Indija užtikrintai juda link savo tikslo tapti daugiapolio pasaulio poliu. Šalis ketina vadovauti Globaliems Pietums. Tačiau viena didžiausių pasaulio šalių turi daug vidinių problemų, viena iš jų – keli regionai, kuriuose kyla didelė separatizmo rizika.

Atrodo, kad Indija turi viską, kad pasiektų savo tikslus: didelis gyventojų skaičius (kai kuriais vertinimais Indija jau užima pirmąją vietą pasaulyje pagal savo gyventojų skaičių), didelė teritorija (šalies plotas yra didesnis nei klasikinės Vakarų Europos teritorija), branduoliniai ginklai (nuo 1974 m.) ir galinga ekonomika (6 vieta pasaulyje pagal BVP).

Tačiau šios spalvingos valstybės politinis teatras toli gražu nėra be debesų. Per savo naujausią istoriją, kuri tęsiasi nuo nepriklausomybės atgavimo 1947 m., Indija patyrė keletą karų. Perspektyvos taip pat negarantuoja šaliai taikaus dangaus, nepaisant jos narystės branduoliniame klube.

Šiame straipsnyje bandysime suprasti, kas gresia Indijai, ambicingiausiai pretendentei į pasaulio lyderio vietą.

Be gerai žinomo Indijos visuomenės kastų pasidalijimo, šalyje vis dar yra daugybė etninių grupių ir religijų, kurios, paskelbus šalies nepriklausomybę (nors ir ne visos iš karto) pateko į pagrindinės induistų visuomenės dalies nacionalinio judėjimo jėgos – Indijos nacionalinio kongreso – kontrolę. Tačiau ne visi sutiko su tokia padėtimi.

Indijos valstijos ir sąjunginės teritorijos (autorinės teisės: Maximilian Dörrbecker, CC BY-SA 2.5)

Gynybos ir saugumo analitikas Ikramas Segalas ir dr. Bettina Robotkey (Humboldto universitetas, Berlynas) išskiria tris pagrindinius separatistinius Indijos regionus – tolimuosius šiaurės rytus, Kašmyrą ir naskalitų judėjimą (šiaurės vakarų šalies dalis). Separatistų judėjimai aktyviausi šiose teritorijose:

• Džamu ir Kašmyras;
• Pandžabas;
• Manipuras;
• Nagalandas;
• Asamas;
• Mizoramas;
• Tripura.

Branduolinis trikampis aplink ginčytinas teritorijas

Garsiausia Indijos problema – konfliktas dėl Džamu ir Kašmyro teritorijos, į kurią pretenduoja Pakistanas. Apie tai žino visas pasaulis, nes kalbama apie ginčytinas teritorijas tarp dviejų branduolinių valstybių (jei pažvelgsite atidžiau, tai tarp trijų). Ir jei pirmieji karai tarp Indijos ir Pakistano vyko pagal tipiškų pokolonijinių konfliktų scenarijų, kuriuos tuo metu sprendė visagalė JT Saugumo Taryba, kuriai priklausė ir branduolinės valstybės, tai 1999 m. karas vyko pagal Šaltojo karo konfrontacijos scenarijų tarp JAV ir SSRS. Ir tai atsitiko naudojant įgaliotąsias pajėgas, kurios turėjo užkirsti kelią tiesioginiam branduolinių valstybių susidūrimui, nes tuo metu abi šalys jau turėjo branduolinį arsenalą.

Pakistano pajėgos veikė prisidengdamos vietiniais sukilėliais, bet vis tiek nepavyko išvengti susišaudymų tarp dviejų armijų. Indijos kariai netgi surengė oro antskrydžius Pakistano teritorijoje, tačiau eskalacijos pavyko išvengti tik padedant tarptautinei bendruomenei, kuriai tuo metu faktiškai vadovavo vienos JAV.

Taigi, kokia yra konflikto esmė? Faktas yra tas, kad po Antrojo pasaulinio karo Indijos, buvusios britų kolonijos, vietoje buvo nuspręsta suformuoti dvi valstybes. Sprendimas buvo gana logiškas, nes Britų Indijoje buvo daug musulmonų, kurie priklausė visiškai kitai civilizacijai nei induizmo pasekėjai.

Kaip jau minėta, šis skirstymas buvo gana paviršutiniškas. Praktikoje net ir vadovaujantis šiuo principu nebuvo įmanoma nubrėžti adekvačių sienų tarp valstybių. Kašmyro maharadža tiesiog nusprendė stoti į Indijos sudėtį, kurios valdžia jam pasiūlė palankesnes sąlygas. Provincijos gyventojų musulmonų nuomonė, kurių buvo 60 proc., buvo ignoruojama. Pakistanas nepripažino šio perėjimo. Taip kilo konfliktas tarp dviejų naujai sukurtų valstybių, dėl kurių XX amžiaus antroje pusėje kilo keli kruvini karai.

Jau po pirmojo karo Kašmyro provincijoje buvo nustatyta demarkacijos linija, pagrįsta teritorijomis, kurios buvo realiai kontroliuojamos šalių tuo metu, kai buvo sudarytos paliaubos. Jos faktiškai vyko diktuojamos didžiųjų galių, kurios buvo JT Saugumo Tarybos narės.

1963 metais Pakistanas dalį regiono perleido Kinijai. Ši teritorija buvo pavadinta Aksai Činu. Kinijos Liaudies Respublika (KLR) taip pat pretenduoja į Ladako teritoriją (15 % Kašmyro teritorijos ir nuo 2019 m. atskira sąjunginė teritorija), kur kompaktiškai gyvena budizmą praktikuojantys gyventojai. Kitą pusę amžiaus Kinija išliko rami, tačiau į valdžią atėjus Xi Jinpingui KLR suaktyvino santykius su Pakistanu: į transporto koridoriaus per Pakistaną infrastruktūrą investuota 62 mlrd. JAV dolerių.

Taip aplink palyginti nedidelę teritoriją susiformavo priešiškas trikampis: Kinija – Indija – Pakistanas. Kiekviena pusė esamą susiskaldymą laiko laikinu ir svajoja ilgainiui nustatyti „teisingas sienas“.

Pažymėtina, kad nuo pirmojo karo 1947 m. geopolitinės aplinkybės keitėsi daug kartų. Pakistanas persikėlė į Amerikos stovyklą, Kinijos Liaudies Respublika iš pradžių buvo Maskvos įtakos sferoje, o vėliau persikėlė į Vašingtono pusę, o Indija liko ištikima SSRS. Šie aplinkybių pasikeitimai paveikė padėtį visame regione. Tam tikru laikotarpiu konfrontacija tarp Indijos ir Pakistano tapo Šaltojo karo elementu – ir atvirkščiai, Kinija buvo priversta siekti susitaikymo su sąjungininke iš socialistų stovyklos.

Tačiau vienas dalykas išliko nepakitęs visą XX amžių – nė viena pusė nebuvo visavertė tarptautinės politikos subjektė. Net ir po sėkmingo branduolinio bandymo 1974 m. Indija išliko dideliu, bet vis dar SSRS įtakos objektu. Taip, Indija nebuvo Maskvos marionetė ir netgi bandė dalyvauti Neprisijungimo judėjime (Non-Aligned Movement), tačiau Naujasis Delis nebuvo pajėgus priimti savarankiškų strateginių sprendimų. Tas pats pasakytina apie Kiniją ir Pakistaną. Net įstojus į branduolinį klubą (1964 m. Kinija, 1998 m. Pakistanas) jos netapo visavertėmis supervalstybėmis. Dėl visko kaltas ekonominis silpnumas.

Tačiau XXI amžius padarė savo geopolitikos korekcijas. Pastarųjų dešimtmečių ekonomikos augimas KLR pavertė ją tikra supervalstybe ir objektyviu planetos įtakos centru. Indija taip pat padidino ekonomikos augimo tempą – dabar ji yra pati galingiausia pretendentė į poliaus titulą daugiapoliame pasaulyje.

Akivaizdu, kad toks jėgų paskirstymas nėra palankus Pakistanui, kuris 2022 metais taip pat užplūdo tiesiogine to žodžio prasme – šalis tapo precedento neturinčio potvynio auka ir atsidūrė ant bankroto slenksčio. Tikėtina, kad branduolinių ginklų buvimas visose „trikampio“ smailėse iki šiol neleido ginčijamas teritorijas perskirstyti stipresnių naudai. Kiek laiko tai galės atgrasyti regiono šalis, yra klausimas, į kurį niekas nėra pasirengęs atsakyti.

Indija jau sugriovė status quo 2019 m. rugpjūtį atimdama autonomines teises iš Kašmyro. Regionas buvo padalintas į tris dalis – Džamu, Kašmyrą ir Ladaką. Federalinė vyriausybė planuoja migracijos programą, kuri galiausiai turėtų baigtis musulmonų daugumos regione panaikinimu. Pakistanas pasmerkė iniciatyvą, tačiau dabar Islamabado pozicija – ištroškusio žmogaus balsas dykumoje, niekas į tai nekreipia dėmesio.

Visose šalyse branduolinis arsenalas yra daug mažesnis nei Šaltojo karo hegemonų, tačiau regioniniu lygmeniu branduolinių ginklų užtenka vietinei apokalipsei sukelti, kuri paveiks visą pasaulį.

Laikas parodys, ar pavyks išvysti miniatiūrinį Šaltąjį karą virstantį karštuoju karu, o kol kas varžovai naudojasi visomis nekarinio eskalavimo priemonėmis – nuo ​​pasieniečių kovos rankomis iki įtakos darymo vienas kito vandens išteklių paskirstymui. Aišku viena – niekas nesiruošia nusileisti.

Tačiau, be priešpriešos dėl Kašmyro, Indija turi dar keletą grynai vidinių problemų. Tačiau jomis gali pasinaudoti išoriniai veikėjai, jei pablogėtų užsienio politinės aplinkybės.

„Kova už grynumą“ su indišku skoniu – sikhų svajonė apie Chalistaną

Pandžabo valstijoje gyvena apie 18 milijonų sikhų, o tai sudaro 60 % jo gyventojų. Nuo pat Indijos nepriklausomybės pradžios ši etnoreliginė grupė, kurios istorija siekia XV amžių, pasisakė už suverenią Chalistano valstybę („Grynųjų žemė“), arba bent už plačią autonomiją Indijoje. Tačiau Naujasis Delis to neišgirdo. Tada sikhai pradėjo ginkluotą kovą.

Didžiausias karo veiksmas buvo 1984 m. sukilimas. Jį žiauriai nuslopino vyriausybės kariai, kurie sunaikino sikhų Auksinę šventyklą, kuri iš tikrųjų buvo sukilimo būstinė. Keršydamas už šią šventvagystę, savižudis asmens sargybinis sikhas nužudė tuometę Indijos ministrę pirmininkę Indirą Gandhi.

Tai buvo Šaltojo karo įkarštis, o Indijos vyriausybė apkaltino JAV ir apskritai Vakarų bloką sikhų ir kitų separatistų rėmimu. Žibalo į ugnį įpylė tai, kad didžiausia sikhų diaspora buvo ir tebėra Kanadoje (apie 800 000 žmonių).

Todėl Indijos represijų sąlygomis Kanada tapo bent jau informacinio sikhų pasipriešinimo centru. 1997 m. ten atvyko naujasis sikhų nacionalinio judėjimo lyderis Hardeep Singh Nijharas (pagal kai kuriuos pranešimus jis jau buvo išrinktas lyderiu Kanadoje). Pastaraisiais metais jis buvo pagrindinis sikhų judėjimo ruporas ir nepriklausomo Chalistano idėjų lobistas pasaulyje. Nijharas buvo nužudytas 2023 m. vasarą prie sikhų kultūros centro ir sukėlė diplomatinį ginčą tarp Kanados ir Indijos.

Indijos šiaurės rytuose yra septynios valstijos, kurias su šalimi jungia siaura sąsmauka. Be etninės ir kultūrinės įvairovės, jos dar nepatyrė ekonomikos augimo, kuris šį šimtmetį apėmė Indiją. Tuo metu, kai visa Indija ir dauguma jos valstijų patiria ekonominį klestėjimą ir kyla gyvenimo lygis, padėtis šiaurės rytų gyventojams yra visiškai priešinga. Tai sudaro puikią dirvą inkubuoti separatistines nuotaikas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Naciai iš Nagalando

Naga žmonės paskelbė savo valstybingumą diena anksčiau nei Indijos nacionalinis kongresas, 1947 m. rugpjūčio 14 d. Tačiau dėl geografinių, ekonominių ir politinių aplinkybių Nagalandas vis tiek buvo priverstas prisijungti prie Indijos kaip atskira valstija. Įdomu tai, kad nagų tautos tapatybės pagrindas – amerikietiško stiliaus krikštas, kurį tarp vietinių genčių išplatino amerikiečių misionieriai XIX amžiuje. O naga tautinės vienybės suvokimą lėmė dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare, kurio frontuose kaip britų armijos dalis kovojo apie 2 000 šios tautos atstovų.

Nuo 1955 m. naga žmonės propaguoja plačios autonomijos Indijoje idėją ir visų istoriškai naga žmonių apgyvendintų žemių sujungimą į vieną valstybę. Ir čia nagai pradeda ginčytis ne tiek su federaline vyriausybe, kiek su kitomis Indijos valstijomis – Manipuru, Arunačal Pradešu ir Asamu. Įdomu tai, kad nagų liaudies kovos lyderė yra Nacionalsocialistų partija, tai yra naciai.

Tai yra Indijos separatizmas. Šiuo metu visa kova vyksta deklaracijų lygmeniu, tačiau neatmetama galimybė, kad šalyje paaštrėjus socialiniams ekonominiams prieštaravimams situacija gali radikalėti.

Rožinė svajojė apie Manipuro valstybingumą

Manipuro valstija tapo Indijos dalimi 1949 m., tai yra, dvejus metus buvo nepriklausoma valstybe, kurios istorija siekia XII a.

2019 metais Londone buvo paskelbta „nepriklausomo Manipuro“ diasporos vyriausybė. Teigiama, kad ji ketina kovoti dėl pripažinimo ir narystės JT. Žinoma, visa tai – rožinės jo emigrantų svajonės. Daug svarbiau yra tai, kas vyksta pačioje valstijoje.

O joje, be jau minėtų nagų, už savo nacionalines ir kultūrines teises kovoja pangalų, kukių ir meitei gentys. Manipure, kaip ir kitose regiono valstijose, pastaraisiais metais išsivystė neigiama socialinė ir ekonominė dinamika. Taigi tie, kurie nori destabilizuoti padėtį Indijoje, turi kur klajoti.

Mizoramas: Indijos krikščionių kovos sėkmės istorija

Šiuolaikinio Mizoramo teritorija prie Britų Indijos buvo prijungta tik XIX amžiaus pabaigoje. Britų galia rėmėsi vietinių lyderių lojalumu, kurie savo ruožtu įteisino savo valdžią gaudami galingo sąjungininko paramą imperijos administracijos forma.

Įdomu tai, kad šią „idiliją“ sulaužė krikščionių misionieriai, kurie savo edukacinėmis programomis suformavo naują socialinį išsilavinusiųjų sluoksnį – mizus. Būtent šios grupuotės veikla lėmė tai, kad po 1959 m. bado kitais metais Asamo valstijoje kilo maištas, kurį numalšino vyriausybės kariai, tačiau separatistinės idėjos ir toliau gyvavo.

1966 m. kovo 1 d. buvo paskelbta Mizoramo nepriklausomybė, o federalinė vyriausybė atsakė jėga. Tačiau jau aštuntajame dešimtmetyje buvo atlikta nemažai socialinių ir kultūrinių reformų. Regionas gavo plačią autonomiją, ir tai paralyžiavo sukilėlių judėjimą. Separatizmas pagaliau buvo nutrauktas 1986 m. tarp vyriausybės ir sukilėlių grupuočių likučių pasirašius memorandumą. Lygiai po metų mizo sritis buvo atskirta į atskirą Mizoramo valstiją.

Asamo valstijos migracijos svyravimai

Asamo valstijoje, kurioje daugumą sudaro musulmonai, separatizmą sukėlė 1971 m. Bangladešo nacionalinis išsivadavimo karas, kuris buvo pakankamai kruvinas, kad paskatintų masinę bangladešiečių imigraciją į valstiją.

Taigi joje išaugo savitasis musulmonų, neigiamai nusiteikusių induistų federalinės valdžios atžvilgiu, svoris, pablogėjo ekonominės sąlygos. 1979 m. buvo įkurtas Jungtinis Asamo išlaisvinimo frontas, kuris paskelbė idėją sukurti nepriklausomą Asamo valstybę per ginkluotą kovą. 1990 m. federalinė vyriausybė ją įvardino teroristine organizacija. Po šešerių metų susikūrė organizacija Musulmon United Liberation Tigers of Assam (MULTA), pasisakiusi už atskiros valstijos, o galiausiai ir nepriklausomos valstybės sukūrimą regiono musulmonams.

2012 m. dėl įtemptos federalinės vyriausybės veiklos tūkstančiai musulmonų emigravo iš Asamo priešinga kryptimi – į Pakistaną. Tai vėl pakeitė regiono etnokultūrinę struktūrą ir susilpnino separatistų pozicijas.

Išsklaidytos separatizmo sėklos Tripuroje

22 metus (1989–2011) Tripuros valstijos sukilėliai kovojo už nepriklausomybę, tačiau pralaimėjo kovą federalinei vyriausybei, taip ir nesulaukę vietos gyventojų paramos.

Esmė ta, kad kovą šioje valstijoje vedė ne viena galinga jėga, net jei ji buvo organizuota ir sudaryta iš skirtingų grupių, o dešimtys mažų grupelių, kurios kartais kelia radikaliai vienas kitam prieštaraujančius tikslus.

Nors sukilimą, panašų į vykusį Mizorame, išprovokavo karas Bangladeše ir imigracija iš ten, dalis sukilėlių buvo prieš migrantus, o dalis buvo patys bangladešiečiai. Šiuo metu separatistinis judėjimas yra teroristinė mažų grupuočių veikla, vykdanti išpuolius prieš induistų valstybės tarnautojus ir saugumo agentūrų narius.

Naksalitų judėjimas – ar kastų visuomenėje įmanoma bendra lygybė?

Vakarų Bengalijoje, veikiant kultūrinei revoliucijai Kinijos Liaudies Respublikoje, naksalitų-maositų judėjimas – indiškas maoizmo variantas – įgavo stiprybės ir populiarumo. 1967 m., vietiniam žemės savininkui nužudžius maoistų aktyvistus (tai atsitiko Naksalbario vietovėje, iš kur kilęs judėjimo pavadinimas), Vakarų Bengalijoje kilo sukilimas. Po jo smurtinio nuslopinimo naskalistų idėjos pasklido ir kitose šiaurės vakarų Indijos valstijose. Federalinė vyriausybė sukūrė visą naskalistų judėjimo prievartos slopinimo strategiją.

Dabar naksalitų judėjimas daugiausia sutelktas kalnuotuose Dandakaranijos regionuose ir gretimose Madhja Pradešo, Džarkhando, Čhatisgarho, Odišos (anksčiau Orisa) ir Maharaštros valstijų teritorijose. Jį sudaro apie šeši tūkstančiai kovotojų, kurie skelbia kovą už socialinį teisingumą ir prieš kastų sistemos sukeltą nelygybę.

Įdomu tai, kad pačioje Bengalijoje, kur gimė naksalitų judėjimas, smurtiniai veiksmai buvo sumažinti iki minimumo ir viskas dėl to, kad ši valstija įvykdė socialines ir ekonomines reformas, ypač žemės reformas, kurios išmušė pamatą iš po naksalitų kojų. Iš esmės problemos, kurioms priešinosi jų šalininkai, buvo išspręstos.

Ieškant senovės protėvių tėvynės – dravidų (tamilų) separatizmas

Indijos pietuose taip pat yra separatizmo centras. Dravidų etninė bendruomenė gyvena Tamil Nadu valstijoje. Islamabade įsikūrusios ekspertų grupės „Project for Pakistan in 21st Century“ vyresnysis tyrėjas Ahmedas Quraishi juos vadina „tikraisiais indais“. Dravidai tiki mintimi, kad jie yra vietinių indų palikuonys, kurie kildinami iš arijų genčių, atvykusių į subkontinentą prieš kelis tūkstančius metų iš Vidurinės Azijos.

Dravidai nuo pat Indijos nepriklausomybės pradžios reiškė savo nepasitenkinimą Indijos nacionaliniu kongresu dėl perdėtos pagarbos brahmanizmo institucijai. Juk, pasak dravidų, brahmanai (aukščiausia socialinės sistemos varna (luomas), kurią į subkontinentą atnešė arijai daugiau nei prieš tris tūkstančius metų) yra čiabuvių pavergimo simbolis.

Dravidų intelektualai pasiūlė sukurti Dravidian Nadu valstybę ir įtraukti į ją Andhra Pradešo, Keralos ir Karnatakos valstijas ir net kaimyninę Šri Lanką.

1968 m. Dravidų pažangioji federacija bandė atskirti valstiją nuo Indijos. 1987 metais Indijos ministras pirmininkas Rajiv Gandhi (Indira Gandhi sūnus) nusprendė įsikišti į pilietinį karą Šri Lankoje, kuriame dalyvavo dravidų judėjimo šalininkai. Planas buvo aiškus – sunaikinti separatistus jų guolyje, veikiant principu „mano priešo priešas yra mano draugas“.

Tačiau paaiškėjo, kad šis principas veikia abiem kryptimis. Patyrę didelių nuostolių, indai įgijo ir naują priešą – Tamil Elamo išlaisvinimo tigrus, kurie 1991 m. galiausiai nužudė Rajivą Gandhi. Indijos dravidų tamilai tęsia kovą pogrindyje.

Belieka konstatuoti, kad Indija, jei ne pasmerkta, tikrai nėra be debesų. Šalis, nepaisant spartaus ekonomikos augimo, turi ko saugotis. Juk toks platus separatistinių judėjimų rinkinys lydi šalį gana ramioje tarptautinėje aplinkoje, bet kas bus, jei situacija paaštrės ir bus kovojama nebe už ambicijų tenkinimą, o už egzistencinį tautų išlikimą? Kiek tada Indijos nacionaliniai judėjimai gali pasiekti galingos išorės stimuliacijos sąlygomis?

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()