: Rusija, net ir norėdama, negalės laimėti, nes neturi tokios galimybės, bet Ukraina gali įgyti persvarą, tik reikia, kad jai padėtų JAV ir Europa.

Zelenskis turėtų nustoti reikalauti, kad jo armija pažengtų į priekį. Tegul ji naikina Putino karinį potencialą sėdėdama gynyboje. Tuo tarpu šis pozicinis zugzwang tęsiasi, įįtikinėjant Vakarų sąjungininkus. Tegul Zelenskis visą savo tikėjimą pergale išleidžia iškalbai, o ne vadovavimui karinėms operacijoms, apie kurias jis nieko nežino. Sėkmės tikimybė šiuo atveju bus daug didesnė.

Objektyviai žiūrint, Amerika anksčiau ar vėliau turi suprasti, kad karas plinta visame pasaulyje, tačiau jo šaknys jokiu būdu nėra „Hamas“ ar „Hezbollah“. Ir net ne Iranas. Problemų šaknys yra Maskvoje. O norėdami nugalėti Izraelį Gazoje, reikia Ukrainai duoti pakankamai ginklų. Priešingu atveju tokio pobūdžio konfliktai, kaip dabar Artimuosiuose Rytuose, visada bus kova su pasekmėmis, o ne su priežastimis. Ir jei dabartinė Baltųjų rūmų administracija to nesupras, tai supras kita.

Dar kartą: pergalė prieš Putiną atneš taiką ne tik Ukrainai, bet ir Artimiesiems Rytams. Štai ką Zelenskis turi paaiškinti Vakarams. Bet kokiu atveju tai padaryti lengviau nei nugalėti Putiną neturint pakankamai ginklų (ką Zelenskis bando padaryti šiandien). Ir tai taip pat lengviau padaryti, nes tai tiesa.

Tai, kad jam vis dar nepavyko tuo įtikinti Vakarų, nereiškia, kad jis turėtų nustoti bandyti. Bet kokiu atveju kitos išeities nėra. Todėl šioje vietoje reikia kalti plaktuku tol, kol nesugrius nesusipratimo siena. Ir anksčiau ar vėliau ji grius, nes mūsų reikalas yra teisingas. Priešas bus nugalėtas. Pergalė bus mūsų.

Šaltinis - Alesandras Kochas, „Telegram“.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

charter97

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (2)